Kas jojo ant asilo?

"Ar tamsta kartais ne jūs buvote tas asmuo, kuris į Rugsėjo 1-osios iškilmes prieš daugel metų atjojo ant asilo?" - pasiteiravome Raimundo Šilansko, liaudyje žinomo anekdotų karaliaus.

"Legenda! - riktelėjo Šilanskas. - Tų pasakojimų apie mane daug prikūrė."

Tačiau istorija apie gyvą transporto priemonę vis dėlto ne iš piršto laužta.

"Studijų laikais gyvenau Giruliuose, nuomojausi butą, - "Vakarų ekspresui" teisinosi Šilanskas. - Ten ganėsi čiabuvių arklys. Galvon šovė mintis - kodėl prieš antrojo kurso studijas į konservatoriją nenujojus ant arklio? Būčiau pasiskolinęs gyvūną, o vėliau jį grąžinęs. Deja, sumanymo įgyvendinti nepavyko - negalėjau joti, nes buvo sugipsuota koja."

Tačiau mokslo švenčių proga su kurso draugais aplankyti aludę "Bočiai" (dabar "Europa") Šilanskui nebūtų sutrukdžiusios net abi sugipsuotos kojos.

"Ten skaitydavome poeziją. Komjaunuolišką, - patikslino. - O kartais su draugais važiuodavome prie jūros žaisti "Pagauk mane".

"O kas tamstą gaudydavo?" - pasmalsavau.

"Pasieniečiai. Mes, studentai, atbėgdavome prie vandens ir laukdavome, kol važiuos jų mašina ir mus apšvies. Tada - į kopas. Kartą pagavo. Skutau bulves, kol paskambino vienas iš katedros vadovų."

Pašnekėjome su gerbiamu konservatorijos diplomantu ir apie "cementovkę".

"Savaitei laiko visi išrūkome į Kauną. Žiūrėjome režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklius, kurie tuo metu buvo šedevrai, organizavome susitikimus, o vakarais siausdavome vienos Kauno gamyklos pirtyje. Pirties nenusiaubėm, tik truputėlį ten kraujo palikom - vienas kursiokas koją smarkiai persipjovė."

"Betgi čia fuksų pabėgimas iš paskaitų", - papriekaištavau pokalbininkui.

"Ne. Su dėstytojais viską suderinom, bet atsirado tokių, kurie pasipiktino, jog neisime į Klaipėdos gatves budėti kaip draugovininkai. Važiuoti neleido, bet mes spjovėme į šį draudimą", - pasakojo buvęs uostamiesčio studentas.

Violeta?

"Prieš trečio kurso studijas naktį iš rugpjūčio 31-osios į rugsėjo 1-ąją praleidau milicijos areštinėje, - savo alibi išdėstė Violeta Mičiulienė, režisierė, mokytoja bei humoro grupės "Ambrozija" narė.

- Rugpjūčio 31-ąją su dviem kurso draugais aptarti vasaros įspūdžių patraukėme į buvusią kavinę "Banga". Smagiai sėdėjome, kol prie mūsų prisiplakė kito kurso studentas. Prašalaitis neturėjo pinigų, todėl sėdėdamas šalia mūsų jautėsi nejaukiai. Pamatęs, kad gretimo stalelio vyriškių kompanija išėjo parūkyti, jis pakilo. Ką jis darė, mes nematėme, tik vėliau paaiškėjo, kad jis, priėjęs prie to stalelio, paėmė vyno butelį. Sugrįžęs pasakė: "Chebra, čia jums" ir įdėjo butelį man į rankinę. Mes, pasėdėję dar kelias minutes, pakilome eiti. Pasirodo, jog prie to stalelio, nuo kurio prašalaitis paėmė vyno butelį, sėdėjo saugumiečiai. Pamatę mus išeinančius, jie greitai sumojo, kur dingo vynas. Ėjome link "Delfino" stotelės, kai vienas iš draugų, pamatęs iš kavinės išpuolusius saugumiečius, riktelėjo: "Bėgam!", ir mes pasileidom. Aišku, mus sugavo ir nuvežė į miliciją. Rankinė buvo visa šlapia, nes tas nelemtas vynas išbėgo. Maniau, kad viskas baigsis liūdniau, tačiau, ačiū Dievui, viską išsiaiškinome. Mums, įvykio liudininkams, teko ne tik rašyti pasiaiškinimus, bet ir pusę nakties milicijoje praleisti su "bomžais".

Sunkiai kurso draugų vardus prisimenanti Violeta šiandien ir pažadinta iš miego pasakytų milicininko, kuris juos parvežė į bendrabutį, vardą.

"Algis. Buvo jau visai naktis, kai mus parvežė. Tas Algis įjungė mėlyną "mirgalkę". Bendrabučio gyventojai supuolė prie langų, o mums, lipantiems iš "viliuko", buvo baisi gėda."

Numigusi vos kelias valandas, kitą dieną Violeta išskubėjo vesti Rugsėjo 1-osios šventės, kuri jos gyvenime buvo lemtinga: "Šioje šventėje pirmą kartą pamačiau savo vyrą. Draugių paklausiau, kas jis, o jos atsakė: fuksas. Pasakiau: "Jis bus mano".

Hana?

Buvusios konservatorijos Klaipėdos fakultetų pirmosios režisierių laidos studentė, o dabar aktorė ir režisierė Hana Šumilaitė pagaliau mums išnarpliojo istoriją apie asilą.

"Labai stengėmės, vargom ir daug pinigų sumokėjom, kol tą asilą iš Pagėgių žirgyno atsiboginome į Klaipėdą. Iškilmių metu vienas studentas turėjo joti eisenos priekyje. Bet tas studentas - ne R. Šilanskas, nes jis mokėsi šešeriais metais vėliau, - aiškino H. Šumilaitė, tačiau tikrojo raitelio, savo kurso draugo, pavardės niekaip negalėjo prisiminti. "Prasideda Š raide", - tiek tepasakė.

"Eisena prasidėjo nuo tuometinės Klaipėdos filharmonijos salės (dabar Marijos Taikos Karalienės bažnyčia) ir baigtis turėjo prie konservatorijos. Mums jau reikėjo eiti, o asilas užsispyrė ir - nė iš vietos. Ko tik nedarėme: ir morkų bėgome pirkti, ir glostėme, ir kėlėme, ir stūmėme - niekas nepadėjo."

Eitynės įvyko, tačiau be asilo, kuris nurimęs buvo parvestas į konservatoriją po poros valandų ir pririštas prie Kultūros klubo durų. Ten maitinamas ir globojamas praleido dvi paras.

"Tų pačių eitynių metu mūsų kursas vaidino tris rusų milžinus, - tęsė pasakojimą Hana. - Du milžinai jojo ant arklių-lazdų, o trečiasis sėdėjo ant medinio arklio su ratukais, kuris riedėjo tempiamas už virvės. Eisena keliavo per miestą ir stojo studentų pamėgtose vietose. Stabtelėjome ir prie Santuokų rūmų. Po kelių akimirkų girdime mašinos signalą. Atsisukam, o ten, vidury gatvės, stovi sunkvežimis. Nesupratę, ko vairuotojas signalizuoja, vėl nusigręžėme. Signalas pasikartojo. Na, ko tas vairuotojas nori? Juk ne vidury gatvės stovime! Neiškentęs iš sunkvežimio kabinos iššoko vairuotojas ir riktelėjo (atsiprašau, bet iš dainos žodžių neišmesi): "B..., patraukit arklį!" Pasirodo, niekas nepastebėjo, kad tas žaislinis arklys liko vidury gatvės."

Vėliau, pasak Hanos, frazė "B..., patraukit arklį!" tapo sparnuota ir tikdavo visiems gyvenimo atvejams.