Sutikau švarutėlę, pašviesėjusio veido, bet liesutę it nendrę Niną prie Trinyčių tvenkinio, karučiais vežančią smėlį bičiulės namo statybai. Nina nutinkavo draugei baltą tvorą su "kepure", ketina iš sąvartyno parsivežti plytų, o vėliau įrengti ir prašmatnų interjerą. Moteris sulaukė pasiūlymų padirbėti ir iš solidaus verslininko. Ne veltui kilusi iš statybininkų dinastijos, o ir Ninos seserys, svainiai - dažytojai. Matydama, kaip Nina, užgesus automobilio varikliui, pati viena išstūmė jį iš garažo, jos darbdavė tik pratarė: "Nebesnaja sila"... Devynetą mėnesių Nina gydėsi Tuberkuliozės ligoninėje, nes plaučiuose atsivėrė net šešios "kavernos", medicinos sesuo net persižegnojo, tai išvydusi. Ligoninėje Nina perskaitė šūsnį knygų, sužavėjo V. Lacio romanas "K novomu beregu". Ji sako: "Kai sergi TBC, nieko neskauda, tik truputį šoną duria, kraujais kosėju ir silpna, pykina, o spaudimas čia kyla, čia krinta. Momentaliai sublogau. Kai visiškai išsigydysiu, gausiu darbą, o ligonio niekas nepriima. Juk arklišką sveikatą turiu. Velniažin, nuo ko ta džiova: nuo sąvartyno oro, gal kad taboką sukau, o gal nuo žmogaus užsikrėčiau. Bet aš gyventi noriu, dirbti!" Kažkada netekusi darbo Vakarų laivų remonto įmonėje, prekiavo Gariūnuose, verslui įsukti užstatė motinos butą, ir netrukus geriausia draugė prašapo kažkur su visais Ninos pinigais. Ninos vyras jau seniai išsidangino į gimtąją Baškiriją, net nežinodamas, jog ši po širdimi nešioja antrąjį vaikelį. Viešėdama pas bičiulę Melnragėje, benamė girdėjo kalbas, juokus apie kažkokią Izauros fazendą. Išvyko kaip stovi į sąvartyną, tikėdamasi, kad ten laukia kokia "chaltūra". Bet draugė įdavė į rankas kaplį... "Matau, žmonės kapstosi, ištraukia ką ir suvalgo. Nesu brezglivaja, man nebuvo šlykštu, tik keista. Ne, tai ne man, - pasakiau. Draugė tik nusijuokė: "Pradės pilvas urgzti, rysi žemes su sliekais". I pokatilo..."
"Gyvenimas - šventas"
Niekaip nesuvokiu, kodėl Nina pasakoja apie gyvenimą sąvartyne kaip kokia poniutė pasakotų apie saulėtas Kanarų salas. Galbūt jos ankstesni išgyvenimai, kol buvo "pasaulietė", kur kas skaudesni, kraupesni? Klausiau jos, ar niekada, nevilties akimirką, nekilo mintis nusižudyti? "Kartis? Niekada! Aš nesu šventa, bet gyvenimas - šventas. Reikia kentėt, kiek tau lemta. Šiandie blogai - ryt bus geriau. Kas iš to, kad prie tavo kapo kas pasakys: "Geras buvo žmogus", ir pamirš, ir gėlelės neatneš. Kas iš to, jei piniguočius tupi savo pily kaip supelijęs grybas, apkėtęs savo nešvarius pinigus ir tirta dėl savo gyvybės, bijo viską prarasti? Fazendoj aš dirbau, man nereikėjo iš žmonių vogti."
Nina vieną žiemą nušalo kojų pirštus, nusinėrė oda, nagai: kai tik žvarbu, pėdas pašėlusiai gelia. Eini kaip basa per lūžtantį ledą, bet jos pasiklausius, atrodo, kad tai tik nemaloni smulkmena. Per pastaruosius penkerius metus pasimirė gal 15 - 18 sąvartyno spartakiečių. Kas sušąlo, kas dūmuose užtroško ar sudegė savo būdelėje "so vsemi potrachami", kam širdis sustojo, o Maša po šiukšliaveže papuolė. "Po visam - galima ir išgerti, samagonas liejasi laisvai. Tik neik į darbą akis užpylus, nes pakliūsi po mašina. Kas, kad vairuotojo nenubaus, gi nekaltą žmogų sąžinė užgrauš. Norėjau - negėriau, prievarta į gerklę neįpils."
Nina pasakojo, kaip vieną naktį sudegė būdelėje visa šeima nuo žvakės. Ugnis akimirksniu viską surijo, tik vieną vaikį jo mergina įstengė iš liepsnų išvilkti. Ženia ilgus mėnesius gydėsi Kauno klinikose, o paskui sugrįžo į Kalotę - nieko, gyvena su randais, lopyta oda, naujai "pasiūta ikona", tai yra veidu. Grįždavo atgalios ir moterys, tiesiai iš sąvartyno į gimdymo namus išvežtos. Taigi gyvenimo šventė tęsiasi. Nina geru žodžiu mini velionę Ziną, pravarde Bacila, "seksbombą" Svetočką, kuri, į sąvartyną atvežus drabužių labdarą, per dieną triskart madas demonstruodavo (įprotis iš tų laikų, kai ji jūreivio žmona buvo). "Puchom tebe zemlia, drug", - susigraudina Nina, kurią draugės Motina Tereza praminė.
"Nemeluoju - ten tikrai komunizmas"
Mėginu iškvosti Niną, ar ne mitas iš sąvartyniečių girdėti pasakojimai, kad nėra ten hierarchijos, kastų ir lyderių. "Tai mieste žmonės - kaip vilkai pjaunasi. Fazendoj mes visi lygūs kaip lauko pelės. Niekas neįsivaizdina: tu biednas, ir aš namų neturiu. Šiandie neturi ką valgyt - žmogus pasidalins su žmogum tuo, ką turi. Jei tik kuris, būdavo, nepasirodo ant kalno, tuoj moterys lanko ligonį, skanesnį kąsnelį neša, sriubos, iš miesto - vaistų. Naujus metus švęsdavom, degindavom daugybę padangų - milžiniškas broliškas laužas. Visi sunešdavom sutaupytų gėrimų ir valgių - puota! Nuo kalno net rogėmis lėkdavom, aš garmoške grojau. Per Velykas, nesvarbu, lietuvių ar rusų, mūsų viršininkai, tie, kur superka metalą ar popierių - margučių, alaus liaudžiai atveždavo. O būdavo, iš Mėsos kombinato, kol į Kiškėnus nevežė, daug mėsytės išmesdavo. Sunkvežimiais vežė žuvį, išbrokuotus apelsinus, bananus (juos kai kas priekabomis veždavo į turgų parduot, galiu prisiekti). Valdžia tas vištų kulšeles, sausainius, alų liepdavo traktoristams duobėse žemėm užverst, bet mes prisistatydavom su lopetom - išsikasdavom.
Kartą mentų galvos gražiuoju įkalbinėjo važiuoti į pirtį. Žmonės pasiruošė, laukė žadėto autobusiuko, o atvažiavo būda su grotom - kalinius etapais vežti. Pasityčiojimas. Juk kaliniai, ir tie, kamerose mobiliakus, televizorius turi, o čia mat veš mus kaip gyvulius. Žmonės juk nežinos, kad mes iš sąvartyno, galvos - golovarezai kokie! Mes gi vandens praustis pasišildom, o vasarą - Danė čia pat. Pareini į būdkę, nusimeti darbinius rūbus, miegi su triko. Šalta - taigi kilimais sienos iškaltos, trim odejalais apsikloji, nosį po patalais įkiši - i ticho spokoinenko spiš. Dauguma žmonių buržuikes turi. Oi, kiek ten specialistų! Duotų kas medžiagų, tokį namą pasistatytų, kokio Brazauskas neturi.
Buvo toks užpuolimas. Atėjo tie alkoholikai, kaip mes vadinam, kurie dirbti tingi, pas Mariją. Pajuto, kad ta gimtadienį su sūnumis švenčia - atėmė šnapsą, sudaužė tą moterį, ir šiandie invalidė. Tai išvarė anuos iš sąvartyno - nenori žmoniškai gyvent, tegu nešdinasi. O su tais, kurie iš kalėjimo grįžę, draugiškai parūkydavom - vis tiek juk žmonės, valgyti nori. Patiko man metalčiką rinkti, kartu su stipriausiais vyrais į mašinas krauti: čia mano hobi. Jie mane vienintelę iš visų moterų imdavo ant kuzavo, gyrė, kad turiu raumenų ir smegenų. Taip suslegiu skardą, kad nereikia oro vežt. Kartais per dieną užkaldavau 50 litų. Esu radusi 5 litus, o tokia Rūta rado tris tūkstančius litų! Na, neišvažiavo ji į Rio de Žaneirą...
Atsisveikinimas su Sakalėliu ir sąvartynu
"Meilė? Čia kaip visur - susitinka žmonės, gyvena kaip du balandėliai. Buvo toks Serioženka - sakalionok. Dūšios žmogus. Paskui išnyko, jo brolis jam mazgus kniso - į miestą išsivedė. Girdėjau, kalėjime Serioža sėdėjo. O man kas? Susipykome. Prisirinkdavo jis šiukšlyne visokių vaistų, prisiėsdavo tų tablečių - akys iš orbitų lipa. Nebe tas žmogus. Pijokas prisigeria ir išsiblaivo, o tas su demonais kalbasi, jam haliucinacijos. Pasakiau jam: "Eš tabletki - žri i dalše". O juk turėjome "apartamentus". Miesčionys iš sąvartyno tokių baldų pasirenka, kokių nenusipirks. Kodėl sakai, sukapojam? Prie namuko pasistatai, juk ir stogą sukali, kad krėslai, kušetės nesušlaptų.
Kai Nina apsigyveno sąvartyne, jos vaikai liko internate. Vyresnysis septintą klasę lankė. Moters širdis sugrudo, prisiminus, kaip kūdikėliams pėdutes išbučiuodavo, prausė, kaip vieniša juos augino.
"Jo, buvo jiems katastrofa, kai nuo manęs atsiskyrė. Bet jie lankydavo mane, atveždavo dešros, pinigų siūlydavo: "O kas, mama, jei nieko valgomo nesurasi?" Neimdavau aš iš jų. Molodec mano vaikai! Gyvenimus susitvarkė.
... Ne, jokių mano išleistuvių nebuvo. Moteris, priiminėjanti butelkas, pasiūlė: "Važiuok į Ukrėnus, Nino, padarysi mano tėvams remontą. Užmokėjo man gerai. Iškart sesers sūnus pakvietė padirbėt į Mažeikius. Paskui į ligoninę pakliuvau. Taip ir palikau fazendą. Dabar kasdien į sąvartyną nauji žmonės plaukia; neprognozuojamai. Rūpi man, kaip draugai gyvena, kokiems naujakuriams mano būdą užleido. Negaila, juk tuščia nestovės. Aš nežinau, ar paliks testamentu teta man savo butą. Ji pyksta, kai išeinu, nori, kad visąlaik su ja būčiau. Nežinau, ar niekada negrįšiu į fazendą - širdis plyšta, kai pagalvoju. Sakau, bent mėnesiui norėčiau sugrįžti. Ne katorga ten, man - kurortas", - juokiasi Nina.
Kas žino, ar padės jai apsispręsti, kur gyventi, vaikai ir Vilio Lacio knyga "Į naują krantą"?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą