Istorija nebuvo pagrindinis motyvas ten važiuoti. Buvo keli 'fdygių variantai: aplink Baltijos jūrą arba į Sibiro pusę. Nusprendėme ekspromtu pasirinkti žygį prie Juodosios jūros. Malonu prisiminti, kokia galinga valstybė buvome XIV amžiuje, o pasitikslinę žinias su istoriku Vygantu Vareikiu, maršrutą pakoregavome: miestai, upės, iki kurių nukeliavo Vytautas Didysis. Fakto, kad jo vyrai girdė žirgus Juodojoje jūroje, istorikas nepatvirtino, bet mes - romantikai.
Ar keturračiai - tik nauji jūsų žaisliukai, ar išties puiki transporto priemonė? Kodėl ne dviračiai, visureigiai arba arkliai?
Arklių ir šiaip pilna Ukrainoje! - juokiasi. - Su keturračiais gali važiuoti bet kur - net Mėnulio paviršiumi. Jei teko matyti Amerikoje druskos ežerus, kur fiksuojami greičio rekordai, - "kosmoso" plynės, tokias ir mes pravažiavome.
Prieš pasakodami nuotykius, pasakykit, kuo šiaip gyvenime užsiimate?
Gvidas: Aš vadovauju organizacijai, kurios veikla susijusi su nekilnojamuoju turtu. Užmiršti darbus porai savaičių yra būtina, nes kitaip "sulūžtum". Esu šokęs su parašiutu, skriejęs jėgos aitvaru, plaukęs, žaidęs lauko tenisą, bėgęs krosus, maratonus - visą laiką sportuoju.
Linas: Aš - "kreizi" kalvis Lietuvos, - sakė Linas. - Po tarptautinio kalvių simpoziumo Klaipėdoje štai pakeliui buvau užsukęs pas kolegas Ukrainoje, kurie organizuoja panašius renginius, tai mums surengė kultūrinę programą. Tiek metų jau užsiimu menine kalvyste, o žygis - vienintelis nukrypimas. Sportas, gamta, kitos šalys, nauji draugai, - visa tai suteikė tokią laviną įspūdžių, idėjų ir minčių kūrybai, jog lieka tik sėsti prie eskizų; gal gims kas monumentalaus. Kuriančiajam reikia įsikrauti nuotaikų, netikėtumų...
Ieškojote adrenalino ar pavojai patys jus pasivijo?
Per daug nerizikavome, neriedėjome kaip be galvos 150 km per valandą, nes žinojome, kad esam toli nuo namų ir pagalbos galime nesulaukti. O šiaip pavojaus aplinkiniai žmonės nekėlė, jie iš tikrųjų buvo nuostabūs. Daugelis jų pirmąkart gyvenime matė keturratį. Ukrainiečiai - labai atviri, nuoširdūs, ir jeigu būtume priėmę kvietimus paviešėti jų namuose, tai žygis būtų užsitęsęs mažiausiai pusę metų...
Rumunijoje, sugedus motociklams, prireikė mechaniko pagalbos, ir patekome pas vietinį baikerių baikerį, įžymybę, motociklų meistrą, kuriam iš visos šalies veža taisyti motociklus. Pasėdėjome jo namuose prie židinio.
Kur patyrėte didžiausią "ekstrymą"?
Linas: Visos nelaimės baigdavosi laimingai. Pagal mūsų viziją, Rumunija - čigonų šalis, tačiau mums paliko labai gerą įspūdį kalnai ir kaimų žmonės, ir kai sulūždavome, patekdavome pas labai civilizuotus, vaišingus žmones, kurie vaišino mus vietos restoranuose.
Gvidas: Aš buvau pakibęs virš skardžio, kur erozijos paėstas dirvožemis, sulaikė tik erškėčių krūmas, už kurio užsikabino šalmas... Pasitaikė kelyje vidur Ukrainos didžiulis kaip Šilutė durpynas, kurį bandėme pervažiuoti, bet atrodė neįmanoma. Jis visas skersai išilgai iškastas kanalais - pusantro metro pločio ir trijų metrų gylio, kuriais nuteka drėgmė, ir pataikėme į tokią aklavietę! Po greitų pasvarstymų teko tiesiog įsibėgėjus tuos kanalus peršokti.
Po to suradote šalį, kurios nėra žemėlapyje...
Gvidas: Keliavome su navigacijos pagalba, nes vietos gyventojai, paklausti, kaip pasiekti kurį miestą, nurodydavo asfaltuotus kelius, o mes daugiausia keliaudavome per miškus ir laukus. O Padnestrės valstybės net nesitikėjome siekti, bet, įvažiavę į Moldovos Respubliką, patekome ir į tą visiškai autonomišką respubliką, stipriai prorusišką. Ten patyrėme atvirą muitininkų su rusiškais antpečiais reketavimą ir kyšininkavimą, vedėme atviras derybas. Mums buvo gana riesta. Milicininkas patarė geriau šalyje nenakvoti.
Linas: Visur pakelėse - ginkluota milicija; prasmukome, nors mus nuolat sekiojo vienas automobilis. Stebėjo mūsų veiksmus, ir jeigu tik būtume pasukę į miško keliuką nakvynės, tikrai būtume sulaukę svečių. Girdėjome pasakojimų, kad tokie atimtų viską.
Ar išties Odesa - brangakmenis prie jūros?
Tikrai ne perlas: pakrantė labai užteršta visokiais "bambaliais", mėtosi padangos ir panašiai, bet mes ten paūžėme dvi paras. Vietinės merginos mūsų bijojo, bendravome su jomis per atstumą, nes iš miškų išlindome apžėlę ir sulaukėję, - juokėsi vyrai.
Rūpinatės rekordo - ilgiausio keturračiais nuvažiuoto kelio, registravimu?
Registruosime jį agentūroje "Factum" ir kitose. Galbūt ir pasaulyje mes toliausiai nuriedėjome šia transporto priemone, nes jaunuolis Vokietijoje važiavo keliais, plentais, o mes konkrečiai - pelkynais ir krūmynais 4 500 kilometrų. Ir šitą "ekstrymą" filmavome, fotografavome, rinkome įvairiuose miestuose parašus.
Grįžote kiek pasikeitę, užsidegėte naujų rekordų siekiais?
Per anksti dar kalbėti. Mes, aišku, planuosime žygį kitąmet. Į Afriką, Senegalo sostinę Dakarą, būtų toks reklaminis žygis, populistinis, kurių jau būta, tad mes jį pasiliksim tolesnei ateičiai. Kol kas mums artimesnis Sibiras: įdomus istoriškai, nuostabi gamta. Šalčiai negąsdina, o dulkių - mažiau.
Tai kokią pamoką svarbiausią išmokot?
Pakantumo sau, draugams ir tiems, kuriuos sutinki pakeliui. Iš tiesų tai daug ištverta. Keturi vyrai - skirtingų profesijų, pomėgių, poreikių - turėjome išmokt neišsišokti, nepiršti savo nuomonės per šiurkščiai. Tas gyvenime, šeimoje labai praverčia. Ir šiaip, jei užsibrėžei tikslą - privalai jį pasiekti.
Sakykit tiesą: juk pasijutote didvyriais?
Po to, kai užpuolė žurnalistai! - juokiasi. - Suprantama,malonus jausmas. Smagu, kad pasiekėme tikslą, apie kurį tiek svajojome, tiek įdėjome jėgų. Turėsime ką vaikams papasakoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą