Na, taip...
Maistas ant jūsų stalo - taip pat?
Nieko aš čia nepirkau. Nei žuvies, nei obuolių, nei duonos, - nužiūri gausiai įvairiomis gėrybėmis nukrautą stalą. Parsinešu aš to maisto... Tai kokį pažįstamą sutinku, tai konteineryje surandu... Manęs čia visą dieną nebūna: ryte išeinu, vakare grįžtu. Jei nori ką nors rasti, reikia išeiti anksti.
O čia kas? Sriuba? - žiūriu į puodą.
Taip, kopūstų sriubos išsivirėme. Ir tvarkomės patys, grindis išsiplauname. Yra taisyklės, kurių turi laikytis: negalima gerti, narkotikų vartoti, rūkyti kambaryje.
Kiek jau laiko čia gyvenate?
Jau daugiau nei pusmetį. Bet aš čia laikinai, visą gyvenimą niekas nelaikys.
Ar džiaugiatės? Juk priima ne visus.
Na, kaip... Ką gi darysi, kai neturi kur gyventi? Džiaugsmo nejaučiu jokio, nes aš jau tiek metų neturiu stogo virš galvos... Daugybę metų lauke pragyvenau. Praėjusius Naujuosius gatvėje sutikau.
Nesuvokiama, kaip per tokį šaltį miegoti...
Tris keturis paltus užsikloji, ir miegi, - ramiai atsako Česlovas. - Aišku, šalta, todėl penktą ryto jau turi keltis ir eiti, nes kitaip nušalsi. Esu miegojęs 17-18 laipsnių šaltyje. Kartą atsikeliu ir jaučiu, kad mano kojos iki kelių - kaip lede. Dar pusvalandis, ir būčiau jų nebeturėjęs. Kur akys veda, ten ir einu. Į centrą, prie turgaus, į stotį.
Anksčiau glausdavausi po Jūrinių tyrimų centro stogeliu. Vėliau geri žmonės leido man lįsti į mašiną miegoti - į tokią seną, nebenaudojamą; stovi ten palikta. Gerai buvo, ant sėdynės atsiguldavau...
Bet kaip šitaip, Česlovai?..
Sena istorija, - nutyla. - Nesinori nė prisiminti. Tikrų namų niekada gyvenime neturėjau. Iki penkerių metų augau pas tėvus, o po to patekau į vaikų namus, į internatą... Vėliau Marijampolėje mokiausi profesinėje mokykloje, išvažiavau į praktiką, o po mėnesio į kalėjimą patekau.
Už ką?
Na, pavogiau... - prityla. Dvejoja, ar verta pasakoti. Vis dėlto ryžtasi: - Už smulkmeną gavau pustrečių metų. Įlindau į butą, ką radau, tą paėmiau: pinigų, laikrodį, žiedą auksinį. Pagavo ne iš karto. O kai atsėdėjęs išėjau į laisvę, valkatavau toliau. Tada neturi kur dingti - vagi, nes išgyventi kaip nors reikia.
O dirbti, sukurti šeimą norėjote?
Tada ne tas galvoj buvo, - ranka numoja. - Buvau sutikęs patinkančių moterų, bet... nieko neišėjo.
Bet ir dabar nedirbate.
Kad negaliu dirbti! Žinote, man dvylikapirštėj žaizda atsirado. Vis per tą valkatavimą. Juk valgiau visą gyvenimą bet ką...
Ir gėrėte?
Gerdavau, kaipgi kitaip? Išgerti aš visada pasiruošęs, tegu tik pakviečia, - pralinksmėja. - Išgerti - svarbiausia, o maisto tai jau kaip nors susirasiu.
Tai jokių pajamų neturite?
Nieko aš negaunu. Va, pirmą kartą per pusę metų gavau pašalpą - 121 litą.
O kaip jūsų artimieji? Neprašote pagalbos?
Turiu du brolius, bet nežinau, kur jie. Tegu gyvena savo gyvenimą. Pagalbos neprašysiu. Jie turėtų gerai gyventi, turbūt ir žmonas, ir namus turi, o aš - nieko.
Bet turite vilties, kad jūsų gyvenimas dar gali pasikeisti?
Ne, jokios vilties.
Tai gal nelabai stengiatės?..
Ką galiu padaryti, juk sergu, kankinuosi. Dėl visko esu pats kaltas. Suprantu, kad padariau daug klaidų, jei atsuktų laiką atgal, dabar gyvenčiau visai kitaip. Bet jau per vėlu.
"Moteris gatvėje greitai prapuls..."
 |
| "Jei tik būčiau jaunesnė ir sveikesnė, aš irgi važiuočiau į Airiją", - sako Zina |
Čia, naujuosiuose miesto nakvynės namuose Šilutės plente, šviesu ir švaru. Tik žmonių veidai, kupini liūdesio, nusivylimo, sąmyšio ar pykčio, išduoda, kad jie čia - laikini svečiai.
"Jos labai nelaimingos", - tai pirma mintis, šovusi man į galvą, kai pamačiau nakvynės namų moteris. Susigūžusios, atstumtos, be galo liūdnom akim. Užkalbinus jos atsiprašinėdamos traukėsi šalin - nenori viešumos, nenori kalbėti apie tai, kas kelia šitiek skausmo. Tik Zina maloniai pakvietė į savąjį kambarį.
Mėgstate klausytis muzikos? - pastebiu ant lovos seną juostinį magnetofoną.
Taip, labiausiai - rusiškos. Patinka tokie dainininkai kaip Filipas Kirkorovas, Ala Pugačiova... Dar mėgstu skaityti, bet jau negaliu, akys nebe tos.
Taip tvarkingai gyvenate...
Neturiu daug daiktų, tik būtiniausius - nemėgstu, kai kalnai stovi. Be to, ir negalima. Dabar čia gyvename dvi moterys. Yra dar dvi lovos, jos irgi bus užimtos. Stengiamės švarą palaikyti. Patalynę mums pakeičia dukart per mėnesį, yra dušas, maudomės... Juk turime atrodyti kaip žmonės.
Štai išsiskalbiau drabužius, kad turėčiau kuo pasipuošti - šeštadienį eisiu į teatrą, - pašnekovė staiga nušvinta.
Įdomu! O į kokį spektaklį?
Į "Figaro vedybas". Gavome iš viso dvylika bilietų - rėmėjai padovanojo.
Turbūt teatre jau seniai buvot.
Kodėl gi, visai neseniai žiūrėjau "Frank Kruk". Man patinka kultūriniai renginiai, smagu nueiti. Ir į parodas eičiau, bet daug vaikščioti negaliu, labai kojas skauda.
Matau, be ramentų neišsiverčiate.
Iš tikrųjų vargstu, esu trečios grupės invalidė. Visa laimė, kad esu čia - juk geriau negu gatvėje. Man visos sąlygos sudarytos, galiu būti ir dienos metu, niekas lauk nevaro. O kiti dienomis išeina dirbti. Darbdaviai pas mus patys ateina darbininkų ieškoti - taip trūksta darbo jėgos. Deja, aš su tokia sveikata dirbti negaliu.
Čia šilta, švaru, ir darbuotojai geri. Nors jei pats geras būsi, tai ir darbuotojas su tavimi gerai elgsis. Turime dvi virtuves, vonią, tualetus, fojė stovi didelis televizorius. Nuo šeštos vakaro leidžia žiūrėti.
Ginčų nekyla?
Ką žiūrėti, nusprendžiame bendrai: ar kokį serialą, ar publicistinę laidą. Sudėtingiau, kai vyrai pradeda krepšinį ar futbolą žiūrėti... Tada jau prašomės pas moteris, kurios savo kambariuose turi televizorius. Yra pora tokių kambarių.
Žinau, kad į nakvynės namus po pertraukos sugrįžote prieš pusantro mėnesio...
Taip, gyvenau čia nuo 2004 metų gegužės, bet turėjau išeiti. Nusikaltau, - Zina nuleidžia akis.
Kas gi atsitiko?
Grįžau truputį apgirtusi... O čia tokių dalykų griežtai negalima. Bet dabar jau stengiuosi susilaikyti, nė už ką nenoriu vėl gatvėje atsidurti. Žiema mums - pats baisiausias metas. Tiesa, mano likimo broliai džiaugiasi, kad dabar dar nėra labai šalta, kol kas galima kentėti. O kai pradės snigti, pustyti... Siaubas. Anksčiau žmonės buvo supratingesni, leisdavo pašte ar kur kitur pasišildyti, o dabar benamius veja lauk. Turiu daug pažįstamų, kurie jau daugybę metų nėra matę vandens. O kiek mano draugų yra nuo šalčio mirę...
Kaip moteriai išgyventi gatvėje?
Oi, kaip sunku... Labai sunku, - kraipo galvą. - Vyras tai dar kaip nors, o moteris, jei neturės užtarėjų, greitai prapuls.
Jus skriausdavo?
Man tai dar pasisekė, turiu tokių draugų, kurie stoja už mane piestu - užtenka tik pasiskųsti. Pagrindinė taisyklė gatvėje - nelįsk, kur tau nereikia.
Daugybė tokių nelaimėlių yra, kurie neturi kur gyventi... Tikrai daugiau, nei visi galvoja. Vieni glaudžiasi rūsiuose, kiti - šilumos trasose, o treti randa kokį garažą. Aš tai ir po balkonu gulėjau, ir laiptinėje... Kur pakliuvo. Laiptinėje man geri žmonės buvo leidę nakvoti, jie suprato mane, tik perspėjo: "Nepriteršk". Juk kiti visokių bjaurių dalykų pridaro.
Kadaise turėjau viską - ir butą, ir darbą, ir vyrą... - moteris braukia nuo skruostų ašaras. - O dabar - jau nieko... Man taip skaudu... Atleiskite, net nesinori kalbėti... Oi, kaip neteisingai aš gyvenau! Todėl taip dažnai dabar ir vaikštau į bažnyčią - meldžiu Dievo atleisti...
Bet juk būna ir šviesių akimirkų. Kas pradžiugina?
Turiu čia, nakvynės namuose, draugių. Labai gerai sutariame, susėdusios pasikalbame, nuoskaudas išliejame. Ir gatvėje vieni kitiems labai padedame... Kaip džiugu, kad yra gerų žmonių! Vienas mano draugas turi namus: priimtų ir mane, bet suprantu, kad nėra kaip, gyvena su tėvais. Jis man valgyti atnešdavo. "O, - sakydavo, - sušalai. Imk, pavalgyk karštos sriubos, sušilsi." Būdavo, sėdėdavau susitraukusi ant suoliuko kitapus trečiosios poliklinikos, o nepažįstama moteris duoda litą. "Eik, išgerk puodelį kaštos arbatos", - paragindavo. Pasitaikydavo, kad net sumuštinių atnešdavo.
Kas toliau?..
Neįsivaizduoju... Kol kas norėčiau likti čia, bet vis svajoju apie savą kampą. Stoviu eilėje butui gauti. Gal pasiseks?..
Rašyti komentarą