Nuvykome keli iš mūsų kurso, kaip visi jauni žmonės, - pilni geriausių norų, entuziazmo ir troškimo atvert pasauliui kai ką nauja.
Nors labai greit susidūrėm su provincijos rutina, įpročiais, papročiais, ir tas laikotarpis man gausiai pažėrė pagrindinių vaidmenų, bet kita vertus, gyvenimiška patirtis buvo ne itin maloni. Vaizdavau gudruolę, bet buvau naivi. Įsivaizdavau, kad ir ką daryčiau, žmonės mane supras teisingai.
Iš buvusio Kapsuko nepabėgau - teatrą panaikino, ir bičiuliai įsitaisė kas kur, o didesniąją grupę aktorių atsiuntė į Klaipėdą.
Ar čia teko kovoti už būvį? Kurdama vaidmenį iš tiesų vaikščiojote skustuvo ašmenimis?
Kažkaip savaime režisieriai mane įvedė į vieną kitą reikšmingą vaidmenį, tad kovoti neteko. Aš be teatro neįsivaizduoju savo gyvenimo, ir man jis tikrai buvo jei ne visai viskas, tai didžioji būties dalis. Kiek leido pajėgos, atsidaviau kūrybai. Nėra tokio aktoriaus, kuris į vaidmenį žiūrėtų atsainiai, neatsakingai, bet buvo vaidmenų, man tolimų, jie ir pavykdavo blogiau. Nors daugiau jų buvo mylimų, nevadinčiau tokiais skambiais žodžiais kaip "triumfas".
Iš Jūsų sukurtų 140-ies vaidmenų kurį išskirtumėt?
Vienas "etapinių" buvo Mamatė Šatrijos Raganos "Sename dvare" - su režisiere Kazimiera Kymantaite, mano kurso draugės Gregorauskaitės mama. Tai buvo neeilinė asmenybė Lietuvos teatre, nepaprastai originali ir koloringa asmenybė, anų laikų hipė, kuri nekreipdavo dėmesio į tai, kaip atrodo, viską rėžė tiesiai į akis. Tai buvo imlus, intelektualus ir kartu labai paprastas žmogus, dar prisimenantis gyvus Maironį ir Vaižgantą, su ja buvo įdomu dirbti. O Mamatė man buvo miela tuo, kad ji buvo didelė svajotoja, norėjusi pakilti virš žemės purvo, ir šia dvasia auginti savo vaikus. Gal tai atspindėjo ir mano siekius. Aktorius yra priklausomas nuo inscenizacijos, kuri niekuomet kūrinio originalo neišsemia, bet iš žiūrovų salės reakcijos jautei, kad spektaklis išspaudžia ašaras, tyloje girdėjai musę skrendant. Po vaidinimo vienas žiūrovas sakė: "Man atrodė, kad angelas po sielą vaikšto". Tada mes suvaidinom apie 200 spektaklių, apvažinėjom visą Lietuvą. O ką kritikai rašė... R. Juknevičius jau buvo mus išmokęs: jeigu kritikai neglosto, tai irgi puiku, blogiausia, kai nerašo - tada visai tavęs nepastebi. Sakydavo: jūs turit savo tikslą, svarbu, kad atidavei vaidmeniui viską, o jeigu kritikas sutaršo, tai jo problema, - juokiasi aktorė.
Ar savo žmogiškuosius sukrėtimus perkeldavote į sceną?
Neigiamų vaidmenų nemėgau. Žmogus yra gyvas, žinoma, tai, ką jis patiria, transformuoja į vaidmenis, bet vėlgi Juknevičius sakydavo: "Peržengdami teatro slenkstį, kaliošus palikite už durų". Be abejo, tik tavo viduje iš pergyvenimų, gyvenimiškos patirties atsiras kita spalva vaidmenyse. Bet nebuvo taip, kad kai man skaudėjo, galvočiau apie tai, kaip tas grimasas ir potyrius panaudosiu scenoje.
Ne teatro žmogui įdomu: ar gyvenime įmanoma patirti tokią didingą meilę, kaip regime scenoje?
Įvairiai būna, viskas įmanoma, bet aš nelinkusi kalbėti apie meilę, išsiskyrimus, nes man tai yra skaudūs dalykai. Gyvenimas yra baisesnis ir gražesnis, gyvenimas ir scena - labai skirtingi dalykai.
Maudotės jūroje, sportuojate. Aktoriui būtina palaikyti formą kaip lenktynių žirgui?
Kam kas skirta. Tai labai individualus dalykas. Aš nuo mokyklos laikų buvau nebloga gimnastė, konservatorijoje irgi rūpinosi mūsų kūno lavinimu, tai šito neapleidau. O dabar neapkiautėti verčia patirta sunki kojos trauma, kitaip gal nepaeičiau ar sunkiai vaikščiočiau. Bet manau, kad mankštinčiausi ir nepatyrus traumos.
Juk aktoriai - egoistai, garbėtroškos. Ar neapmaudu, kad nenufilmuoti spektakliai neišlieka ateinančioms kartoms, tai taip efemeriška?
Nemanau, kad tai yra labai svarbūs dalykai. Išvis kas gi mes esam - lašelis vandenyne! Žinoma, malonu, jei tave prisimins anūkai, proanūkiai. Bet man labai svarbu, kas išgyvenama "čia ir dabar", ir esu laimingiausia, kai vaidinu. Jei turiu vaidmenį, man ši diena yra labai svarbi: einu, galvoju, prisimenu, jau vaidinu savo vaizduotėje scenas.
Kai gastroliuodavom po Lietuvą, aplankydami mažiausius miestelius ir kaimus, ir salės buvo sausakimšos, anuomet atrodė tatai varginantis dalykas, o dabar gastroles prisimenu kaip laimingiausią laiką. Buvom žinomi, ir būtent atlikom tą misiją, kuriai ir esame skirti.
Sakoma, menininkai renkasi ties praraja ir šoka į ją, atsiduodami likimui. Kuriantys neva išeina į realaus pasaulio užribį, peržengia savo psichinių galių ribas...
Nuprotėjimo tikrai nepripažįstu, - juokiasi Jūratė Jankauskaitė. - Ir improvizuodamas aktorius vis tiek žino, ką daro, įsijaučia, bet yra ta akis, kuria žiūri į save iš šalies. Nuo žmogaus natūros tai priklauso, ir nuo vaidmens; jeigu vaidini tragiškuosius Šekspyro herojus, gal ir įmanoma išeit į užribį, bet ne šiuolaikinėse pjesėse. Yra dramaturginė medžiaga, režisierius turi užmanymą, ir jeigu tavy mato tą personažą, geras pedagogas ir psichologas visuomet ištrauks ką nori.
O be aktoriaus emocijų nėra vaidmens, kitaip negali būti, ar būtum lyrinio, ar komedinio "plano". Būdavo, karščiuoji ar prarandi balsą - o išėjus į sceną, jis kažkur atsiranda.
Scena mobilizuoja. Na, jeigu tekstą pamiršti, tai jau tau galvoj negerai, - juokiasi aktorė.
Teatras - intrigų dvaras? Ar, jūsų manymu, šiųdienė teatro padėtis - išskirtinė? Jūsų kartos aktoriai sako: nebe mano teatras, muzika, dailė...
Aišku, meluočiau, jei sakyčiau, kad mūsų teatre nėra tų povandenių srovių, bet jos tiek žmogiškos, smulkūs konfliktėliai. Aišku, skaudu, kad nebe mūsų laikai, kai buvom reikalingi, per mėnesį vaidinom po 15-20 spektaklių. Dabar šeši spektakliai - jau daug. Mane skaudina, kad šiandienos teatras prisiima ne tas funkcijas - televizijos ar šou; jis turėtų kreipti į dvasingumą. Kartais per daug to apsinuoginimo. Mūsų laikais ir man teko viename spektaklyje nusimest drabužį, parodyt nuogos nugaros gabalėlį - iki juosmens. Ir tai buvo oi koks striptizas, žmonės ėjo pažiūrėt. Dabar scenoje vaikšto visai nuogi; galvoju, kad tai ne teatro dalykai, nes gyvenime pernelyg daug visokių reginių.
Išmintingi aktoriai nebijo senatvės...
Paskutiniaisiais metais vertinu raiškius, sau artimus vaidmenis M. McDonagho "Lineino grožio karalienėje", Lėnės Ryfenštal - T. Dorn "Marlenėje", ir Kromvelo "Premjeroje" - Fani Elis, kai vaidinau amerikiečių aktorę. Aš negalvoju apie senatvę, kai nežiūriu į veidrodį - manau, jaunystė yra žmogaus dvasioje. Esi toks, koks jautiesi.
Kai man buvo sunkūs laikai, išgyvenimai, jaučiau, kad tiesiog jau neatsakiau už savo veiksmus. Dabar toks periodas, kai... atėjo kitas supratimas. Kad gilinimasis į kartėlį, nuoskaudas buvo nereikalingas, tik trukdė, o ne padėjo, ir dabar laikausi nuostatos, kad daug ką reikia žmogui atleisti, nekreipti dėmesio, savęs nesureikšminti, nepasiduoti savigriovai. Jei tave užgavo, tai ne tavo, o to žmogaus problema. Jeigu aš neįsižeisiu, tai manęs ir įžeisti neįmanoma.
Minia į aktorių žvelgia kaip į kitokį padarą: chameleoną, marionetę, pajacą... Arba dievybę.
Tai žmonių įsivaizdavimo dalykas. Nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis, tad žmonės, aktorių garbinę kaip žvaigždę, labai lengvai pereina į niekinimą. Aš žmonių nelinksminau... Turėjau komikės spalvą savo paletėje, ir džiaugiuosi, kad režisieriai ją pamatė - su malonumu vaidinau komedijose. Aš noriu, kad žmonės mane pastebėtų scenoje, o gyvenime noriu būti nepastebima.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą