Edita Vonžodienė: "Aš net miegu su pačiūžomis"

Svajojau surinkti bent dešimt vaikų... Maniau, ramiai sau dirbsiu ir būsiu laimingiausia trenerė. O dabar visai neturiu laisvo laiko! Treniruotės prasideda aštuntą ryto su vaikais, kurie mokosi po pietų, po to dirbu su "Ledo žvaigždžių" pora Viktorija ir Andriumi (Viktorija Perminaitė - "Mango" dainininkė, Andrius Butkus - "Žuvėdros" šokėjas. - Aut. past.), paskui ateina 4-6 metų vaikučių grupė, dar vėliau - jaunuolių... Be to, kas rytą su manim į čiuožyklą treniruotis ateina ir sūnus Laurynas.

Tai kiek mokinių šiandien turite?

Per šešiasdešimt. Jau nepajėgiam priimti naujų narių, bet tėvai vis prašo - "Nors kamputyje pastatykite..." Vienoje iš grupių yra apie 30-40 vaikų. Sunku tokią masę prižiūrėti, todėl pradėjau samdyti instruktorę.

"Dirbant su vaikais nepakanka juos tik treniruoti - reikia ir nosytes nušluostyti, ir į tualetą nuvesti... Bet man labai patinka juos mokyti..." - sako čiuožimo trenerė Edita Vonžodienė

Ar iš šių vaikų galima tikėtis aukštų sportinių rezultatų?

Galima, jei vaikas pradeda čiuožti būdamas 4-5 metų. Jei ant ledo atsistojo būdamas dešimties, tai per vėlu. Kad pasiektų aukštų rezultatų, dešimtmetis turėtų dirbti dieną naktį. Bet "Akropolio" ledo arena įrengta kaip pramogų centras - niekas nenuomoja ištisą parą...

Savo sūnui linkėtumėte sportininko karjeros?

Žinoma! - atsisuka į ledu čiuožiantį Lauryną. - Trejus metus jis lankė futbolo treniruotes, neblogai sekėsi, bet pernai, per televiziją žiūrėdamas dailiojo čiuožimo pasaulio čempionato varžybas, man pasakė: "Mama, aš vis tiek noriu čiuožti". Nemaniau, kad jis kalba rimtai. Dirbome visą vasarą. Klaipėdoje jam labai geros sąlygos treniruotis: rytais čiuožia, po to eina į popietinę mokyklą, iš jos - vėl ant ledo. Atrodo, "užsikabino". Net prašo išsiųsti jį treniruotis į Rusiją...

Taip ir padarysite?

Galvoju apie tai. Bet nežinau, ar finansiškai pajėgsiu. Dailusis čiuožimas - labai brangi sporto šaka. Man net sunku įsivaizduoti, kiek kainuotų nusamdyti gerą Rusijos trenerį. Bet jei sūnus pasieks gerų rezultatų, gal juo susidomės Lietuvos čiuožimo federacija...

Kada Jūs pati pirmąkart apsiavėte pačiūžomis?

Buvau devynerių, kaip dabar mano sūnus. Prieš tai šiek tiek lankiau sportinius šokius, dainavau. Tačiau buvau stambi mergaitė, ir tėvai dėl to ėmė nerimauti. Nusprendė, kad man reikia daugiau pajudėti. Tėtis pažinojo Kauno čiuožyklos direktorių, taigi, kaip visi tėvai, paprašė mane "pastatyti kur nors kamputyje", - šypsosi. - Tame kamputyje trenerė Lilija Vanagienė mane ir pastebėjo. Pradėjo daugiau reikalauti. Per metus pasivijau savo bendraamžius.

Reikia geležinės valios, kad būtum geras čiuožėjas. Bet ar užtenka vien valios?

Taip, iš pradžių nebūna lengva: skauda, neišeina... Labai svarbu sugebėti koncentruoti dėmesį. Mes, treneriai, sakome: atėjęs į treniruotę, vaikas turi žiūrėti ne į akis, o į trenerio kojas, atidžiai stebėti judesius.

Kaip susiklostė Jūsų pačios karjera?

Negaliu skųstis - iškilau žaibiškai. Povilas Vanagas su Margarita Drobiazko ir aš 1992 metais pirmą kartą atstovavome Lietuvai Europos čempionate Šveicarijoje. Tuomet buvau aštuoniolikos. Atsimenu, kaip, nuvažiavę ten, pasijautėme kaimiečiais: nežinojome, kur eiti, ką daryti, kaip elgtis... Tikriausiai atrodėme juokingai. O mūsų inventorius buvo tragiškas: pačiūžos tokios prastos kokybės, kad jas varstėmės kojas sukišę į kelioninius krepšius... Pamatę mus, organizatoriai skyrė labdarą. Tais pačiais metais mums, nuskridusiems į Amerikoje vykstantį pasaulio čempionatą, dėvėtas pačiūžas padovanojo - tai buvo tikras stebuklas! Su tomis pačiūžomis čiuožiau beveik iki savo karjeros pabaigos.

O kodėl ją nutraukėte? Juk vienuolika metų čiuožėte.

Dėl amžiaus. Yra jaunesnių sportininkų. Be to, studijavau...

Neturėjote ambicijų dėl pasaulio ir Europos čempionatų?

Ai... - mosteli ranka. - Tiesiog vieną dieną supratau, kad jau laikas išeiti. Be daugybės varžybų įvairiose šalyse, esu dalyvavusi dviejuose Europos, viename pasaulio ir viename pasaulio studentų čempionate.

Bet vienu metu buvote visai palikusi ledą.

Kurį laiką buvau palikusi... Taip susiklostė: šeima, nedraugiškas išsiskyrimas su trenere L. Vanagiene. Laurynui buvo aštuoni mėnesiai, kai mirė mano mama. Į laidotuves atėjusi L. Vanagienė pasiūlė treniruoti vaikus. Labai nustebau, nes nemaniau, jog esu reikalinga. Taip ir grįžau prie čiuožimo. Jau trylika metų treniruoju vaikus.

Kaip Jums sekasi dirbti su mažaisiais čiuožėjais?

Čiuožimas - tai mano iki galo neįgyvendinta svajonė. Aš ją realizuoju per vaikus. Man labai patinka su jais dirbti. Ir jie, regis, lipte limpa prie manęs...

Kas privertė kauniečių šeimą kraustytis į Klaipėdą?

Kai man pasiūlė važiuoti čia dirbti, atsisakiau. Kraustytis į kitą miestą... Man ta mintis nepasirodė patraukli. Bet kai apie gautą pasiūlymą užsiminiau vyrui, jis man liepė skambinti ir pasakyti, jog sutinku.

Kodėl?

Mano vyras padarys viską, kad tik aš būčiau kuo arčiau savojo čiuožimo... Gaila, kad vis trūksta laiko klubo reikalams su miesto valdžia išspręsti. Reikia, kad mus pripažintų, kad patvirtintų šią sporto šaką - kitaip negalime rengti miesto čempionato.

Jūsų mokiniai Viktorija ir Andrius "Ledo žvaigždėse" jau kelintą savaitę lyderiauja. Didžiuojatės tuo?

Daug dirbame, - šypteli. - Viktorijai labai pasisekė, kad turi tokį darbštų ir kūrybingą partnerį kaip Andrius. Aš juos mokau dirbti kojomis, Andrius - rankomis. Esame puikus derinys.

O kas sekasi sunkiausiai?

Sutikdama dirbti šiame projekte tikrai maniau, kad bus lengviau... Suaugusiam žmogui negali sakyti to, ką sakai vaikui, kuris padarys viską, ko paprašysi. Suaugęs žmogus klausia: o kodėl, o kam to reikia... Arba tiesiog sako: "Man neišeina..."

Ar užkulisiuose tarp dalyvių jaučiate konkurenciją?

Žinoma. Tik niekas to nerodo. Visi draugiškai bendrauja, vieni kitiems palinki sėkmės, bet kiekvienas iš jų stengiasi pasirodyti kuo geriau.

O treneriai irgi konkuruoja?

Taip. Viktorijai ir Andriui sakiau, jog aš, kaip trenerė, nenoriu atrodyti kvailai, kai čiuožimo elementas neatliekamas tinkamai. Kiti treneriai irgi stengiasi. Juk tai - reputacija.

Nežiūrite į tai kaip į paprasčiausią šou?

Vyras kartais sako: nesureikšmink taip šio projekto, tai tik šou. Aš tai žinau, bet negaliu nulipti nuo ledo, kol nepadarau visko iki galo.