Iš tikrųjų man ne tiek jau mažai metų - senokai perkopiau trisdešimtmetį. Ir patirties turiu organizuojant tokius dalykus. Renginys buvo sudėtingas ir man, ir visai komandai, bet pavyko geriau nei tikėjausi.
Prisiminkim, kaip gimė ta idėja.
Daug priežasčių lėmė, kad ji įsikūnijo. Priešistorė yra beveik dvidešimties metų senumo. Idėja sklandė ore, o buvęs meras Benediktas Petrauskas ją įsupo. Prieš trejus metus keli žmonės parašėme paraišką, lyg ir tikėdami, kad tai gali įvykti, lyg ir ne. Svarbu buvo ir tai, kad jachta "Lietuva" pradėjo kasmet dalyvauti toje regatoje, ir mūsų šalis buvo pastebėta laivų būryje.
Ar regatos dalyviai žinojo, kur ir kas ta Klaipėda?
Dabar jau žinos. Klaipėda atsirado tame žemėlapyje, kuriame iki šiol nebuvo - kaip uostas, kuris svetingai gali priimti burlaivius ir suteikti visas reikalingas paslaugas. Nežinia, kada vėl toks renginys pas mus bus, bet čia užsukančių burlaivių nuo šiol daugės.
Koks gyvenimas virė užkulisiuose, kokie netikėtumai?
Labai didelių netikėtumų nebuvo, bet tokie masiniai renginiai visada pažeria smulkmenų, kurių negali iš anksto suplanuoti. Na, aš buvau iš tų, kurie mažiausiai matė regatos grožio, gėrėjosi jos vaizdu... Man tai buvo darbas, maratonas. Savanoriams teko priimti įgulas - ir jie dirbo puikiai, girdėti tik labai geri atsiliepimai. Tiek dienų jie išgyveno be miego, buvo tarpininkai tarp organizatorių ir laivų įgulų. Lydėjo juos į sporto varžybas, apsipirkti, nuolat bendravo bet kokiais klausimais, kurie iškyla, kai pirmą kartą atvyksti į nepažįstamą miestą. O man teko priimti visus laivus - nuo jų švartavimo schemos iki aprūpinimo viskuo...
Kas nustebino, trikdė?
Prieš tai esu buvęs kituose miestuose, jų regatose. Kaskart nustembi, kad šalia tos didybės, nuostabos, įspūdžio, kurį sukelia burlaiviai, yra ir toks jaunatviškas, gyvybingas sujudimas. Ir spalvingas.
Esi šilutiškis. Kas atvedė į buriavimą?
Šilutėje baigiau mokyklą, o Klaipėdoje - universitetą. Nelaikau savęs patyrusiu buriuotoju. Taip susiklosto, kad vasarą reikia būti dažniau krante negu jachtoje, nes organizuoju renginius. Ekstremalių nuotykių nepatyriau daugiau nei eilinis buriuotojas. Bet jeigu žmogų tai užkabina - tai visam gyvenimui. Tas vėjo, laisvės pojūtis, atitrūkimas nuo kasdienių rūpesčių ir bėdų... Vėjas išpučia rutiną, išvalo sielą. Padeda suprasti, ką nori daryti, kaip turi gyventi. Stichijos sutramdyti neįmanoma, tu tik prisitaikai. Tai buvo vaikystės svajonė, kuri tapo tikrove, kai atsidūriau Klaipėdoje. Kai išgirdau, kad Klaipėdoje planuojamas burlaivių festivalis, tiesiog paskambinau į savivaldybę, pasakiau, kad noriu ir galiu tai padaryti.
 |
| "Buvau iš tų, kurie mažiausiai matė regatos grožio... Man tai buvo darbas, maratonas", - sakė Kipras Paldauskas |
Ko tam labiausiai reikėjo - intelekto, vaizduotės, polėkio?
Nežinau. Turbūt reikia sirgti tuo. Reikia entuziazmo, aistros, be to, tau turi patikti burės ir žmonės po jomis.
Ar laikai Lietuvą jūrine valstybe? Skeptikai sako, kad lietuviui žagrė ir arklas labiau įprasti nei laivo šturvalas.
Čia kontraversiškas dalykas. Viena vertus, galima sakyti - taip, mes turime Klaipėdą, uostą ir laivyną. Bet tam tikra prasme ta jūrinė valstybė tik formuojasi.
Jūrinės valstybės mentalitetas labai aiškiai pastebimas tokiose šalyse, kurios turi senas jūrines tradicijas, kaip antai Olandija, Vokietija, kurios ilgus šimtmečius nebuvo atskirtos nuo jūros.
Manau, Klaipėda atneša šaliai jūrinės kultūros dvasią ir grožį. Nežinau, ar žmonės, kurie lankėsi regatoje, suprato jos reikšmę. Reikalavimai buvo labai aukšti, ir mes stengėmės. Turi praeiti šiek tiek laiko, kad apsiprastume.
Liūdnokai dabar atrodo tos tuščios krantinės, kai neliko laivų...
Praradimo jausmas užplūdo?
Kai išplaukia laivai, visada liūdna. Ne tik aš susigraudinau. Mačiau žmonių, kurie su ašaromis akyse mojavo laivams...
Dabar stengiuosi išsimiegoti, nes pastarąsias dvi savaites trūko miego, nusiraminti, sugrįžti į kasdienį ritmą. Buvo įsijungęs papildomas variklis, kuris leido bėgti, skubėti, daryti...
Kiprai, man atrodo, kad daugelis iš mūsų per daug viskuo skundžiamės; įsistebeiliję į savo bambą, nematome horizonto... Kas tave gyvenime džiugina?
Daugybė dalykų. Džiaugsmo teikia ir gerai atliktas darbas, kai jį įvertina, ir bendravimas su gerais, maloniais žmonėmis, su bičiuliais.
Esi dar viengungis, kodėl?
Taip susiklostė. Gal neklausk manęs apie svajonių moterį, gal geriau kalbėkim apie jūrą...
Ką mėgsti, kas suteikia energijos?
Iš gėrimų - jūreivišką romą, alų, kaip bet kuris lietuvis. Turiu draugą aludarį, kuris verda specialų ekologišką naminį alų. Manęs ir vėl laukia statinaitė, kai tik baigsiu darbus. Ir dar mėgstu gaminti valgį.
Turbūt pažįsti daugybę įdomių pasaulio žmonių?
Per tuos metus iš tikro susipažinau su daugybe burlaivių, jachtų kapitonų. Pavyzdžiui, su Klaipėdoje buvusio burlaivio "Mir" kapitonu legendiniu Viktoru Antonovu. Labai šiltas, subtilus - būtent tokį įsivaizduoju carinės Rusijos kapitoną: aristokratišką.
Žinau, mokaisi kalbų.
Moku anglų ir rusų, bet teks dar pasimokyti vokiečių ir ispanų kalbų, nes kalbų mokėjimas tikrai atveria visai kitus pasaulius. Kaip ir muzika, knygos.
Prisimenu, kai dirbai "Vakarų eksprese", mėgdavai šokti per vakarėlius. Gal esi naktinių klubų lankytojas?
Šiaip retokai apsilankau. Nebent kas įdomaus vyksta. Man labiau patinka kameriniai, jaukesni renginiai.
Dirbi Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centre. Kokių dar staigmenų ruoši klaipėdiečiams?
Dar per mažai laiko praėjo po regatos. Ką dar galima padaryti, kas būtų įspūdingiau? Tokio masto renginį pakartoti labai sunku. Burlaiviai į miestą vėl gali atplaukti 2016 metais.
O kaip apskritai vertini Jūros šventę?
Pastaruosius penkerius metus jos nemačiau, nebuvo laiko dalyvauti. Galiu tik pasakyti, kad esu buvęs kitų uostamiesčių šventėse, tad galiu palyginti: pas mus ji grandiozinė - renginių, geografinio išsidėstymo atžvilgiu. Daug didesniuose miestuose šventė skurdesnė.
Gal jau rašai memuarus?
Dar ne laikas. Dar gyventi noriu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą