Gyvenimo striptizas

Paklausta, kodėl taip naiviai patikėjo siūlomo darbo realumu, moteris sako, jog tuo metu dar niekas nežinojo nelaimingų istorijų, kurių dabar pilni žurnalai: "Mums atrodė viskas gražu ir kultūringa, nė neįtarėme, kad vėliau teks iš ten bėgti".

Vos supratusi įtartinus "darbdavių" tikslus, Jūratė pabėgo. "Kartais atrodo, kad likimas pats mane ištraukia iš pavojingų situacijų. Tąkart pabėgusi iš viešbučio, kuriame buvome apgyvendintos, iškart nuėjau į policiją, bet manimi nepatikėjo, tad grįžau ten, iš kur pabėgau. Netikėtai man pagelbėti sutiko viena vietinė šeima. Jie man ir padėjo grįžti namo."

Tik vėliau paaiškėjo, kad kitoms dviem merginoms, kartu vykusioms į Graikiją, ne taip pasisekė. "Viena iš jų mėnesį sėdėjo Graikijos kalėjime, kita kurį laiką dirbo taip, kaip aš nebūčiau sutikusi", - pasakoja moteris.

Grįžus iš Graikijos, Jūratei vėl reikėjo ieškoti darbo. Kaip tik tada buvo atidarytas pirmas Klaipėdoje striptizo klubas. "Perėjusi atranką, patekau į šokėjų grupę. Su šia grupe šokome metus. Mus ruošdavo vadovė, nuolat repetavome, rengdavome artistinę programą su įvairiais kostiumais. Kaip tik taip įsivaizdavau profesionalų šokėjos darbą. Kai klubo programa pasikeitė, mūsų kolektyvo buvo atsisakyta, tad teko šokti savarankiškai įvairiuose Lietuvos klubuose."

Jūratės tėvai suprato, kad jai nėra pasirinkimo. Reikia kažkaip pragyventi. Netgi tėvas, pasak Jūratės, reagavo santūriai...

Pusė uždarbio - tarpininkams

Šokdama Jūratė nebuvo garantuota dėl uždarbio. Jis nebuvo pastovus. Būtent todėl nusprendė išvykti į Vokietiją.

"Po pamokos Graikijoje atsargiau žiūrėjau į tokius pasiūlymus, tačiau prieš vykdama į Vokietiją tvirtai žinojau, kur ir kokiomis sąlygomis teks dirbti, pasitikėjau pažįstamais, kurie garantavo man šokėjos darbą, tad išvažiavau su darbo viza pase. Tačiau už tai turėjau jiems nuolat mokėti pusę uždarbio."

Vokietijoje Jūratė dirbo beveik metus. Nuolat pasikeisdamos kelios merginos šokdavo per naktį apie šešias valandas. Už tai klaipėdietė gaudavo aštuoniasdešimt markių, pusę atiduodavo tarpininkavusiai agentūrai.

"Neketinau pasilikti, nes kaip šokėja negalėjau daug užsidirbti, o kitokios paslaugos manęs nedomino. Namuose manęs laukė mažas sūnus... Jam išlaikyti siųsdavau pinigų. Bet neuždirbau tiek, kad dėl būtų vertėję pasilikti..."

Jūratė grįžo. Dirbo padavėja. Viena pažįstama mergina pasiūlė susitikti su agentūros atstovais, kurie tarpininkavo įdarbinimo klausimais Švedijoje. "Važiavau tik pasikalbėti. Mane pavaišino gėrimu - ir atsimenu tik tiek, kad vežė automobiliu..."

Atsibudau nepažįstamoje vietoje. Namas, kuriame vyko "susitikimas", buvo tolokai užmiestyje. Ėjau pėsčiomis keliu iki miesto. Tos merginos, kuri rekomendavo nuvykti "į pokalbį", iki šiol dar nesutikau.

Po šito įvykio bijojau. Tuo metu siautėjo įvairios nusikaltėlių grupuotės... Maniau, jog manęs ieškos... Pabėgau iš Lietuvos - į Italiją."

Gyventi kitaip

Italijoje Jūratė vėl šoko striptizą. Už tam tikrą mokestį ten uždarbiaujančiomis užsienietėmis rūpinosi agentūra - padėdavo sutvarkyti dokumentus, nepalikdavo nutikus kokiai nelaimei ar prireikus susirasti kitą darbą.

"Aš ne iš tų lietuvaičių, kurios svajoja trūks plyš išvažiuoti iš savo šalies ir surasti laimę užsienyje. Aš apie tai nesvajojau. Ieškojau galimybės užsidirbti ir grįžti pas sūnų."

Niekada nesakyk niekada... Prieš pat išvykstant viskas pasikeitė - Jūratė įsimylėjo. Pradėjo bendrą gyvenimą.

"Mano sūnus su manimi. Jau dveji metai", - šypsosi Jūratė. Jos draugas taip pat turi suaugusį sūnų iš pirmos santuokos.

Tačiau būti išlaikoma ji nenorinti. Saugo savo savarankiškumą. Italijoje moteris šoka erotiniuose teatruose, kur merginų pasirodymai stebimi panašioje į kino teatrą salėje.

"Tokie teatrai vietiniams gyventojams yra žinomi nuo seno. Kasdien juose vyksta po tris pasirodymus: vienas dieną ir du vakare. Per vieną pasirodymą šoka keturios penkios merginos, iš kurių vienintelė lietuvė - aš. Ten labai griežtai žiūrima į užsieniečių dokumentus."

Specialiuose spektakliuose šoka ir žymesnės Italijoje erotinių filmų žvaigždės. Tokiuose pasirodymuose dažnai apsilankoma per bernvakarius, vakare ateina vyresniojo amžiaus žmonės, per pietus net vedę vyrai užsuka. Tačiau šie teatrai jau nebe tokie populiarūs kaip anksčiau. Du iš jų, Ženevoje ir Bolonijoje, neseniai buvo uždaryti, liko tik vienas - Milane.

Šiuo metu Jūratė mokosi vienoje iš Italijos profesinių mokyklų. Ji nori įgyti socialinės darbuotojos specialybę. Vėliau galėtų studijuoti universitete mediciną. Klaipėdietė noriai mokosi, nors tai nėra lengva, nes tarp kitų ji - vienintelė užsienietė.

Jūratė svajoja tapti medike. "Vieną rytą atsibudusi iš tikrųjų pagalvojau: jaučiuosi laiminga..."