Juozas Šikšnelis: "Prozininkai neturi mūzų"

Juozas Šikšnelis: "Prozininkai neturi mūzų"

Atsakyti, apie ką romanas, yra neįmanoma, ir aš net nebandysiu to daryti. Ką reiškia romano pavadinimas, paaiškinti lengviau. "Apšlakstytas isopu" reiškia apšlakstytas šventintu vandeniu, kada Dievo tarnas pažymi žmogų, kuriam reikia atleisti nuodėmes. Šis apribų romanas yra apie žmogų, kuriam reikėjo atleisti nuodėmes, bet jo niekas neapšlakstė isopu, ir jis pasimirė šioje knygoje su savo nuodėmėm.

O apribų romanas todėl, kad vienam iš pagrindinių romano veikėjų - fotografui - atrodo, kad viskas, kas vyksta aplinkui, yra apribai, o tikrasis gyvenimas yra jo objektyve nusėdę vaizdai.

Jūs laikomas produktyviu rašytoju. Kas lemia rašytojo produktyvumą?

Tik ne mėnulio fazės, - juokauja J. Šikšnelis. - Jei savęs nepriversi dirbti, tai niekas ir neprivers. Šiais laikais geriausia rašytojui sėdėti ir verkti: "Niekas manęs neleidžia, niekas nepublikuoja, niekas nepripažįsta ir neskaito..." Tai - lengviausias užsiėmimas. Reikia arti ir dirbti.

Mano darbas trunka aštuonias valandas per parą, bet aš, jei susikaupiu, rašau dar aštuonias. Taip ištempiu parą... Paprasčiausiai reikia gyventi santarvėje su laiku. Kasdien nerašydamas nieko neparašysi. Poetams diktuoja mūzos, kurios tupi ant peties, o prozininkams niekas nediktuoja...

Jūsų kūrybos spektras labai platus: romanai, detektyvai, novelės... Kas nulėmė tokį pasirinkimą? Dievo dovana?

Sunku pasakyti, kieno tai dovana, ir ar išvis tai dovana. Dar ne viską paminėjot: mano kūrybinėje biografijoje buvo ir pjesių. Nuo jų pradėjau. Ėmiau jas rašyti todėl, kad tuo metu spaudoje buvo begalinis verkimas ir dantų griežimas, jog nėra lietuvių dramaturgijos. Su pjesėm išsiskyrėm gražiuoju. Tada gimė novelės.

Atsimenu, grįžau per atostogas į tėviškę, tada dar tėvas buvo gyvas. Rašiau kažkokią pjesę, kankinausi tris dienas - nieko neišėjo. Tuo metu šalia, kitame kambaryje, - vienišas senas žmogus, ir aš nuolat girdžiu garsus: kaip jis dūsauja, vaikšto, girgždina grindis, atsikosėja. Ir netikėtai man pačiam gimė novelė "Vienatvė", kuri buvo daug kur spausdinama. Tuo metu kažkokios menamos sėkmės paskatintas ėmiausi rašyti noveles.

Vėliau man knietėjo parašyti detektyvą, gimė Raidas Dubrė (pseudonimas, kuriuo J. Šikšnelis pasirašinėja detektyvus. - Aut. past.). Romanas "Kryžiau žalio medžio" atsirado taip pat visai netikėtai. Detektyvus aš rašiau kaip mašina. Tarp jų pasitaikydavo novelių, kažkokių gabaliukų, iš kurių vėliau susiklijavo "Kryžius". "Kryžiau žalio medžio" taip ir vadinasi - gurinių romanas. Jis tarsi sudėliotas iš trupinukų.

Buvo laikas, kai konkrečiu metų laiku rašydavau tam tikrą žanrą: vasarą rašydavau rimtus kūrinius, o detektyvinius romanus - rudenį ir žiemą. Tai būdavo kaip nubrėžta. Dabar viskas susimaišė - matyt senstu...

Vienos savo knygos pristatymo metu esate pasakęs, kad detektyvus rašyti finansiškai nenaudinga. O ką - naudinga?

Kažkas yra apskaičiavęs, kad 20 procentų leidinio kainos sudaro leidybos išlaidos. Tačiau tas skaičiuotojas gyvena toli nuo Lietuvos, čia yra kitaip. Visiems atrodo, kad 100 proc. leidinio kainos sudaro leidimo išlaidos. Visas pelnas tenka leidėjui, bet ne autoriui. Leidykla pasirašo sutartį, numeta niekingus procentus. Darosi juokinga ir neįdomu, kai reikia aptarinėti honorarus.

Yra rašytojų, kurie ima paskolą, leidžia knygą už savo pinigus, paskui važinėja po Lietuvą ir "targavoja"... Bet aš manau, kad reikėtų pasirinkti: arba tu esi prekiautojas, arba rašytojas. Suderinti tų dviejų dalykų aš tikrai nemoku.

Vienas kritikas jūsų rašymo stilių yra pavadinęs "griežtai niūroku"...

Na, aš nesu nei niūrus, nei griežtas. Vienintelė mano tragedija - humoras, kurį ne visi supranta. Amžiną atilsį Jurgis Kunčinas, kai išėjo "Kryžiau žalio medžio", vienintelis pastebėjo, kad pasakotojas, kaip pradėjo gerti pokaryje, taip tebegeria iki šiol... Mes esam pripratę prie pageidavimų koncertų leksikos - prie kažko dirbtinai gražaus ir šviesaus. Bet kada pabandai pasikapstyti giliau, juk nėra nei to grožio, nei šviesos.

Esate užsiminęs, kad turite parašęs detektyvą, kuriame Seimo pirmininkas sąmokslauja prieš prezidentą, tačiau bijote išleisti šią knygą.

Parašiau jį lygiai prieš šešerius metus - vadinasi "Aukos stulpas". Vėliau sprogo šis skandalas. O detektyve viskas panašu: Seimo pirmininkas organizuoja sąmokslą prieš prezidentą, atrandamos sąskaitos užsienio banke... Nebijau šio detektyvo išleisti, bet nenoriu todėl, kad ten autoriaus - mano - simpatijos yra prezidento pusėje. O juk kiekvienas perskaitęs pririš šį kūrinį prie realybės.

Gal rašytojas turi pranašo gyslą?

Sunku pasakyti... Rašiau tokią visiškai išgalvotą sceną iš "Kryžiau žalio medžio", kada pagrindinis veikėjas stato didelį kryžių, tas kryžius paskui griūva ir prispaudžia žmogų. Knyga jau buvo išėjusi, kai skaičiau žinutę laikraštyje: didžiausias Lietuvos kryžius nugriuvo ir kažką prispaudė... O vieną dieną į kabinetą įėjo moteris ir metė kaltinimą: "Iš kur jūs žinot mano gyvenimą?" Ji įsitikinusi, kad aš sužinojau jos gyvenimą ir aprašiau...

Arba buvau parašęs tokį detektyvą "Ksenono veiksnys", kuris buvo išspausdintas laikraštyje. Kalbėta apie bandymus susprogdinti atominę elektrinę. Jis buvo baigtas spausdinti gruodžio 8 d. Po trijų dienų pasirodė pranešimas, kad gautas signalas apie bandymus susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę.

Kartą pradėjau rašyti detektyvą: "Į tarptautinę jūrų perkėlą įplaukė keltas "Greisvaldas". Kitą dieną apsilankiau perkėloje pasižiūrėti, kaip atrodo teritorija, o ten stovi keltas su pavadinimu "Greisvaldas". Gal čia ir ne sutapimai... Juk yra vartotojas ir kūrėjas, tai kūrėjo žvilgsnis tikrai skvarbesnis...

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder