Suskaičiuočiau jų gal dvi dešimtis - pačių brangiausių. Kartu keliaujame į žygius - su dviračiais, baidarėmis, vaikais ir šunimis... Vyrai papasakoja man, kas nesiseka, bet niekuomet nesiskundžia savo žmonomis.
Iškylaudami pamirštame problemas, rengiame visokias varžybas. Nėra taip, kad jie savo reikalus aptaria gerdami alų, o moterys - savuosius, kepdamos mėsą... Visi ką nors veikiame kartu.
Netapote atsiskyrėle, vieniše...
Negaliu sau to leisti. Turiu Evą, kuri žiūri man į akis. Namuose yra viena Vaido nuotrauka, kurioje jis taip gražiai šypsosi, lyg sakytų: "Na, ko jūs čia liūdite? Gyvenimas gražus." Jis mane tikrai labai bartų, jeigu amžinai liūdėčiau.
Mūsų giminės moterys stiprios, niekada nenuleidžia rankų. Seserys taip pat patyrė sunkių išbandymų. Kiekvienas turime savo likimą.
O Eva turi supratingą mamą.
Ji disciplinuota. Kartą pasakius, nereikia kartoti. Jeigu negaliu nupirkti meškučio, ji ir neprašo. Evą darželyje visi myli, ji ten visus vaikus globoja, bučiuoja...
Jurgita, ką buvo sunkiausia ištverti?
Buvau nugrimzdusi į neviltį, bet draugai neleido būti vienai: lankydavo. Ir pirmą, ir antrą, ir trečią mėnesį. Klausdavo, kaip jaučiuosi, ar turime ką valgyti.
Buvo sunku išeiti į darbą palikus dukrytę vieną, nes ji - naminukė, mamyčiukas, svetimų neprisileido. Vaidas mirė rugpjūčio 9-ąją, o aš rugsėjį išėjau į paskaitas. Studijuoju vadybą. Dirbu autoplovykloje administratore.
Sunkiausia būdavo vakarais. Kai dengdavau stalą vakarienei. Kai eidavau miegoti. Guldavaus kuo vėliau, kad nebūtų taip vieniša be jo artumo. Susapnavusi košmarą, bijojau tamsoje pereiti kambarį. Tris savaites miegojau kartu su mama.
Kokia jūs buvote vaikystėje?
Karštakošė. Nors pagal Zodiaką Žuvys, nesu melancholikė. Man turbūt reikėjo tapti aktore... Šiaip šoku visą gyvenimą liaudies šokius. Važiuodavome su mokyklos kolektyvu į respublikines dainų šventes, buvome kūrybingi, konservatorijos studentai su mūsų klase statydavo spektaklius, kuriuos rodydavome miesto publikai. Man tekdavo komiški, "piktybiniai" vaidmenys, raganų arba šmėklų, - juokiasi.
Kokią profesiją pritaikėte savo pasišiaušusiam būdui?
Prieš motinystės atostogas aštuonetą metų dirbau vyrų kirpėja. Anuomet mano klientai pageidavo tradicinių šukuosenų, sunkoka buvo rasti norinčių eksperimentų su žirklėmis ant savo galvos. Nebuvau "superinė" meistrė...
Aš mėgstu kurti gėlių puokštes, šventėms pinu vainikėlius, stiklo inde kuriu smėlio kompozicijas...
Gyvuoja stereotipas, kad kirpėjos paprastai sutinka savo išrinktąjį - nuolankų kerpamą avinėlį.
Mes su Vaidu augome viename miesto kvartale, bet nematydavome vienas kito. Susipažinome aštuoniolikmečiai, po metų susituokėme ir gyvenome dvylika metų. Vaidas buvo labai šiltas žmogus, visada linksmas.
Tuokėmės iš meilės, po metų pykomės, kiekvienas norėjome, kad būtų pagal jį... Aš norėjau šokti, jis su draugais laisvalaikiu krapštėsi prie automobilių... Dirbo ugniagesiu. Pasakojo, kaip iš liepsnų išnešė žmogų, išgelbėjo bekoję valkatavusią moterį, įkritusią į kanalizacijos duobę, vieną namuose likusį dūmuose vos neužtroškusį vaiką. Jam patiko tas darbas, ekstremalus. Buvo stipri asmenybė.
Kokios liko gražiausios drauge išgyventos akimirkos?
Ilgai laukto vaiko gimimas. Dukra gimė kaip tik per mudviejų santuokos dešimtmečio sukaktį. Evą krikštijome iškilmingai bažnyčioje, per Velykas.
Ar nujautėte nepataisomą tragediją?
Dabar, kai viską apgalvoju, prisimenu, kad prieš nelaimę ėmėme labai gražiai sutarti. Nesiginčydavome, buvome idealūs partneriai.
Nebuvo jokių niūrių minčių. Viršininkas išsiuntė vyrą darbo reikalais, jis sėdo ant motociklo, buvo 9.45 vakaro, ir automobilio vairuotojas Varpų ir Smiltelės gatvių sankryžoje jo nepraleido... Matyt, tas žmogus galvojo, kad suspės iššokti, bet susidūrimo nepavyko išvengti. Vaidas dar buvo gyvas ir sąmoningas, atvykus kolegoms ugniagesiams išlaisvinti jį nuo prispaudusio vairo, kalbėjo, patarinėjo, kaip ką pjauti, kad jam neskaudėtų.Pasakė pavardę, pareigas. Vaidą ilgas valandas operavo, atvežė į reanimacijos palatą, suvažiavo kolegos, artimieji. Kitą rytą, palikusi mergytę močiutei, važiavau pas jį. Paskambino draugė: "Jurgita, skubėk, kiek gali..." Nespėjau.
Ilgai negalėjau patikėti. Sėdėjau, uždegusi žvakutę, žiūrėjau į jo veidą ir atsisakiau priimti, kas atsitiko.
Tik po laidotuvių imi suprasti, kad nesugrįš. Bet žmogus staiga neišnyksta, jauti jį esant, gal ne fiziškai, bet... Mintyse su juo šnekuosi. Visada sapnuoju jį prieš ypatingą gyvenimo įvykį. Tyli ir šypsosi.
Jausmai lieka. Myliu jį kaip mylėjusi. Ir suprantu, kad nieko nepakeisiu.
Dukrai buvo sunku paaiškinti, kad tėtį pasikvietė Dievulis. Eva labai nori turėti sesę, klausia, kada ateis naujas tėvelis - nesvarbu, kad kitas, bet kad lygiai toks pat kaip Vaidas...
Ar pagalvojate, kad gali šalia atsirasti kitas žmogus?
Stengsiuosi jokio žmogaus niekada nelyginti su Vaidu, nes tokio nerasiu...
Kokių turite svajonių?
Svajoju kada nors turėti tokį darbą, kuris leistų būti nepriklausomai, kad galėčiau su savo dukra pakeliauti po pasaulį...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą