Tai, kad, paauginusi mažylę Godą, grįžau į darbą, nepaprastai jo išsiilgusi. Džiugina mūsų darželio kūrybinė grupė, surengusi parodą "Rankdarbių skrynią atvėrus". Iš tiesų, visos mūsų darbuotojos - direktorė, auklytės, virėjos, logopedės, masažuotojos ir valytojos, atrado savy kūrėjo gyslelę; jos neria, mezga, siuvinėja ir siuva. Neprašytos puošia darželį kaip savo namus; tai jau tapo įpročiu. Be to, į šią veiklą įtraukėme ir mūsų darbuotojų atžalas, ir ugdytinių tėvelius. Štai mudvi su devynmete dukra Greta labai mėgstame piešti.
Turėdama tokius išorinius duomenis, galėjote tapti aktore ar manekene...
Mano vyresnėlė šoka... Rinktis profesiją mane paskatino pedagogės mamos pavyzdys. Augau nuostabioje sodyboje Plateliuose su dviem broliais, buvau tas aukso vidurėlis, ir mamai neteko patirti jokių mūsų paauglystės krizių, tartis su psichologais, kas nūnai atrodo neišvengiama, nei išgyventi gėdą dėl mūsų elgesio. Nė karto negavom pylos. Mama mokėjo taktiškai, nekeldama balso, pasakyti, ko iš mūsų tikisi.
Iš pradžių dar svyravau, o gal studijuot buities kultūrą, tačiau baigus dvyliką klasių, man teko paragauti auklėtojos duonos atkampioje kaimo mokyklėlėje, kurioje nenorėjo dirbti baigusios aukštąjį mokslą. Buvo linksma, nes vaikai labai draugiškai, natūraliai priima jauną mokytoją. Įgijusi patirties, įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti ikimokyklinio auklėjimo ir socialinių mokslų.
Su kolegėmis savo auklėtinius mokote judesėlių, kalbėti, mąstyti...
Ir jie tobulėja. Turime vaikų su judėjimo negalia, sergančių cerebriniu paralyžiumi, autistų, turinčių Dauno sindromą. Sulaukiame ir "lėliukų", dar nemokančių vaikščioti. Aš dirbu su keturiomis grupėmis, esu "vaikščiojanti" auklėtoja. Kenčiančiam įvairius skausmus vaikui atiduodame visą širdį, kad jis pasijustų laimingas. Net pylos gauname už savo gerumą, lepinimą, nes tų vaikų ir mamos labai jautrios kiekvienai smulkmenai, žodžiui; turi galvoti, ką sakai.
Kartais moksliškiausios ugdymo metodikos yra bejėgės prieš vaiko skausmą, ligos priepuolius, bejėgiškumą, ir mes intuityviai randame ryšį su kiekvienu. Jei vaikas kurią dieną pasakė: "Nedirbsiu", jo nuomonė yra svarbesnė. Ir verkiame mes kartu, kol palengvėja abiem, ir su greitąja palydim į ligoninę epilepsijos ištiktą vaiką, kad jam būtų ramiau. Autistai kartais jaučia nepaaiškinamą nerimą ir trankosi, žnaibo mus iki mėlynių, bet tai nesvarbu. Ir nėra skausmo, kurio nenumaldytum meile, kantrybe ir švelnumu.
Giliausiai aš turbūt "išgyvenau" mergaitę, kuri, būdama ketverių metukų, visą laiką gulėjo lovoje. Jos mama išvyko į Ameriką, palikusi sunkią ligoniukę globėjams, iš kurių ji pas mus pateko apleista, purvina, drebanti, mėlyna nuo pragulų ir verksmo. Čia ji buvo mylima, nešiojama ant rankų, klausėsi pasakų ir lopšinės. Šypsojosi... Deja, grįžusi iš motinystės atostogų, sužinojau, kad mergytė mirė. Bet jai skirtą laiką jautėsi visavertis žmogus.
Metaforiškas darželio pavadinimas - "Sakalėlis" reiškia, kad galima tiems vaikams suteikti sparnus?
Mes sėkmingai integruojame neįgalius vaikučius į vieną miesto gimnaziją. Tarp sergančių cerebriniu paralyžiumi yra daugybė protingų vaikų, kuriuos mes vadiname profesoriais. Kokių tik įmanomų ir neįmanomų dalykų prisigalvojame, kad tik padėtume tam vaikui iškentėt jo negalią, išmokyti save vertinti tokį, koks yra. Ir kai sutinku tuos vaikus, kuriuos išleidome į mokyklą, visiškai jais pasitikiu, nes matau, kokie jie stiprūs valia, moka už save pakovoti, gerai mokosi. Ir džiaugiasi gyvenimu, kurio vertę, skonį ir unikalumą pažįsta dar geriau už kitus sveikuosius.
Papasakokite apie savo šeimą.
Jeigu kada susilaukčiau trečiojo vaiko, norėčiau, kad vėl gimtų mergaitė. Nes jos itin artimos motinoms, nors mano Greta moka išsireikalauti dėmesio iš tėčio, ir jis nuo mažens dukrą vedasi į futbolo varžybas, jiedu žaidžia šaškėmis, sprendžia kryžiažodžius.
Aš nesuprasčiau, kaip moteris gali gimdyti, vyrui nesant šalia. Kai gimdžiau Godą, būta tokių problemų, kad Gediminą buvo išvarę iš palatos, tačiau jis normaliai ištvėrė. Žinoma, neatsiklausus, dėl mados, neverta vyro versti dalyvauti. Supratau, kad mudu tas įvykis tik dar labiau suartino. Po to jis dalyvavo ir darželio šventėje, sakė buvęs sukrėstas, nes iki tol nebuvo matęs neįgalių vaikučių.
Neseniai įsikūrėme savame name už miesto, ir čia vyrauja pastelinės spalvos, gėlynai. Kitaip būti negali, juk mano tėvų sodyba visada buvo pavyzdinė. Moku kimšti dešras, rūkyti kumpius, "sudoroti" vyro iš medžioklės partemptą šernieną ar briedieną, paruošti žuvį. Renkame patiekalų receptų knygas. Ir mano šeimynykščiai žino, kaip serviruoti stalą, juk būna švenčių, kai ruoša rūpinasi tik vyras ir dukra - Kovo 8-oji, Motinos diena. Vyras, kad ir ką dovanotų, kad ir paprastą piniginę, padaro iš to atrakciją - išslapsto namuose mielas staigmenas, tarkim, Valentino dieną "Rafaelo" dėžutė ant balionų man atskrido į rankas.
Ar moteris gali pakeisti tam tikrus vyro įpročius? Juk psichologai kala, kad turime priimt žmogų, koks yra, nesistengti pakeisti.
Palaipsniui. Sakoma, lenk medį, kol jaunas... - juokiasi Diana. - Vyras atsineša savo šeimos tradicijas, taisykles, - puiku, bet turi suprasti, kad mūsų šeimoje jos gali būti savitos. Tik mūsų, ir niekieno kito. Ir reikia rodyti pavyzdį. Tegu vyras, pasidairęs po draugų namus, įvertina tvarką ir stilių savuosiuose, supranta, kas yra gražu.
Man linksma drauge su vyru "sirgti" krepšinio varžybose, žvejoti jūroje (pastarąjį kartą žuvys itin gerai kibo, net nežinau, kokios). O jis supranta, kad megzdama ar mokydamasi anglų kalbos aš atsipalaiduoju. Ir labai svarbu kur ištrūkti vieniems, be vaikų. Jis man ir albumą padovanojo, kuriame, sakė, bus tik mudviejų fotografijos, atspindinčios mūsų poros istoriją.
Mes su Gediminu įsimylėjome vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Aš mėgdavau aplankyti jį darbe, kai dar dirbo policininku, kaip ir mano brolis, kriminalistikos skyriuje. Man tai buvo įdomu, tačiau policininkas labai išvargsta, jam sunku būti šeimos žmogumi. Tad vyras pakeitė darbą.
Ką daryti, kad meilė neišblėstų?
Ugnis nedega savaimine liepsna, ją reikia kurstyti. Supratingumu, nesuvaidintu dėmesingumu antrai pusei. Jeigu tavo žmogus nori išsipasakoti, negi tai neįdomu, klausysies abejinga mina? Ir dar meilei reikia jūros spalvų. Jei tik kasdien kartosi: "Aš tave myliu", žodžiai taps beverčiai. Kai auginome pirmąją dukrą, turėjom močiutę, kuri sutikdavo ją prižiūrėt, kol mudu einame į kiną, pasižmonėt. Dabar jau sunkiau dviese pabėgti į pasimatymą, bet būna akimirkų, kai matome tiktai vienas kitą. Galbūt tokius, kaip tą lemtingąjį pirmą kartą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą