Mes, kai buvome vaikai, bijojome žmonių. Ateis svetimas - tai slepiamės kamaroj... O mokykla buvo šventa, koks ten kritiškas požiūris - juokaujate! Mama būtų taip diržu pašventinusi! Baugi buvo pradžia, o paskui nusišypsojo laimė turėti žmoniškus mokytojus. Lemiamas žodis buvo, žinoma, jų, bet tame nieko bloga nematau, nes jų patirtis kita.
Žinios?.. Baikit apie žinias... tiek jų prikalėm, kad be galo išprusę inžinieriai kuria žudymo mašinas. Išmokstama visko: ir daugybos lentelės, ir kompiuteriu dirbti, bet jeigu bus ne žmogus, jis kurs technologijas žudyti, pasityčioti iš kitų.
Svarbiau gražūs santykiai, švelnumas. Neaprėkti vaiko, nekritikuoti jo kitiems girdint. Ir dabar matau, kaip vaikas susigūžia aprėktas, ar, neduok Dieve, atitemptas į direktoriaus kabinetą.
Dabar vaikai ateina į mokyklą jau tam subrendę, ne iš po mamos skverno - nuotaikingi, drąsūs. Suaugę jų klausia naiviai: "Ar pasiilgai mokyklos?" Jie pasiilgę draugų! O mokykla tai ir yra draugai - ir suaugę, ir maži."
Apie teisingą griežtumą
"... Už būvį kautis mokykloje neišmokau, bet jeigu aplinkui daug gerų žmonių, tai ir nebūtina; svarbesnė yra bendrų sprendimų paieška, - sako Pirminės psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas Aleksandras Slatvickis.
- Pirmoji mano mokytoja buvo fantastiška asmenybė: reikli, nepripažino "pamiršau, neišmokau", išugdė atsakomybės jausmą. Jei pasakė - žūtbūt privalėjau padaryti. Kadangi mamytė dirbo nuo ryto ligi vakaro, niekas mano mokslų nekontroliavo. Šiaip esu vėjavaikis, tai jeigu nebūčiau turėjęs tokios mokytojos, su visais savo talentais ir genialumais būčiau išėjęs šunims šėko pjauti. Bet ta mokytoja buvo teisinga; ji niekuomet neskriausdavo tų vaikų, kurie tesugebėdavo išmokt trejetui - visus mylėjo vienodai, buvo dėmesinga ir jautri.
Aš mokykloje tikrai jaučiausi komfortiškai, pirmūnas medalininkas buvau, o visa klasė buvo mano draugai! Kiekvienas mokytojas norėjo, kad eičiau jo pėdomis - ir biologas, ir matematikas, ir poetas... Bet pragmatiškumas nugalėjo", - juokiasi ponas Aleksandras.
Perino viščiuką
"... Mokytojai ne tik moko, bet su jais gali pasišnekėt ir apie knygas, ir apie pirmą meilę, jei esi drąsi, ir apie keliones, - sakė E. Balsio menų gimnazijos šeštokė Šarūnė Kepenytė.
- Pati mokytoja būti nenorėčiau, nes vaikai nelabai sutramdomi. Kai pati buvau mažiukė, į pamokas nešiojausi šiltai į šalį suvyniotą kiaušinį, nes norėjau išperinti viščiuką. Mokytoja pirmoji užuodė: "Kas čia smirda?" Na, kartais mokytojai moka kartu pasijuokti iš mūsų išdaigų ir net žiemą kartu slidinėjam ant tvenkinio ledo, tik kartais pavaduotoja labai supyksta, ir griežtai neleidžia bėgioti. Jeigu pagauna, - sustato prie sienos, ir turim stovėt per visą pertrauką ir į pamoką pavėluojam.
Man patinka ekskursijos, auklėtoja istorikė vežiojasi mus visur. Lietuvių mokytoja pasakojo, kad būdama mokinė, padarė spąstus žmonėms: iškasė duobę ir uždengė lapais, net senutė su šuniuku įkrito... Manau, kai kurie mokytojai išties dirba mokykloje dėl to, kad myli vaikus, tai jie būna kaip antri tėvai."
Profesionalumas - svarbiau
"... Atsimenu, kad iš vakaro smarkiai lijo, o kai mama mane maudė ir ruošė Rugsėjo 1-ajai, staiga nušvito saulė ir kita diena buvo labai giedra. Gal dėl to mano mokykliniai metai buvo saulėti ir gražūs, - sakė KU Psichologijos katedros docentė Ramutė Čepienė. - Mokykla man buvo jauki, gerai adaptavausi ir anaiptol nesaugau baisių prisiminimų.
Sakyčiau, geriausias mokytojas yra savo dalyko profesionalas. Jeigu mėgsta savo dalyką, būtinai sudomina ir kitus, o jei ne - tada jo geros žmoniškos savybės nublanksta.
Gyvenime teko sutikti labai šnekių žmonių, kurie stengėsi būti nuoširdūs, gal jie iš tiesų buvo labai geri žmonės, bet - prasti mokytojai. Gerumas neatperka profesionalumo stygiaus.
Manau, kad mokytojas yra toks, kokia yra visuomenė. Mano vaikystėje, paauglystėje žmonių santykiuose buvo daug mažiau dviprasmybių, visuomenė buvo mažiau susiskaldžiusi, ne tokie komplikuoti santykiai. O dabar mokykla yra daugiaprasmio mūsų gyvenimo atspindys... "
Matematika ir džiazas...
"... Buvau neprastas mokinys, bet ir išdykęs, nuolat kariamas dėl drausmės, - prisiminimais dalijosi seimūnas, pedagogas, džiazo muzikantas Vytautas Grubliauskas. - 4-oji vidurinė, "turgaus mokykla", buvo padykusių vaikų mokykla, ir aš nebuvau išimtis, bet dalyvavimas saviveikloje ir chore atpirkdavo mano išdaigas. Vyresnėse klasėse pradėjau groti mokyklos ansamblyje, ir suvis aprimau.
Atvirai kalbant, mokytojams buvau mįslė, nes iki pat paskutiniųjų klasių norėjau būti paprastu vairuotoju. Muzikos mokytojas Simonas Donskovas paėmė mane į nagą, spaudė į kampą ir pasakė: "Ką tu čia kvailioji! Jeigu gali groti - eik grok ir dainuok!" Tai jis man pakėlė reikalavimų kartelę ir buvo lemiamas postūmis pasirenkant gyvenimo kelią.
Pedagogas negali būti tik "atliekantis pareigas", nes dabartiniai mokiniai tą labai greitai pajaučia. Sugebėjimas suprasti jaunąją kartą, nežvelgti į ją kaip į maištininkus yra būtina pedagogo savybė, nes jauni labai imlūs ir jautrūs. Ši vertinanti, analizuojanti karta yra tikrai nelengva.
Manau, kad ir tiksliuosiuose moksluose, matematikoje, fizikoje, chemijoje, galima įžvelgti džiazo elementų. Sakyčiau, tai būtų gyvenimo improvizacija nelengvomis temomis..."
Kaktusai ir kelrodės žvaigždės
"... Iš mokyklos man likęs vienas esminis dalykas - neapykanta biologijai (dėl mokytojos, bet neklimpsim į smulkmenas). O šiaip buvau vidutinis, vien dėl to, kad tingėjau mokytis, - pragydo dainininkas Deivis. - Buvau geras vaikas, bet namų darbų neruošiau, o tai, ką esu padaręs mokyklai, negaliu iki šiol pasakyti. (Deivis tik patikino, kad nesusprogdino. - Aut. past.)
Mylėjom tikybos mokytoją, jis buvo geras žmogus, apskritai jame atradome asmenį, kuris atsakė į daugybę klausimų, ir nesenamadiškai. Istorikas leisdavo klasėj garsiai keiktis, bet jeigu nusikeiki, - turi atnešti jam kaktusą. Jau mūsų laikais turėjo didžiulę kolekciją; įsivaizuoju, kokią turi dabar!
Muzikos akademijoje, kur dabar mokausi, aš laiką leidžiu fantastiškai! Ir tas mokslas yra ne darbas, ne prievolė, o didžiulis malonumas. Ir kalbu net ne apie tarpusavio supratimą, bet apie disciplinas: tu mokaisi to, kuo gyveni. Pataikiau ten, kur geriausiai galėjau pataikyti. Mokykla nebuvo ta vieta."
"Mokykla - irgi krikštas"
"... Visada gyvą, jaučiantį žmogų apima jaudulys arba baimė - netgi įžengiant į mokyklą. Tai pirmas atitrūkimas nuo tėvų, tu ištisą pusdienį būni vienas, turi pasirinkimą - bėgt iš pamokų ar kuo kitu užsiimt. Visa, kas nauja, lietuviui yra tarsi savotiškas krikštas, net šviežios bulvės ragavimas, - sako kultinis jaunimo režisierius Benas Šarka. - Aš buvau tarp pavyzdingų žiniukų, esančių policijos įskaitoje. O tai trukdė važiuot į Arteką ar panašiai. Mokytojai man neprognozavo niūrios ateities, apskritai nieko neprognozavo.
Vis tiek prisimeni nuostabiausius - kurie nebijojo turėt "šešėlinį" gyvenimą, su mokiniais parūkyti, bet iš kelio jie mūsų neišvedė. Tuos mokytojus, su kuriais "buvo pokalbiai", galiu ant piršto suskaičiuoti; kitiems tai buvo tiesiog darbas.
Su mokytojais kaip ir su kunigais: daug pašauktų, bet maža išrinktų... Kaip teatro rūbininkas gali būt geresnis teatralas už nusipelniusį režisūros pedagogą. Visada gyvenime būna pora trejetas pedagogų, kurie gyvenime "kamštį pramuša", o visi kiti jo net nesugeba ištraukti, kad žmogus išsilaisvintų."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą