Eridana, kapitono dukra

Taip. Kai buvau vaikas, paauglė, tėtį matydavau labai retai. Jis visąlaik plaukiojo jūromis. Tėtis buvo graži iliuzija, amžinas laukimas. Požiūris keitėsi man bręstant, ir jausmai - meilė, prisirišimas - tik stiprėjo.

Ar būdama vaikas pavydėjote jūrai?

Ne. Mamos rūpestis atpirko pavydą. Su tėčiu bendraudavome laiškais, telegramomis... Visą laiką jo laukėme: šiandien išplaukė, bet ateis diena, ir jis grįš... Žinojau, kad taip turi būti. Kad mūsų pareiga - kantriai laukti. Taip buvau ugdoma nuo mažų dienų.

Kaip ruošdavotės, laukdama iš jūros grįžtančio tėčio?

Spintoje visada ieškodavau gražiausios suknelės ir išgyvendavau pačią tikriausią euforiją - viskas, jau grįžta! Kelios dienos prieš grįžimą būdavo pačios nuostabiausios.

O kaip jį pasitikdavote? Ką ištardavote?

Žodžių nereikėjo. Viską pasakydavo ašaros. Nešdavau jam gėles. Atsimenu tą vaizdą - pasirodo įgula, o jau po jos - kapitonas. Kai pamatydavau tėtį, puldavau į glėbį. Sunku apsakyti tą jausmą...

Ar didžiavotės, kad jūsų tėtis - kapitonas?

Labai. Tačiau dar labiau didžiavausi juo kaip žmogumi. Man jis pirmiausia buvo tėtis, o tik po to - kapitonas. Tiesa, mokyklos laikais, kai pastebėjau, kad mano tėčiui skiriama daug dėmesio - jo nuotraukos mirga laikraščiuose - supratau, kad juo didžiuojuosi ir kaip kapitonu.

Kokios tėčio auklėjimo pamokos įsiminė labiausiai?

Mane auklėjo mama. Seseriai pasisekė labiau - su ja tėtis praleido daugiau laiko. Ji 11 metų jaunesnė. Bet aš prisimenu jo meilę vaikams - ją jausdavau ir per atstumą. Nežinau, ar tėtis išgyveno tą patį, bet aš žinojau, kad esu mylima.

Ž. Naujokas: Kai esi toli, labiau norisi kalbėti apie jausmus. Ne veltui jūrininkai laiškus rašydavo!.. Ryšys su vaikais tikrai buvo.

Ar dar saugote tėčio rašytus laiškus?

Jis rašydavo visiems, bet ką nors nupiešdavo ir kelias pastraipas skirdavo man. Visas telegramas, rašytas Rugsėjo 1-osios, gimtadienio, mokslo metų baigimo proga, esu išsaugojusi.

Tėtis - romantikas, kiekvienas jo laiškas - kaip literatūros kūrinys. Rašydavo, ką patyrė, išgyveno, ką jaučia mums. Visi laiškai buvo ypatingi. O kokia rašysena! Kiekviena raidelė išpiešta...

Ar tėtis pasakodavo kelionių jūromis istorijas?

Oi... Tos istorijos - mūsų gyvenimo dalis. Tėtis turėjo pasakotojo dovaną, todėl su juo kartu išplaukiojome vandenynus, išvaikščiojome džiungles...

Ž. Naujokas: Pasakoju, pasakoju istorijas apie jūrą, aplink tylu... Apsidairau - ogi visi sumigę, - juokiasi kapitonas.

Kokius bruožus paveldėjote iš tėčio?

Žmonės sako, jog esu jo kopija.

Ir vyrą išsirinkote panašų į jį?

Negalėjau susikurti vyro modelio, nes tėtis retai būdavo šalia. Bet aš visada norėjau, kad mano vyras mylėtų vaikus, būtų geras... Kaip mano tėtis.

"Pirmagimei vardo ieškojau žvaigždėlapyje"

Dabar Ž. Naujokas tėvystės džiaugsmais mėgaujasi prižiūrėdamas anūką

"Prieš trejus metus išėjau į pensiją. Dabar auginu jaunėlės dukters sūnų Markusą. Jam tik treji, bet tarp mūsų - glaudus ryšys. Va, ir šiandien susiruošiau išeiti, o jis, atsibudęs iš miego, klausia: "Seneli, kur tu?" - pasakojo 43 metus jūrai atidavęs kapitonas Žydrūnas Naujokas.

Kodėl, išėjęs į pensiją, nesiilsite, o rūpinatės anūkėliu?

Kadangi mūsų vaikus užaugino žmona, todėl dabar pats noriu pajausti ir įvertinti tėvystės džiaugsmą. Jaunėlei dukrai pasakiau, kad Markusą užauginsiu aš. Jis su manim nuo lopšio...

Ar tiesa, jog seneliai lepina anūkus?

Seneliai labiau nerimauja dėl anūkų, labiau juos prižiūri. Nesutinku, kad lepina. Seneliai stengiasi perduoti viską, ką turi geriausia.

Ar norėtumėte, kad anūkas plaukiotų jūromis?

Ne, apie šitai negalvoju. Vyriausias anūkas Mantas jau baigia mokyklą, tačiau nė karto jam nesu užsiminęs, kad galėtų tapti jūrininku.

Ar atsimenate tą akimirką, kai sužinojote, jog tapote tėvu?

Oi, tas jausmas dar gyvas... Plaukiojome prie Islandijos krantų, į vandenį leidosi saulė... Žinią, jog gimė dukra, pranešė oficialia telegrama. Laive paskelbti naujienos nereikia - ji greitai sklinda. Sukvietęs laivo karininkus, oficialiai jiems pranešiau. Reikėjo mergaitei sugalvoti vardą. Kadangi žinia, jog gimė vaikas, - laive didžiulis įvykis, atsivertėme žvaigždėlapį ir ėmėme ieškoti vardo. Radome Eridanos žvaigždyną. Man patiko. Po to šturmanas pasiūlė šį įvykį aprašyti pagal senovės jūrininkų papročius - raštelį įkišti į butelį ir, užkimšus jį, įmesti į jūrą. Surašėme laivo koordinates, laiką, kada buvo išrinktas vardas, karininkai pasirašė ir įmetėme į vandenį. Srovės tą butelį turėjo nunešti į Norvegijos fiordus...

Ar buvote griežtas tėvas?

Kartą grįžtu iš uosto ir girdžiu - koridoriuje šaukia. Įėjęs matau, jog mamytė, nusitvėrusi "sietką", ruošiasi vanoti Eridaną. Sako man: "Imk ir duok", bet nepaaiškino, kuo ji nusikalto. O aš gyvenime niekada nemušiau savo mergaičių. Kol sutrikęs mąsčiau, pajutau tą "sietką" ant savo kupros, - juokiasi.

Dukros šiandien gražiai apie jus kalba. Kas tėvams padeda užsitarnauti vaikų pagarbą?

Reikia daryti viską, kad tarp tėvų ir vaikų neatsirastų baimės.

Bėgant metams tėvų baimė dėl vaikų didėja. Neduok Dieve, jei kuri nors iš dukrų susiruošia išvykti: mamytė joms skambina, kad saugotųsi, būtų atsargios...

O jūs?

Jaudinuos ir aš. Juk vyrai irgi verkia... Kartais su ašaromis, kartais be jų. Važiuoja mano mergaitės į Vilnių, regis, netoli, bet vis prašome, kad paskambintų: pirmas kontrolinis punktas būna Kryžkalnyje, antras - Kaune, trečias - jau Vilniuje, - juokiasi. - Bet to jausmo neįmanoma nei išbraukti, nei išmesti...