"Iš tokios amžiaus viršūnės pažiūrėjęs, ir pats jau mokytojas, užauginęs sūnų mokytoją, galiu su tikra meile ir padėka kai ką prisiminti. Vis dėlto yra trys sąvokos: mama, tėvynė, o toliau jau - mokytojas. Atsakingas ne tik už vaiko mokymą, bet ir auklėjimą, šeimos spragų užlopymą ir palydėjimą į gyvenimą. Turi jausti vaiko sielą: ar jis užsidaręs, ar kompleksiukų turi, ar kiautą.
Man pačiam išliko atminty pirmoji mokytoja Subačiaus miestelyje Jankaitienė. Nors senelis, mama mokė raidžių, ji buvo tas pirmas elementorius. Buvo graži tais pokario metais, kai ant sienos klasėj Hitlerio, po to Stalino portretas kabėjo, ji suteikė vaikystės epochai gilesnių prasmių. O Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje menu pedagogus, kurie įdiegė meilę literatūrai ir teatrui. Tai lietuvių kalbos mokytoja Lukošienė (jos vyras buvo aktorius). Ji vesdavosi mus į dramos bei Operos ir baleto teatrus, analizuodavo, pasikviesdavo artistų į klasę. Paskui mes patys landžiodavom po teatrą. Rusų kalbos ir literatūros mokytojas Sokolovas, atvykęs iš Maskvos, lyg pats buvo aktorius: senas, nervingas, rėkaudavo iki isterijos, kumščiais stalą daužydavo, ir per petį skaudžiai trinkteldavo, rašydavo dvejetus, bet pats nebuvo kuolas. Jis ypatingai, genialiai, su patosu deklamuodavo Puškiną, Lermontovą ir net revoliucijos šauklį Majakovskį! Iki šiol ausyse tai skamba, jis užkrėtė ta poezijos, teatro bacila. Vėliau kitas maskvietis, Sykčinas, baigęs teatrologijos mokslus, galingas eruditas, per literatūros pamokas pasakodavo teatro istoriją, estetiką, tikriausiai taip pat, kaip savo konservatorijos, kur irgi dėstytojavo, studentams. Šių didingų rusiškų sielų dėka daugelis iš mūsų mokyklos nuėjo į teatrą: Karvelis, Čibiras, Butkevičius, Marijonas Giedrys. Kiti tapo garsiais dailininkais.
Ir su didžiausia pagarba miniu matematiką Karpavičių, supratusį, jog ne visiems bus reikalinga matematika. Rašydavo ir kuolą, bet kartais - ir geresnį pažymį, tada, patikėjęs, kad ir tu kažką gali, ne tik išgirtieji, imdavai ir išspręsdavai uždavinį. Jis skyrėsi nuo tų, principingųjų, kurie "pjaudavo" ir sugadindavo žmogui gyvenimą, nes tas, užuot įstojęs į aukštąją mokyklą, išeidavo kariuomenėn ir po to gal - šuniui šėko pjaut.
Suprantu, kad mokytojui nelengva visa aprėpti ir būti Žmogumi, jausti kiekvieną vaiką, suprasti jo charakterį. Jautraus pedagogo gyslelė - atkreipti dėmesį ne tik į "gerietį".
Negaliu nepaminėt prakilniosios Marijos Osipovnos Knebel, Teatro meno instituto Maskvoje pedagogės. Kiek ji mumis rūpinosi, visų bėdas žinojo, kiekvienam stengėsi padėti širdimi ir protu. O paskui, išleidusi į gyvenimą, jau visai senučiukė, važiuodavo aplankyti - kur tik kas spektaklį stato. Ir pas mane buvo porąkart atvažiavus.
Mokytojo misija atsakinga, jiems baisiai sunku, bet ačiū tiems, kurie nebuvo "raidės žmonės", o mus mylėjo ir atidavė savo laiką."
Leonidas Donskis, filosofas, kultūros kritikas, eseistas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas:
"Būdamas labai jaunas, turi subjektyvių sąskaitų su paauglyste, ir suprantama, nelabai sentimentaliai kalbi apie mokyklą. Bet su metais tie dalykai neutralizuojasi, ir stengiesi prisiminti tik gražius epizodus.
Aš tikrai labai šiltai prisimenu savo pirmąją Klaipėdos 5-osios vidurinės mokyklos mokytoją Jovitą Stirbienę. Man gera ir dabar apie ją galvoti. O toliau mokiausi 19 vidurinėje, ir ten ryškiausia asmenybė buvo mano klasės auklėtoja Aldona Žemaitienė. Klasė buvo "sunki", anarchistų, įnoringa, kaprizinga, vis dėlto šios lituanistės talentas, žinios ir tai, ką ji atidavė, lėmė, kad prieš filosofiją studijavau filologiją ir režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Aš manau, kad vaikui labai svarbu jo asmenybės pripažinimas. Jei bus nuslopinta ir nepastebėta jo individualybė, tai bus labai sunku iš jo tikėtis kokio aistringo bei reikšmingo pasirinkimo. Be abejo, aš buvau pripažintas literatas, man sekėsi rašyti rašinius, bet nebuvau standartinis mokinys - mėgau kartais daryti savaip. Vis dėlto mokytoja mane toleravo, rašė aukštus įvertinimus. O tai reiškė, kad mane traktavo pakankamai kilniai. Tai šia prasme aš galėjau tapti negailestingų reikalavimų auka, bet netapau.
Taip pat šiltai prisimenu savo rusų literatūros mokytoją Svetlaną Koršunovą, nes šiam dalykui man irgi kaupėsi pažinimo aistros. Ir itin mėgau buvusį mokyklos direktorių Bronių Lileikį, kuris mūsų mokyklos ansambliui buvo labai labai tolerantiškas, nors puikiai žinojo, kad mes ir parūkom, ir pasivaišinam alum repeticijų metu. Ir niekad scenų neiškėlė, nes žinojo, kad esam geri bernai, gerai mokomės ir grojam... Žodžiu, simpatiškų mokytojų buvo.
Dar paminėčiau 9-osios vidurinės mokyklos mokytoją Teklę Mozerytę, su kuria susidūriau, kai studijuodamas filologiją, atlikau pedagoginę praktiką. Tai buvo labai ryški, išmintinga, inteligentiška mokytoja.
Aš taip pat patyriau pažeminimų ir nuoskaudų, bet visgi daugiau buvo mokytojų, kurie turėjo lemto, kilnaus užsispyrimo, sugebėdavo dorotis su anarchiška, bet gabia klase. Jie subtiliai pabardavo. Kadangi pats esu pedagogas, galiu pasakyti, jog būtinybė yra tam tikra psichologinė šio žmogaus struktūra. Tai yra žmogus, turintis lyderystės sugebėjimų, mokantis įkvėpti meilę arba simpatiją savo dėstomam dalykui, turintis artistizmo pradą, nebijantis auditorijos. Geri pedagogai yra charizmatinės asmenybės, turintys tiek išminties, kad suvoktų vieną pagrindinių tezių, be kurių pražūtų: traktuoti vaiką kaip sau lygų asmenį. Nekurdamas nepripažinimo ir globėjiškos atmosferos, kuri labai dažnai tik prislegia ir atstumia. Tada labai daug pasieksi. Jeigu vaiko negerbi, aš nežinau, kokie stebuklai gali išgelbėti nuo mokinių keršto ir nepagarbos. Aš linkiu sveikatos tiems, kurie manęs netraumavo, o suteikė drąsos mokslui, tyrinėjimams, akademiniam darbui ir sparnus svajonei."
Audronė Kaukienė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorė, Baltistikos centro vyriausioji mokslo darbuotoja:
"Mokytojų, savo vidine šviesa man nušvietusių kelią, prisimenu visą sąrašą. Pirmasis buvo mano tėvas, teisininkas ir pedagogas, mokslininkas Alfonas Žiurlys. Paskiau pradinės mokyklos Vilniuje direktorius Tamutis, saviveiklos entuziastas... Šeštoje klasėje - mūsų auklėtoja Lėja Markovna-Lekienė. Jai nekildavo problemų su pašėlusiomis mergaitėmis, su kuriomis kiti nesusitvarkydavo. Mokėjo pasakoti, kokias mus mato ateityje, ir taip gražiai ji matė... kad negalėjome jos nuvilti. Daug skausmo buvo patyrusi, todėl buvo jautri, atvira. Jos pamokos liko visam gyvenimui. Kaip ir Emilijos Mackevičienės, mokiusios kalbos istorijos, baltistikos, dialektologijos. Buvom sužavėti ir jos pasakojimais apie prūsus, latvių kalbos artimumą. Tai paliko tokį įspūdį, jog tapau ne literate, o kalbininke.
Ar mokytojo vardas mums buvo šventas? Kaip čia pasakius. "Salomeikėj" buvom dideli maištininkai - mokytojai turėjo užsikariauti pagarbą. Sykį su drauge salėje triukšmingai važinėjomės traukiniu iš kėdžių, visai šalia mokytojų kambario. Pakvietė mūsų auklėtoją fiziką Žemaitį. Tikėjomės moralų, o jis nusivedė mus į klasę ir pasekė pasaką apie ąžuolą ir nendrę..."
Rimantas Černiauskas, rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas:
"Švėkšnoj buvo labai geras matematikos mokytojas Petras Čeliauskas, jis man ir "sugadino" gyvenimą, nes iš visų dalykų aš, mokyklos direktoriaus sūnelis, turėjau penketus, o jis man parašė ketvertą. Todėl, norėdamas įrodyti, kad šį dalyką moku geriausiai, įstojau į matematiką.
Labiausiai įsiminė netradiciniai mokymo metodai. Gabesniems mokiniams skirdavo sunkesnes užduotis, "išrado" kompiuterio pirmtaką: kišo dėžėn perfokortas su dešimties klausimų testais, ir staigiai atsakęs, už dešimties minučių žinojai, kokį pažymį gausi.
Dar buvo lietuvių kalbos mokytojas Juozapas Rupšys, pirmas ėmęs rinkt miestelio istorinę kraštotyros medžiagą. Su tuo mielu išsiblaškiusiu seneliuku, kuris ateidavo su dviem kaklaraiščiais, mes, vaikai, keliaudavom pėsti pamariais iš Nidos į Klaipėdą. Iš mokytojo, paveldėjusio grafo Pliaterio didžiulę biblioteką, gaudavom knygų apie Vinetu ir anuomet draustų smetoninių leidinių. Inteligentiškas, asmeniškai pažinojo rašytojus, apie kurių kūrybą mums kalbėjo - Salomėją Nėrį ir Petrą Cvirką. Šis eruditas buvo ir Italijoj pastudijavęs poligrafiją, ir Tėvynės patriotas. Kai iš jo geraširdiškumo pasišaipydavom, greit užsiplieksdavo, bet greit ir atsileisdavo, buvo garbingas ir niekam nepataikavo."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą