Iš tiesų esu technokratė, baigusi Kauno politechnikos institutą. Ne iš didelio nori pasirinkau technines studijas. Tiesiog nebuvo lemta išsipildyti svajonei, susijusiai su humanitariniais mokslais, tad pasirinkau kitą kelią. Žurnalistikos pradžiamokslį įgijau radijo stotyje "Laluna". Visą laiką troškau dirbti visuomeninį organizacinį darbą. Ir mano slapta svajonė išsipildė - vadovavimas Savivaldybės viešiesiems ryšiams - tai mano tikslas.
Papasakokite plačiau apie tą pradžiamokslį.
Turbūt gyvenime labai mažai atsitiktinumų. Kai mano mažajam sūnui Simui sukako treji metukai, laikraštyje radau skelbimą, kad ši radijo stotis renka kūrybinius darbuotojus. Konkursas nebuvo didelis, jiems tiko mano balsas, ypač gyrė dikciją. Taip drauge su iki šiol dirbančiu Daliu Žeimiu tapome pirmaisiais žinių vedėjais. Vėliau teko ir laidas vesti.
Iš namų, ramaus užutėkio nėrėte tiesiai į adrenalino jūrą - tiesioginį eterį...
Darbą tiesioginiame eteryje supranta tie, kuriems teko tai pajausti. Ir ilgą laiką laikytis radijo stotyje ar televizijoje gali tik tie žmonės, kuriem būtina kasdienė adrenalino dozė. Kai reikėdavo kas valandą skaityti žinias, o prieš tai įtemptai joms ruoštis, buvo beprotiškai sunku. Po kiek laiko pamačiau, kad darbas užima ir dalį mano laisvalaikio, o tai mane, kaip moterį, pradėjo gąsdinti. Norėjosi konkretaus darbo, be nuolatinės įtampos. Bet kartu darbas "Lalunoje" man įdiegė tikruosius žurnalistikos principus. Taip atsitiko, kad po dvejų metų Savivaldybėje reikėjo atstovo spaudai. Ir aš pasiryžau išbandyti jėgas šioje vietoje. Juolab kad dirbdama radijo stotyje nemažai bendravau su Savivaldybės darbuotojais, jau buvau susipažinusi su jos virtuve. Ir nuoširdžiai norėjau valdžios ir žurnalistų santykius padaryti šiltesnius. Tai buvo mano misija. Nenusivyliau. Tikiuosi, kad per beveik šešerius metus man pavyko bent kiek sutaikyti valdininkus su spauda.
Ar netrūksta tempo, kūrybinio darbo?
Valdininko darbe reikia ne kiek mažiau iniciatyvos ir kūrybos nei žurnalistikoje. Kitas klausimas, kiek konkrečiam valdininkui norisi kurti... Aš esu tarpininkas tarp žurnalistų ir valdininkų. Kartais reikia taip kūrybiškai ir diplomatiškai suktis, kad jauti vos ne tą pačią adrenalino dozę kaip skaitydamas žinias.
Juk aš esu ir tarnautojų flange, ir miesto žiniasklaidoje. Skaudžiausia tada, kai žurnalistai imasi teisėjo misijos. Ir kai šis teisėjas ignoruoja moralės normas, mano kabinete liejasi skaudžios valdininkų ašaros.
O jums pačiai teko nukentėti nuo žiniasklaidos?
Ne. Aš suprantu žurnalistus, jų kasdienį sunkų darbą. Labai gerbiu tuos, kurie sugeba išnarplioti tokius labirintus, kuriuose dažnai pasiklysta net patys valdininkai, daug metų dirbantys šį darbą.
Niekam ne paslaptis, kad visi žurnalistai - asmenybės. Man būna labai skaudu, kai jie tai demonstruoja atėję į Savivaldybę. Ir kartais net įžūliai. Tada tenka susiginčyti. Bet ir aš pati, ir savo kolegų prašau santykius su spauda išlaikyti draugiškus.
Ar jums dažnai tenka saugoti miesto valdžią nuo spaudos kišimosi į asmeninį gyvenimą, nuo kompromituojančios informacijos?
Tie žurnalistai, kurie kreipiasi į mane su prašymu tarpininkauti gaunant informaciją iš mero ar jo pavaduotojų, jie tikrai nėra suinteresuoti gaudyti piktąsias "razinkas". Man atrodo, kad tuos juoduosius perliukus renkasi tie žurnalistai, kurie neišeina iš redakcijos. Nėra buvę, kad E. Gentvilas ar dabartinis meras R. Taraškevičius slėptųsi nuo spaudos ir prašytų juos apginti. Manau, ir žurnalistai, ir klaipėdiečiai jau spėjo įsitikinti, jog šie abu vadovai drąsiai bendrauja ir neturi ko bijoti. Niekada primygtinai nekišu merui savo nuomonės, būnu šalia, kai paprašo. Žinoma, jis gali manęs nepaklausyti, bet turi išklausyti. Man buvo labai malonu ir gera girdėti, kai tik tapęs meru, R. Taraškevičius pasikvietė mane ir pasakė: "Jolanta, aš tavimi pasitikiu".
Kaip suprantu, jūsų metų skaičius nėra kompromituojanti informacija?
Tikrai ne. Kaip gali slėpti tai, kas tau brangiausia? Metai - patirtis, išgyvenimai, džiaugsmai ir skausmai, kurių nė su kuo nepasidalysi, niekam neatiduosi. Jie - tavo, ir todėl labai brangūs. 40 metų moteriai - labai svarbus periodas. Aš daug mąsčiau, kodėl kartais moterys apie šiuos metus kalba skausmingai. Man šovė į galvą mintis, kad daugeliui tai gal pakalnės pradžia, o kitoms - pasiekta viršūnė. Džiaugiuosi, kad esu viršūnėje. Norėčiau pasisemti tiek jėgų ir išminties, kad kuo ilgiau joje išsilaikyčiau. Bet kalbėti apie dabartį, įvertinti savo gyvenimą galėsiu gal tik po dešimties metų. Nes tik dabar suprantu, kokia buvau 20-ies.
Tai kaip pasikeitė Jolanta per dvidešimtį metų?
Pirmiausia nebesu tokia kategoriška kitų žmonių atžvilgiu. Tik dabar išmokau vertinti aplinkinius, netaupančius gero žodžio ir nelaikančius savyje pykčio. Gal išmokau būti ne tokia naivi ir atlapaširdė. Kad ir kaip stengiausi, visiškai šių bruožų man nepavyko atsikratyti. Pasitikėdama ir tikėdama dažniausiai skaudžiai nukentėdavau. Ir tikrai ne metai mane pakeitė, o aplinkybės.
Šventai tikiu, kad tai, ką žmogus patiria, yra iš anksto nulemta. Tikiu likimu. Ir jeigu, žmogau, matai, kad privalai keisti gyvenimą, keisk, nes to nepadaręs, laimingesnis netapsi. Gyvenimo permainos irgi yra tavo lemtis...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą