Gitaristas karališkai publikai

Aš ir pats girdėjau, kad esu vadinamas geriausiu gitaristu. Smagu. O tokį įvertinimą lemia jokiu būdu ne diplomas. Nors esu vienas iš nedaugelio šalies muzikantų, turinčių aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Baigiau mokslus tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų Džiazo katedroje, mokiausi gitaros specialybės. Teko dirbti ir pedagoginį darbą. Bet tai nesuteikia teisės pretenduoti į geriausius.
Lietuva yra nedidelė valstybė, o joje visai nedaug gitaristų profesionalų, galima suskaičiuoti net ant vienos rankos pirštų. Profesionalai - tai plataus profilio muzikantai, galintys groti bet kokio stiliaus muziką. Iš tiesų nesigirdamas sakau - esu daugiaplanis gitaristas.

Kaip patekai į Laimos Vaikulės ansamblį? Juk tai ne vieno muzikanto svajonė groti su šia žvaigžde.

Nustebinsiu jus pasakydamas, kad Laima Vaikulė tikrai nesidomėjo Lietuvos muzikantų reitingais, nerinko specialios informacijos. Kaip dažniausia būna muzikantų gyvenime, labai daug ką nulemia pažintys. Taip atsitiko ir man su Latvijos dainininke. Su ja dirbo buvęs klaipėdietis Ričardas Baltonis, apie penkiolika metų jis yra Laimos Vaikulės garso operatorius. Beje, su latviais muzikantais Laima neranda bendros kalbos. Pasirodo, kad Lietuvoje yra daugiau profesionalių muzikantų nei Latvijoje. Dainininkė pasiteiravo Ričardo, ką iš Lietuvos muzikantų jis galėtų jai rekomenduoti. Tuo metu jau buvau ganėtinai žinomas, ir Ričardas mane pasiūlė. Tai buvo prieš penkerius metus. Nors dar tarybiniais metais Laima Vaikulė buvo kvietusi mane groti jos ansamblyje. Tada atsisakiau, nes mokiausi ir nenorėjau viską metęs trankytis po plačiąją šalį. Pakako darbo ir čia, tada grojau su "Studija", buvome labai populiarūs, gastrolių pakako ir taip.

Kaip dažnai susirenka Laimos Vaikulės muzikantai?

Susirenkame tikrai ne per dažniausiai. Retai kada ji dainuoja grojant gyvam orkestrui. Paprastai tai būna per galingus pasirodymus. Bet labai įdomu būna dirbti su Laima ir jos muzikantais. Mes suvažiuojame iš įvairių šalių ir darome bendrą reikalą. Groja keturi estai, keturi lietuviai ir keturi latviai. Būna "superiniai" susitikimai. Mat visi muzikantai turi savus projektus, daug dirba, o susirinkę dalijasi įspūdžiais ir patirtimi. Mes suvažiuojame džiaugtis vienas kitu, o ne dirbti juodą darbą. Laimos Vaikulės dainų muzika nėra sudėtinga, reikia ją tik tvarkingai ir gerai atlikti.

Kokia Laima savoje kompanijoje?

Laima Vaikulė - Pabaltijo moterų atstovė. O tai daug ką pasako. Mūsiškės normalios ir šiltos, be jokių išsidirbinėjimų. Nepalyginsi su Rusijos žvaigždėmis, kurios sau leidžia visaip darkytis. Jinai žino, kad yra žvaigždė, turi labai daug pinigų, nekilnojamojo turto. Tačiau kita vertus, Laima - nuoširdi ir paprasta moteris. Bendravimas su muzikantais labai gražus ir pagarbus. Po koncertų visada organizuojami vakarėliai. Susėdame, pavakarieniaujame, pasišnekame. Dar nėra buvę tokio atvejo, kad Laima išsirinktų brangiausius viešbučio apartamentus, o muzikantams pasiūlytų nakvoti kur nors užmiestyje.

Kokie patys įsimintiniausi koncertai?

Buvo labai puikūs koncertai Rusijoje: Maskvoje - Kremliuje, ir Sankt Peterburge. Kremlius paliko gana didžiulį įspūdį. Į Raimondo Paulo kūrybinį vakarą susirinko garbi publika, kurią viso koncerto metu akylai saugojo apsauga.
Kitas svarbus įvykis mano gyvenime - grojimas Monako Kunigaikštystėje. Grojome salėje, kur vyksta "Grammy" apdovanojimai. Man atrodo, jog daugiau nė vienam iš Lietuvos muzikantų nėra ten tekę groti. Fantastinė salė - sienos hidraulinės, gali akimirksniu prasmegti skradžiai arba salę paversti amfiteatru. Įsivaizduoji, groji, o tau prieš akis matyti visas apšviestas vakarinis Monakas. Publika - vien karališkoji giminė. Įspūdis neapsakomas.

Kaip atsirado gitara Tavo rankose?

Esu tikras žemaitis, gimęs ir augęs Telšiuose. Turiu labai muzikalų vyresnį brolį Arūną. Kai jis mokėsi Vilniaus inžineriniame institute, drauge su bičiuliais buvo įkūrę tuo metu tarp studentų garsų ansamblį. Tada man buvo vienuolika metų. Labai laukdavau grįžtančio brolio ir viską bandydavau daryti kaip jis. Arūnas grodavo - ir man labai knietėjo išmokti. Mokė brolis groti gitara, o prispausti stygas sunku buvo. Tai aš tiek kankindavaus, kad net pirštus prasipjaudavau. Bet savo pasiekiau - išmokau. O tuo metu Telšiuose gyveno labai nemažai muzikai gabių vaikinų. Mes sukūrėme ansamblį ir kultūros namuose "varydavome" tokias diskotekas, kad sienos siūbuodavo. Buvau trylikametis, kai grojau miesto šokiuose. Moksleiviams būdavo griežtai draudžiama ten lankytis. Eidavo mokytojai ir nepilnamečių komisija tikrinti. Tai aš, pamatęs juos ateinant, pasislėpdavau scenoje už pianino. Kai išeidavo, išlįsdavau ir toliau grodavau.

Baigęs mokyklą pasirinkai muziko kelią. Kodėl?

Tarybiniais metais muzikanto specialybė buvo viena iš nedaugelio, kur galėjai ramiai užsiimti kūryba ir nesijausti žlugdomas cenzūros. Besimokydamas mokykloje turėjau daug problemų dėl saugumo darbuotojų, norėjo net iš Telšių į kokį kaimą ištremti. Suorganizavau Kalantos susideginimo minėjimą. Tampė kaip reikiant.

Muzikantas, gastrolės - linksmoji ir nerūpestingoji gyvenimo pusė. Kiek Tavęs užtenkai žmonai ir dukroms?

Noriu pasakyti, kad esu vieną kartą vedęs ir turiu jau dvi visai nebemažas dukras. Vyresnioji Odeta baigė vidurinę mokyklą ir bando laimę įvairiose aukštosiose mokyklose, kaip dabar tapo labai madinga. O mažėlė Arūnė mokosi E. Balsio menų gimnazijoje, dabar bus ketvirtokė. Žmona Virginija dirba "Gilijos" pradinės mokyklos mokytoja.
Taigi mano šeima pati rimčiausia, kokia tik gali būti. Sakote, nemadingas muzikantas, nė karto neišsiskyręs?! Man atrodo, jog tai nepriklauso nuo specialybės. Yra gyvenime taip: arba tau pavyko sutikti savo žmogų, arba - ne. Man pavyko. Per bendrus gyvenimo metus mudu su žmona neturėjome jokių konfliktų, nesisvaidėme negražiais žodžiais ir netrankėme vienas kitam prieš nosį durų.

Žmona toleruoja gastroles, vakarinius koncertus?

Ji puikiai supranta, kad tai mano darbas. Kitokio neturiu ir nemoku, ir net nenoriu turėti. Yra buvęs toks laiko tarpas, kai grojau "Neringos" bare, tai kiekvieną vakarą grįždavau gerokai po vidurnakčio.

Ten kur naktiniai barai, ten ir moterys, ir alkoholio per akis...

Viso to, ką išvardijote, yra ganėtinai sunku išvengti. Reikia mokėti save saugoti. Su alkoholiu daug sunkiau nei su moterimis. Aš galiu su jomis pajuokauti, pasikalbėti, man to užtenka. O pagundų pakelti taurelę buvo labai daug. Bet sveikas protas nugalėjo. Vieną kartą supratau, kad jeigu su visais draugais kas vakarą išgersiu bent po 50 gramų, tai po poros metų prieš akis išvysiu: "reanimacija". Simuliavau kaip įmanydamas. O po to nusipirkau automobilį ir visiems griežtai pasakiau, kad prieš vairuodamas negeriu. Taurelę pakeliu tik tada, kai pats labai noriu.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder