Penktokei mokytojas įdavė knygą apie Levenhuką "Mikrobų medžiotojai" ir pasakė: "Būsi daktarė". Galbūt tada kažkas nušvito. Žinojau, kad būsiu medikė. O psichiatrė būti apsisprendžiau ketvirtame kurse, kai patyriau, kas yra psichiatrija, kokie yra psichikos sutrikimai. Sesuo stomatologė prisimena, kaip prieš kievieną specialybės seminarą vakare verkdavau, nervindavausi, labai ruošdavausi. Nebuvo nieko, kas prieštarautų mano pasirinkimui, jokių apsisprendimo kančių. Tiesa, dar svarsčiau rinktis ginekologiją, dirbau onkologijos skyriuje, kur buvo operuojamos moterys, sergančios gimdos vėžiu, ir mačiau daug skausmo, kraujo... Man buvo nepakeliamas moterų skausmas, nusivylimai, nuoskaudos, pretenzijos. Eidavau nepasidažiusi, slėpdama savo jaunystę ir gyvenimo džiaugsmą.
Kokius gabumus, savo pačios poreikius galėjote realizuoti psichiatrijoje?
Rinkausi ir dariau tai, kas man patinka. Šiandien aš, turėdama psichoterapeutės ir supervizoriaus specialybę, noriu organizuoti tarptautinius konkursus, muges, turėti tarsi milžiniškus parodų rūmus, kur pristatytume naują medicinos techniką, ar tai būtų automobiliai, ar kompiuterija. Galbūt esu persipildžiusi emocijomis, išgyvenusi labai daug gyvenimų kartu su savo pacientais, nes norėčiau kardinaliai pakeisti veiklą.
Ar Jūsų profesija yra visraktis į žmogaus sielą? Psichiatrai vadinami nūdienos dvasininkija.
Aš pati turėjau pereiti asmeninę psichoterapiją, pažinti savo gelmes. Kad nekiltų pagunda gydyti savo sielą paciento sąskaita, kad susivokčiau, kas vyksta. Supervizorius yra profesijos prižiūrėtojas ir sargas, kuris psichoterapeutams duoda per kepurę ir sumažina jų vertę, nes pradedantieji įsivaizduoja esą dievai, galintys keisti žmonių gyvenimą, skirti arba taikyti šeimas, duoti patarimus, kaip auklėti vaikus. O supervizorius parodo, kad tai yra tavo neišspręsta problema, vidiniai konfliktai. Ta supervizija yra skausminga, ir tikrai nemalonu, kai profesonalui išsakomi priekaištai, kai pats psichoterapeutas turi apsinuoginti, išnarstyti savo klaidas.
Ar teko gydyti panašų į filmo "Mafijos Sopranai" herojų?
Ir ne vieną... Pasitaikė iš tiesų panašūs į tą silpną Tonį, Sopranų lyderį, iš esmės nesubrendusį, "minkštą" didelį vaiką, kuris neša sau pasiskirtą vaidmenį, visai netinkantį. Aš stebėjau, ar jie iš tiesų šaudo žmones, po to juos užkasa ir valdo didelius pinigus, ar tik fantazuoja. Psichoterapeuto kėdėje jie verkia, pasirodo esą silpnesni už eilinį buhalterį ar savo auką. Gal jie taip elgiasi, žudo, norėdami įsitvirtinti, išaugti iš menkystos savo akyse? Be abejo, jie mane įsimylėdavo, tada bėgdavau pas savo supervizorių, klausdavau, kodėl aš pykstu. Jis patardavo neširsti, jeigu kyla jausmai klientui, tiesiog juos įvardyti. Terapijos metu jie sakydavo komplimentus kaip moteriai, tuomet vėl pykdavau, kad manęs neįvertino kaip psichoterapeuto. Mane išmokė būti kuo mažiau seksualiai. Psichoterapeutas negali koketuoti, tai tarsi belytė būtybė. Aš niekada savo išorės nenaudojau žmogui prakalbinti. Aš kalbuosi akimis. Visada siekiau, kad žmogus kalbėtų su mano siela ir pamatytų savąją sielą, o ne, tarkime, mano krūtinę.
Jus traukia naujovės: meno, delfinų terapija...
Iš tiesų tos naujovės yra dėl to, kad užsiimdamas vien psichoterapija gali išprotėti. Reikia nukreipti save į kitą veiklą, kad pojūčiai, kvapas ir skonis, intuicija paaštrėtų. Todėl buvo muzikos terapija, delfinai, pati įgijau tarptautinį naro sertifikatą, kad galėčiau pabūti po vandeniu tyloje pati su savimi. Pasineri, net nustembi: ten niekas neverkia, gali šamus už ūsų tampyti. Susikaupi, apsivalai, susirenki save patį.
Paklausiu apie antrosios pusės ieškojimus. Kodėl protingos ir gražios moterys dažnai būna nelaimingos? Kaip auklėjate savo dukrą?
Buvo ta vienintelė didelė meilė jaunystėje, ir tas žmogus mirė, palikęs labai stiprių išgyvenimų. Dukrą tiesiog labai myliu, kalbuosi su ja ir duodu daug laisvės. Priimu ją kaip bręstančią asmenybę, mudvi skaitome tas pačias knygas. Ji žino, kad už tam tikrų ribų išeiti negalima, nors yra bandžiusi. Kai ji nori parodyti save arba išsikovoti vietą po saule, yra toks elgesio stereotipas - nuvertinti kitą, jam ką prikišti. Ji ir pasako: "Tu tada pasielgei neteisingai, pažado neištesėjai". Aišku, nepuolu teisintis nei ginčytis, nes, pasirodo, ji taip elgiasi todėl, kad nepasisekė mokykloje ar susipyko su drauge. To priekaišto aš niekada nepriimu asmeniškai, iš jo mes išrutuliojam visą temą.
Kokia moterimi asmenybe žavitės? Koks turėtų būti vyras, kurį gerbtumėt?
Yra dvi moterys, kurios man tikrai labai patinka - Žaklina Kenedi ir Margarita Tečer.
Vyras turėtų būti dvasingas ir nesistengiantis lyderiauti, mane patupdyti į narvą. Jeigu tik aš jaučiu, kad vyras bando mane sutramdyti, pats vietoje smegenų pusrutulių turėdamas du stručio kiaušinius, manyje iškart kyla milžiniškas pasipriešinimas. Man nepatinka vyrai, kurie moterį mato kaip patelę, ne žmogų. Aš nevarau vyrų ant podiumo, kaip vyrai mus varo, kurdami madą, kosmetiką, moters idealą ir verčia jo siekti. Aš iš tikrųjų ilgiuosi matriarchato!" - prapliumpa juoku pašnekovė.
"Aš nepažįstu moterų kaip psichiatras"
"Visas gyvenimas yra fantazijos, kartais realizuotos, kartais ne", - atsakė Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiasis gydytojas, psichiatras Aleksandras Slatvickis, kai paklausiau, ar neišgalvoja kai kurių smagių savo gyvenimo istorijų.
Nuolat vykstate į komandiruotes. Ar švietėjiška veikla netrukdo padėti saviems ligoniams, kurie tą minutę šaukiasi?
Nuo 1995 metų Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybių ligų centrai įsitraukė į narkotikų vartojimo žalos Rytų Europoje mažinimo veiklą. Dėl tos programos Lietuvoje dar pakankamai ramu, ačiū Dievui, dar neturime oficialiai registruotų net tūkstančio AIDS atvejų. Viso pasaulio neišgelbėsi, bet stengtis reikia. Gydau visus, kas į mane kreipiasi, nė vienam neatsakiau. Bet mes nesame greitoji ar reanimacija, ir skubotumas, teikiant pagalbą priklausomybės ligoniams, būtų beprasmiškas, reikia labai aiškaus žmogaus apsisprendimo ir jo problemos aptarimo nuo A iki Z.
Žmonės į tam tikrus reiškinius žvelgia stereotipiškai, su iš anksto suformuota ar paveldėta neigiama nuostata, ir būtent priklausomybių psichiatrija yra ta sritis, kurioje labai daug mitų. Jeigu visuomenės požiūris į pacientą ir jo problemą keičiasi, keičiasi ir paties žmogaus požiūris į save, savo stigmą, ir užuot jautęsis užguita visuomenės atmata, pradeda suprasti savo problemos esmę, atsakomybę už save, tuomet ieško pagalbos, kad taptų visaverčiu visuomenės nariu.
Kuo psichiatrai skiriasi nuo bendros populiacijos? Ar laikote koleges lygiavertėmis partnerėmis?
Apie savo luomo žmones kalbėti sudėtinga, tačiau deja, esame kaip visi mirtingieji, ir mes sergame psichikos ligomis. Vienas mano užsienietis kolega ir bičiulis, turėjęs problemų, pernai nusižudė. O po žmogaus sielą naršome ne iš smalsumo, ne daugiau, negu reikia, kad jam padėtume. Teisybę sakai - verčiau geras kunigas negu blogas psichiatras, ir atvirkščiai.
Aš labai gerbiu ir myliu moteris kaip Dievo kūrinius, ir džiaugiuosi, kad pasaulis jų pilnas, o profesinis pasirengimas priklauso nuo intelekto, ne nuo lyties. Pažįstu aukšto lygio profesionalių, ir vidutinybių kolegų vyrų.
Psichiatras juk nesvaičios, kaip kiti, kad moterys - kitų planetų būtybės...
Aš nepažįstu moterų kaip psichiatras, pažįstu jas kaip vyras, gerbėjas, sužavėtasis. Moteris gali būti draugas ir priešas, tuščia vieta, puiki meilužė ar gera žmona, motina. Tai ir problema, kad vienoje visos tos savybės neįsikūnija! - juokiasi. - Man svarbiausia, kad moteris būtų geras žmogus - švelnus, mylintis, rūpestingas.
Ar buvote kada pametęs galvą dėl moters?
Pirmą kartą įsimylėjau mergaitę būdamas penkerių metų, prisimenu ją vizualiai, tą jausmą, kai laikydavau ją už rankų. Bet dėl meilės darželio nemečiau ir neišėjau į taigą. Net nesinori pasakoti, kaip studijų metais, norėdamas atkreipti merginų dėmesį vakarėlyje, įkišau pincetą į rozetę. Merginos cypė, o visos lemputės sušvito mėlynai, pažiro kibirkštys... Bet išprotėjęs iš meilės nebuvau.
Mėgstate teatrą, rašote nuostabias eiles, išmaišėte pasaulį. Kokių turite ekscentriškesnių pomėgių? Kur išliejate erudiciją?
Erudiciją išlieju spręsdamas kryžiažodžius. Valandų valandas sėdėdamas prie lango žiūriu į praeivius, kokios spalvos jų kojinės. Į teatrą einu žmonių pažiūrėti, savęs parodyti, kultūringas pasijusti, paskui suku į bufetą pilvą prikimšti, - šmaikštauja.
Kas Jums yra didžiausias turtas?
Šeima, laikas, praleistas su ja. Taip, santykius reikia puoselėti, kurti, bet nesijaučiu Pigmalionas, juk prisilietęs prie moters ir mėgindamas ją pakeisti, gali sugadint kaip Mikelandželo šedevrą. Jei suskaičiuosiu pačius artimiausius draugus - septyniolika pavasario akimirkų! Įvairovė: yra jūreivių, choreografų, policininkų, aktorių ir šlavėjas. Aišku, linksmai leidžiam laiką, juk pasimatę neverkiam iš džiaugsmo, paskui - iš skausmo, kad reikia skirtis.
Žmonės kalba, jog turite žavesio charizmą. Ar tai sodri sibiriečio prigimtis, dvasios aristokratizmas, ar įvaizdis?
Esu valstietiškos kilmės. Tokį mane tėtis ir mama pagimdė. Charakteris yra toks pat įgimtas kaip ūgis, plaukų ir akių spalva, kaip pirštų antspaudai. Jeigu žmogus gimė niūrus, toks ir gyvens. Aš pažįstu žmonių, kurie 25-erių jau būna kaip seniai. O mano mamytei vakar sukako 83-eji, - matytumėte, kaip ji juokiasi, šmaikštauja!
Yra rusiška patarlė: "Malenkaja sobačka do starosti ščenok". Aš turbūt ir esu tas šuniukas, kuris visada šokinės linksmas. Sykį konferencijoje respektabili kolegė su nuostaba stebėjo mane dvi dienas, ir pasakė, kad pagaliau mane perprato: "Tu net apie rimtus dalykus mėgsti kalbėt nerimtai".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą