"Mano papuošalai - meniškoms sieloms"

Meniškos sielos. Aš jas pastebiu iš tolo. Tos, kurios perka turguje ar nešioja aukso dirbinius, pas mane neperka. Jos prie manęs net nestabteli.

Tačiau kuriu ne tik moterims. Štai šitie žiedai iš žalvario, vario ir melchioro - universalūs, juos perka ir vyrai, - parodo ant prekystalio išdėliotus žiedus Z. Ramanauskienė.

- Juvelyrika yra pagrindinis mano amatas, o visa kita - relaksas. Nes juvelyrika yra darbas, nuo jo pavargsti. Kepuraites, auskariukus mezgu, sages iš karoliukų siuvinėju niūriais žiemos vakarais, nes negaliu nieko neveikdama rymoti priešais televizorių. Be to, dirbant su metalu nėra galimybės pažaisti su spalvomis, o šito man, kaip menininkei, labai norisi.

Jūsų juvelyrika labai domisi užsienio turistai. Kokių atsiliepimų sulaukiate?

Visų pirma, jie labai nustemba, kad aš viską darau pati. Jie negali patikėti, kad moteris iš metalo daro papuošalus.

Aš iš tikrųjų viską darau pati: kalu, litijuoju, pinu, poliruoju... Tai yra mano darbas nuo minties iki pardavimo.

Kai kuriuos papuošalus iš žalvario netgi mezgu vąšeliu. Tai mano pačios išrasta technika.

Daug kas sako, kad jie atrodo lyg kokia arcehologinė iškasena, panašūs į pagoniškus. Iš kur visa tai - negaliu pasakyti. Nenusižiūrinėju, ką jaučiu, tą ir darau. Aš net nesu grynakraujė lietuvė, mano tėvas - baltarusis, o darbai štai tokie.

Jūsų kūryba reikalauja didelio kruopštumo.

Siuvinėjant, dedant karoliuką prie karoliuko, reikia turėti geras akis. Kitos net su akiniais sako negalinčios tokio smulkaus darbo atlikti. O aš išsiverčiu ir be akinių.

Jums turbūt dažnai tenka girdėti moteris skundžiantis: "Čia ne mano amžiui..."?

Taip, moterys mėgsta slėpti rankas, skųstis, jog jų pirštai per trumpi, todėl esą žiedo nešioti negali. Visai be reikalo. Aš įrodau, jog jei žmogaus ūgis nedidelis, tai ir pirštai jo tokie, - šypsosi.

Autoriniai papuošalai turėtų būti brangūs.

Nepasakyčiau. Aš kuriu ne iš brangiųjų metalų. Daugelis netgi nusistebi, kad taip pigu. Negyvena tas lietuvis taip jau prastai, kad žiedo negalėtų nusipirkti.

Ar Jūs pati nešiojate savo papuošalus?

Žinoma. Aš apskritai labai mėgstu puoštis. Kuo daugiau papuošalų, tuo man geriau.

"Stakles reikia gerbti..."

"Aš su kinų produkcija nekonkuruoju. Kitaip ir būti negali, juk mano daiktas darytas iš širdies", - teigia S. Cemnickas

"Milijonieriumi iš tokio amato niekada netapsi, tik jau ne Lietuvoje. Bet ir duonos niekada neprašysi", - plačiai šypsodamasis patikino medžio meistras Stasys Cemnickas.

Žolinės proga aikštėje prie "Meridiano" surengtame jomarke vilnietis meistras buvo pasirengęs pademonstruoti, kokius stebuklus galima sukurti iš medžio.

Kas čia per įrenginys?

Senovinės medžio tekinimo staklės, - trumpam atsitraukė nuo darbo S. Cemnickas. - Jos praktiškai nepasikeitusios nuo dvyliktojo amžiaus, gal tik šiek tiek patobulintos. O elektrinės staklės veikia tik našiau ir greičiau, pats darbo principas - visiškai toks pat.

Iš kur gavote?

Paveldėjau iš senelio. Mano tėvas ir senelis "graužė" medį, tai ir aš "graužiu". Jau kokius trisdešimt metų.

Į jomarką atvykote su sūnumi...

Taip, su viduriniuoju. O šiaip turiu keturis sūnus ir jie visi man padeda.

Drožinėju šaukštus šaukštelius, o su staklėmis tekiname lėkšteles, vazeles, taureles...

Iš kokio medžio?

Iš gero: obels, kriaušės, trešnės, slyvos, vyšnios, ąžuolo. Geriausiai tinka kietmedžiai, kuriuos ir nupoliruoti gražiai gali, ir tarnauja gerai. Liepos nenaudoju, ji man per minkšta. Liepa tinka tiems, kas paveikslus daro, o man su šis medis neįdomus.

Dirbti su medžiu man be galo patinka. Nežinau, kaip tą pavadinti - ar Dievo duotu kryželiu, ar našta... Bet viena galiu pasakyti - man ši našta nesunki.

Be to, reikia juk galų gale kuo nors užsiimti, o kai kas gražaus pavyksta - siela džiaugiasi. Anksčiau būdavo gaila išsiskirti su gražesniu daikteliu, o dabar jau nė trupučio, juk kitą žmogų laimingą padarai.

Bet ar pats valgote savo mediniais šaukštais?

Žinote patarlę - batsiuvys vaikšto basas... Ruošiuosi sau pasidaryti labai gerą šaukštą. Bet vis atidedu. Kadangi sau, tai ir neskubu.

Todėl valgau su metaliniu šaukštu, nors kuo puikiausiai žinau, kad jie mediniams neprilygsta. Juk su mediniu gali net ir pačią karščiausią sriubą valgyti, o turėdamas metalinį lauki, kol atauš.

Jūsų rankos tokios šiurkščios, žaizdotos...

Neseniai turėjau traumą, o ką darysi. Pjoviau iš trešnės ruošinį ir kaip gavau per ranką... Maniau, skilo kaulas, bet, laimei, atsipirkau žaizdomis.

Anksčiau jau gydžiausi skilimus. Sykį dirbdamas susižeidžiau, bet negalvojau, kad čia bus kas baisaus. O po to žiūriu, kad pirštas jau žaliuoja. Nuėjau pas chirurgą ir gavau velnių - klausė, kur buvau dešimt dienų...

Be to, vieną savo pirštelį kadaise "nuobliavau". Pats kaltas. Stakles reikia gerbti. Reikia žiūrėti, ką dirbi, negali būti išsižiojęs.