- Praėjusi savaitė neišsiskyrė niekuo ypatingu tarp daugelio pragyventų savaičių. Nekilo naujų garsių skandalų nei valstybėje, nei įstaigoje, nei šeimoje. Į Europą, galima sakyti, jau įstojom, toliau nėra kur...
- Esi perskaitęs daugybę knygų ir vis dėlto iki šiol pats rašai romanus, noveles, detektyvus. Ar sunku buvo peržengti drąsos slenkstį - imti pačiam rašyti?
- Kaip dabar madinga amerikoniškai sakyti: geras klausimas. Niekas iki šiol to neklausė, bet aš jį dar praplėsčiau: ne tik perskaitęs, bet ir darbuojuosi tarp knygų su Dievo padėjimu jau trisdešimt metų. Išties ne kiekvienas turi progą kasdien matyti šimtus tūkstančių knygų vienoje vietoje. Ir kokių knygų! Gali manyti apie save ką tinkamas, bet tenka susitaikyti su mintimi, kad daugelio rašytojų nesi vertas nė mažojo pirštelio, deja. Ypač dabar, kai leidžiami kažkada užginti autoriai. Iš tiesų ta riba, ar kaip sakai - slenkstis, buvo. Kita vertus, vienas literatūrologas yra paskaičiavęs, jog pasaulio dailiojoje literatūroje vyrauja kelios dešimtys siužetų, kurie pirmiausia buvo panaudoti Šv. Rašte. Taigi mes juos tik iš naujo perkuriame. Vienam tai pasiseka geriau, kitam - prasčiau. Betgi kūryba nėra protu valdomas procesas, kada gali šaltakraujiškai rinktis, kas tau geriau apsimoka: nerašyti, nes iki tavęs viskas parašyta, ar priešingai, tikėtis, jog tau išeis kur kas geriau.
-Kas skatina rašyti?
- Klausimas, kurį mėgsta pateikti jaunimas, tik jie šiek tiek kitaip formuluoja: kas paskatino rašyti? Pasiduodu ir atsakau: nežinau. Gal pomėgis, ilgainiui tapęs įpročiu? Gal, kaip sako vienas protingas žmogus, noras užfiksuoti savo tuštybę. Gal būtinybė popieriuje iškloti tai, ko negaliu pasakyti ar net išrėkti?
- Už romaną "Kryžiau žalio medžio" pelnei Ievos Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas. Ką tau reiškia šie įvertinimai?
- Tas buvo seniai, bet tikriausiai teisybė. Reiškia daug. Ievos Simonaitytės šešėlis, neperdedant, lydi nuo mokyklos laikų: per baigiamuosius ir stojant į universitetą rašiau temas iš jos kūrybos. Dabar darbuojuosi jos vardu pavadintoje bibliotekoje. Tiesiog buvau pasmerktas gauti jos premiją. Su Žemaite irgi panašiai. Už minėtą knygą leidykla sumokėjo honorarą lygiai vieną litą. Žinia, tais laikais ant popierinio lito buvo pavaizduota Žemaitė. Čia juokais. Perspėju, nes pastaruoju metu aplinkiniai katastrofiškai ėmė nesuprasti mano juokų. Rimtai kalbant, pats romanas "Kryžiau žalio medžio" daug reiškia, nes po jo išėjimo mane ėmė pastebėti kritika. Be to, jis buvo, kaip dabar mėgstama sakyti, nominuotas dar dviem premijoms: Trijų karalių ir J. Paukštelio. Bet tai niekuo gyvu nereiškia, kad esu romanu patenkintas ir, turėdamas galimybę, jo neperrašyčiau.
- Ką tik išėjusioje knygoje "Angelas mėšlyne" tau rūpi amžinos žmogaus buvimo ir išbuvimo šiame nesvetingame pasaulyje temos. Ar nemanai, kad šiandien tautiečiai nesuka dėl to galvos?
- Nenoriu pasirodyti šiurkštus, bet man neskauda galvos, dėl ko tautiečiai suka galvas. Ar šios temos yra naujos? Anaiptol. Tai amžinos temos, tik kasdienybės risnojime mes neturime laiko apie tai galvoti. Reikia bėgti, skubėti, kad kiti nepralenktų, ypač dabar - laukinio kapitalizmo sąlygomis, kada iki kaulų smegenų privalai įsisąmoninti, jog tavimi, be tavęs paties, niekas niekas nepasirūpins. Nors keliais žodžiais suformuluoti, dėl ko tautiečiai dabar suka galvas, yra sunku, bet stipriai abejoju, ar galima būtų apie tai ką nors parašyti. Nebent feljetoną...
- Knygos viršelis - Kotrynos ir Petro Šikšnelių...
- Šeimyninė ranga. Ne tik viršelis anūkės ir sūnaus, bet ir tekstų redakcija žmonos. Ne iš gero gyvenimo, o iš taupumo. Šeimos narius dar gali priversti dirbti veltui...
- Ką tau reiškia bičiulystė su kolega Rimu Černiausku?
- Žinai, Roma, klausimą suformulavai kažkaip įtartinai, tarytum tikėdamasi sensacingo pareiškimo, kaip antai: taip, mus sieja intymus ryšys. Turiu nuvilti, nes jeigu taip būtų, seniai šią temą būtume eksploatavę, juk dabar iškilimo, išlikimo ir išgarsėjimo sąlyga - skandalas, nesvarbu, su kokiu prieskoniu: seksualiniu, politiniu, psichopatiniu ar dar kitokiu. Svarbu, kad apie tave nuolatos kalbėtų. Ką reiškia bičiulystė? Nieko ir viską. Retą dieną nesipykstam, bet vis viena bičiuliaujamės, vėlu ieškoti kitų bičiulių.
- Šie metai turėtų būti įsimintini - po novelių knygos išeis į pasaulį dar dvi...
- Tikrai taip, bent tikiuosi. Tik ar nuo to metai taps įsimintini? Knygų skaičius - statistikos objektas. Netolimoje ateityje kronikoje bus kelių žodžių sakinys: išleido tris knygas. Ir viskas. Autorius miršta kaskart išėjus knygai. Dar nenutilus sveikinimų ovacijoms, pajunti begalinę tuštumą ir žūtbūtinį norą perrašyti viską iš naujo. O kad per metus trys knygos...sutapimas, daugiau nieko. Užtenka žvilgterėti į parašymo datas: novelės rašytos 1988 - 2002 metais, "Paskutinioji užmuša" - 1999- 2000-aisiais ir "Apšlakstytas izopu" - 2001 metais. Reikėtų pastebėti, jog tai tik fizinio kontakto su kūriniu datos, o kur jo gyvenimas sąmonės ir pasąmonės įsčiose? Būna, kad kūrinį ar tik jo idėją nešioji metų metus. Nesu fabrikas ar automatas, kepantis blynus. Dar kartą sakau: taip išėjo, pavyko gauti paramą leidybai: novelių rinkiniui "Angelas mėšlyne" - iš miesto Savivaldybės leidybos programos, "Apšlakstytas izopu" - iš Kultūros ministerijos. Šioje vietoje būtina akcentuoti vieną dalyką, kurio žmonės, esantys tolokai nuo tų reikalų, nesupranta. Parašęs knygą, autorius ieško lėšų ne honorarui, tai yra užmokesčiui už darbą, jeigu rašymą traktuosime kaip darbą, bet leidybai. Tarkim, mano konkrečiu atveju: "Angelui mėšlyne" Savivaldybės skirtos lėšos sudarė tik pusę leidybinių, o tiksliau, spaustuvės darbų, išlaidų. Kitą pusę reikėjo krapštyti pačiam, nes geranoriškų rėmėjų nepavyko surasti. Panašiai bus ir su "Apšlakstytas izopu". Valstybė remia ne autorius, kuriančius intelektualinį produktą, bet gamintojus - leidėjus. Kaip toje pasakoje: man viršūnėlės, tai yra garbė, o tau - šaknelės - pinigai. Rašymas kaip darbas nekalkuliuojamas. Todėl visiems atrodo, jog tai begalinis malonumas, o ne sunkus, alinantis darbas. Iš aukštų tribūnų sakoma: "Rinkos ekonomika, reikia mokytis išgyventi". Rašytojas prilyginamas verslininkui. Lietuva - unikali šalis, kur viskas pastatyta nuo kojų ant galvos, supainiota, tyčia, sąmoningai, beje. Po pirmosios Sąjūdžio bangos, kurioje dalyvavo daug rašytojų, antrajai bangai, kuri nusigriebė grietinėlę ir paėmė realią valdžią, pasirodė, kad rašytojai pernelyg savarankiški, nepriklausomi ir juos būtina sumurdyti. Todėl ir murdo. Kad rašytojų darbas yra materialiai neatlyginamas, ne rinkos ekonomikos dėsnis, o valstybės politikos grimasa, tiksliau, vietinių veikėjų nesugebėjimas suformuoti valstybinę kultūros politiką. Šiais savo pastebėjimais nenoriu pasiguosti, o konstatuoju faktą. Nei daugiau, nei mažiau. Ir dar: už detektyvą "Paskutinioji užmuša" leidėjas moka honorarą, ne tokį, kaip Cicinui, bet vis tiek malonu.
- Parašei 13 knygų. Koks jausmas žvilgtelėjus į šią krūvelę?
- Joks. Parašytų knygų skaičius, kaip jau minėjau, tėra spaudos statistikos objektas ir pagrindas didžiuotis tuščiagarbiams kvailiams. Jeigu nuo pirmos iki dešimtos knygos be padidinamojo stiklo nesimato gilėjančios ir skaidrėjančios minties, sklandesnio stiliaus, išradingesnių siužetų, kitaip sakant, pažangos, tada ką reiškia parašytų knygų skaičius? Tegul jų būna kaip Lenino raštų - šešiasdešimt, kas iš to? Klijuok tualetą ar statyk piramidę.
- Rašai planuotai, kasdien, spontaniškai, pripuolamai, su kūrybiniu įkarščiu ar tai tiesiog darbas?
- Tai tiesiog darbas, suplanuotas, kasdienis darbas, stengiantis išvengti nukrypimų į šalis. Įkarštis užeina, kai pasiseka parašyti puslapį, paskui pakliūvi į duobę, vaikštai tartum žemę pardavęs, išsikapanojęs vėl sučiumpi už uodegos Įkvėpimą ir taip toliau, juk kūryboje, visi prie to kyštelėję nagus žino, svarbu ne rezultatas, o procesas. Didžiausią stresą išgyvenu rašydamas, o ne klausydamas keiksnojimų ar panegirikų išėjus knygai.
- Ką šiuo metu rašai?
- Bijau net prisipažinti, nes kol kas nesiklijuoja, nors užmušk. Bandau romaną, bet sekasi itin sunkiai...
- Ar tau svarbus kritikos žodis bei kitų nuomonė, atsiliepimai apie kūrybą?
- Be abejo, svarbus. Tie dalykai gali būti nesvarbūs tik pasitikintiems arba neadekvačiai suvokiantiems save ir aplinką mulkiams. Bet visą gyvenimą stengiuosi atskirti: kas sako nuoširdžiai, tegul ir karčius žodžius, kas nori įkasti, o kas - paglostyti savimeilę, todėl patikimiau (ir skaudžiau) priimu neigiamus atsiliepimus. Kita vertus, nieko nėra blogiau knygai ir jos autoriui kaip tyla. Visiška tyla. Išeina knyga, o visi aplinkiniai ūmai prisisemia vandens į burną ir lyg susitarę tyli.
- Kokių turi pomėgių? Kaip pailsi? Ką šiuo metu skaitai?
- Apie pomėgius nutylėsiu. Apie poilsį. Para, žinia, turi dvidešimt keturias valandas. Aštuonios iš jų prabėga tarnyboje, kuri man garantuoja kasdieninį egzistavimą. Miegui, kai nekankina nemiga, reikėtų aštuonių. Lieka dar aštuonios, iš kurių keletą valandų nori nenori turi skirti buitiniam bruzdesiui, o kas lieka rašymui? Dabar kas yra poilsis? Gulėjimas po "grūšia"? Kiekvienas vis kitaip ilsisi. Aš daug ką moku, bet ilsėtis iki šiol neišmokau. Galop man bepigu, nes kiekvieną mielą dieną esu priverstas kaitalioti užsiėmimų rūšis: anksti ryte, pakilęs nuo rašomojo stalo, nirstu į bibliotekos gyvenimą, tai yra savo tiesioginį darbą, kuris dažniausiai yra toli nuo kūrybos. Veiklos pobūdžio kaitaliojimas yra savotiškas poilsis. Mano kasdieninė lektūra: pora puslapių angliško teksto, baigiu skaitinėti Joseph Murphy knygutę apie pąsamonę.
- Kokia vieta Klaipėdoje mieliausia?
- Šiemet, beje, sukanka lygiai trisdešimt metų, kai esu Klaipėdoje. Nežinau, ar to užtenka vadinti save klaipėdiečiu. Tikiu, kad Klaipėda be manęs stovės kaip stovėjus, tik aš be jos sunkiai ištverčiau. Man Klaipėda - nedaloma ir yra miela kaip visuma nuo blizgančių vitrinų iki šiukšlynais virtusių kampelių.
- Atostogos...
- Taigi atostogos...jei klausi ar šiemet važiuosiu į Maljorką? Atsakau, be jokios abejonės! Kaip ir pernai, užpernai, štai jau trisdešimt metų važiuoju į Maljorką. Tik mano Maljorka yra tėviškė, Švendubrės kaimas prie Raigardo slėnio, netoli Druskininkų. Tai - antroji šventa vieta po Klaipėdos. Nekantriai laukiu atostogų, vildamasis, kad ten, vaikštant basomis po protėvių kojomis sutremptą žemę, pavyks išbristi iš kūrybinės krizės ir įsivažiuoti...
- Dėkoju už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą