Ponia Nijolė nuo mažens augo apsupta nuostabios gamtos. Moteris gimė Druskininkuose. Prasidėjus kolektyvizacijai, šeima ėmėsi ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Tuo metu, po karo, Kuršių nerija, galima sakyti, buvo neapgyvendinta ir į šį unikalų kampelį kėlėsi gyventi žmonės iš įvairių Lietuvos kraštų.
"Man buvo beveik treji, kai atvykome į Juodkrantę. Iš tiesų galiu pasakyti, jog gamta turi didžiulę įtaką žmogaus gyvenime: jo auklėjime, tobulėjime. Su didžiule nostalgija menu tuos laikus, kai būdavo gilios žiemos ir karštos vasaros. Kartais, atsiminusi didžiules pusnis, susimąstau: o gal jos atrodė tokios galingos todėl, kad mes buvome mažučiukai. Pamenu, kai reikėdavo eiti į mokyklą, tai žingsniuodavom sniego tuneliu. Nuo marių nuvarydavo sniegą, nebūdavo jo kur dėti. Būdavo, eini tuo tuneliu, o virš galvos siaučia pūga. Kitas išlikęs atsiminimas - 1958-ųjų potvynis, tada mes, vaikai, netverdami džiaugsmu su valtimis plaukėme į mokyklą."
Ponia Nijolė apie jau dabar galime sakyti gimtąją Juodkrantę galėtų pasakoti ilgai. Bet didžiausias ir gražiausias prisiminimas, anot merienės, neperdedant ir nepagražinant - mokykla. "Mokytojai man buvo Dievai. Tėvai, vaikai ir pedagogai buvo kaip viena šeima. Mes rūpinomės patalpomis, drauge darydavome remontus. Visos klasės turėdavo po daržo lysvelę, auginome daržoves, vėliau mokytojai jas parduodavo. Už tuos uždirbtus pinigėlius mes su sunkvežimiu esame apkeliavę ne tik Lietuvą - lankėmės ir Kaliningrade, Rygoje, Taline ir kituose miestuose. Tai buvo tikrai nuostabūs laikai".
Ungurių nevalgo
Atsikėlusi šeima į Juodkrantę galėjo pasirinkti namą, kuriame nori gyventi. "Iš pradžių mes ir dar kelios šeimos apsigyvenome klebonijoje (dabartiniai p/n "Ąžuolynas"). Moterys su dukromis nakvodavo kambariuose, o vyrai su sūnumis eidavo ant šieno. Gyvenome kaip viena šeima: vieni laikė karvę, kiti - kiaulę.
Įspūdingiausia būdavo per Žvejo šventę. Iki šiol nesu mačiusi didesnio puodo, kuriame tais laikais moterys virdavo žuvienę. Beje, į ungurius iki šiol negaliu žiūrėti. Vaikystėje juos valgydavome kasdien, mėsa buvo retenybė. Sėdėdavo tėveliai ratu, o mes, vaikai, aplinkui siausdavome."
Ponia Nijolė šeimoje jauniausia. Kai ji gimė, du broliai jau buvo smarkiai paaugę. Šiandien Nijolė liko viena - abu broliai išėję Anapus. Nebeturi ji ir tėvelio, liko tik mama, jai 89-eri. Močiutė žiemą gyvena Klaipėdoje, o vasarą grįžta į Juodkrantę. "Mama labai laukia vasaros. Jai norisi kuo greičiau sugrįžti, būti kartu su draugėmis. Jos visos gyvena viena kitos bėdomis, žino, kuriai kokių vaistų reikia, kur nugarą patrinti. Susirinkusios aptaria visas Juodkrantės istorijas, kaimynų džiaugsmus ir bėdas. Senoji karta taip gražiai sutaria, jog man dažnai kyla pavydas, jog mes taip nemokame."
Baigusi aštuonmetę mokyklą, Nijolė pasekė draugių pėdomis. Iš prigimties nedrąsi mergaičiukė turėjo nuolat jausti draugo petį. Artimiausios bičiulės pasirinko Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Bijodama prarasti drauges, Nijolė nusekė paskui. "Nesigirsiu, bet mokiausi tikrai gerai. Nuo mažens esu išsiugdžiusi didžiulį atsakomybės jausmą. Jeigu ko nors imuosi, tai privalau padaryti iki galo. Pedagoginės mokyklos dėstytojai palaikė itin glaudų ryšį su Juodkrantės mokykla. Man, aštuntokei, dažnai būdavo patikima vesti mažiams pamokas, kai sirgdavo mokytojai.
Mano draugės išsigando stojamųjų egzaminų ir atsiėmė dokumentus. Iš paskos ir aš paprašiau juos grąžinti. Pradėjau verkti, kai sužinojau, kad man jų neatiduos. Ašarojau tris dienas prie dėstytojų kabineto, kol manęs pasigailėjo."
"Nijole, būsi mano žmona!"
Matyt, pats likimas atvedė Nijolę į tuometinę 4-ąją vidurinę mokyklą tęsti mokslų. Čia ji pirmą kartą pamatė Rimantą. Nuo tada merginai suspurdėdavo širdis, išvydus vaikiną, mokyklos sielą. Rimanto būta visur: ir sportininkas, ir mokyklos renginių organizatorius, ir literatūros būrelio pirmininkas, ir šokėjas, ir dainininkas.
"Mudu mokėmės paralelinėse klasėse. Nors man Rimantas ir labai patiko, tačiau niekada net žvilgsniu neišsidaviau. Nori palydėti namo - ne, nori pakalbinti - ne. Bijojau būti apvilta, palikta. Tikrai maniau, jog šis gražuolis ne man. Šokių būrelio vadovė sustatė mus į vieną porą, matyt, suprasdama, jog šie du jaunuoliai jaučia vienas kitam simpatiją.
Mūsų draugystė užsimezgė dešimtoje klasėje. Pabaigę mokslus mudu su Rimantu pasirinkome studijas skirtinguose miestuose. Jis - Kaune, aš - Vilniuje. Tikrai tada tikėjau, jog atstumas mus išskirs. Išleistuvių vakarą Rimantas man pasakė: Nijole, niekur nedingsi, vis tiek būsi mano žmona. Aš jam į šiuos žodžius atsakiau skardžiu juoku. Netikėjau...
Nors visą gyvenimą svajojau tapti aktore, tačiau pasirinkau pedagogo specialybę. Pas mano tėvelius dažna viešnia būdavo garsi aktorė Galina Dauguvietytė. Aš ja labai žavėjausi, norėjau būti panaši. Tačiau realiai apsvarsčiusi savas galimybes, apsiraminau ir pasirinkau kitą kelią."
Pasimatymui ruošė visas bendrabutis
Rimantas nuolat lankė savo merginą, rūpinosi, globojo ją. "Jis man nepataikavo, mes buvome lygiaverčiai. Tačiau jo atsidavimas, meilė ir globa - buvo nepakartojami. Aš labai retai kada vykdavau pas Rimantą į Kauną: neleido išdidumas. Apie mūsų gražią draugystę žinojo ir mano, ir jo bendrabutis.
Kai aš išsiruošdavau į Kauną, visos merginos lydėdavo. Pasimatymui būdavo sunešami patys geriausi drabužiai, bateliai, aksesuarai. Viską reikėdavo suderinti, pasirodyti kavalieriui visame gražume. Ir niekas bendrabutyje neklausdavo, ar tu gali paskolinti: būdavo vienas žodis: reikia."
Nijolė su Rimantu susituokė ketvirtame kurse. Vaikinas pabijojo prarasti didžiulę gyvenimo meilę. Mat Nijolės mokslai truko ketverius metus, o jo - metais ilgiau. Vestuvės vyko Juodkrantėje. Anot moters, suėjo visas miestelis. Puota vyko net keturias dienas. Netrukus gimė dukra Rūta, vėliau sūnus Tadas.
"Kai iškilo dilema - eiti Rimantui merauti ar ne, aš jam pasakiau: reikia. Ir žinote, kodėl? Ogi todėl, jog norėjau, kad ir kiti pamatytų Rimo gerumą, ne tik aš. Tai ne tušti pagyrimai. Jis iš tiesų yra toks. Jis mano gyvenimo riteris. Kartais einame su Rimu gatve, jis sveikinasi su vyriškiu, man nematytu. Klausiu, Rimai, kas jis toks. Atsako: bičiulis. Klausiu: o kas jis toks? Rimas atsako: nežinau. Jam nėra blogų žmonių. Kartais jau neišlaikau ir bandau parodyti, pirštu pabaksnoti, jog negalima visais pasitikėti. Tačiau Rimui tai labai sunku įrodyti.
Aš nerandu žodžių, kuriais galėčiau nusakyti savo jausmus Rimui. Meilė - per silpnas žodis, mus jungia daug didesnis jausmas."
Ponia Nijolė labai kukliai pasakoja apie savo vaikus: tikrus, nes vaikų ji turi labai daug: per trisdešimt pedagoginio darbo metų užaugintų ir išleistų gyveniman - jų šimtai. Dukra Rūta - stropi, atsakinga mergaitė, šiuo metu gyvenanti savarankiškai. Sūnus Tadas mokosi Vilniuje. Anot ponios Nijolės, tai nuostabus vaikas, paslaugus, švelnus ir geras sūnus.
Visos moterys - pedagogės
Nijolė Taraškevičienė apie santykius su mokiniais, pedagoginį darbą gali kalbėti valandų valandas. Moteris turi ką pasakyti. "Mano nuomone, mokytojui derėtų dirbti pedagoginį darbą mokykloje tik penkiolika metų. Tegul neįsižeidžia mano kolegos, tačiau skaudu klausytis, kaip mokiniai kalba apie senyvo amžiaus mokytojus. Tačiau kur jiems dėtis, kaip gyventi, gal jie patys mielai paliktų mokyklas, turėdami kitų pragyvenimo šaltinių. Ar nereikėtų pedagogams turėti dar vieną specialybę, jog po penkiolikos metų mokykloje jie puikiai rastų nišą savęs realizavimui. Su šiluma menu metus, praleistus "Ąžuolyno", S. Dacho mokyklose. Kol esi jaunas mokytojas, tavęs neslegia atsakomybės našta, ji ateina su patirtimi."
Paklausiau ponios Nijolės, ar šeimoje ji taip pat pedagogė? Anot moters, sunku persiorientuoti, taip į namus parnešama mokyklos dvasia. Tačiau jos vaikai labai greitai mamą "pastatydavo" į vietą: "Čia namai, o ne mokykla". "Bet man atrodo, jog mes, moterys, jau gimstame pedagogėmis. O kas rūpinasi šeima, vaikais, kas jiems nurodinėja, kaip elgtis, apsirengti, reikalauja laikytis švaros, liepia drabužius pasidėti į vietą? Tai ne tėvelio, o mamos reikalavimai."
Mokiniai šiandien gyvena nuolatiniame strese
Šiandien ponia Nijolė moksleivių jau nemoko. "Dirbu Pedagogų švietimo ir kultūros centre, metodininke. Bendrauju su mokytojais, seku švietimo pokyčius. Daugelis jų man kelia nerimą, galiu pasakyti garsiai, jog džiaugiuosi, kad mano vaikai jau baigę mokyklas. Kas šiandien darosi, šiurpina, manau, ne tik mane.
Išsakysiu kelias mintis, tačiau pabrėžiu, jog tai mano asmeninė nuomonė. Profiliavimas gali būti tik vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje. Mokinys turi gauti išprusimo pagrindus iki paskutiniųjų klasių. Reikia siaurinti programas. Kuriam galui vaikui reikia žinoti Makedoniečio arklio vardą ar kokie buvo Kinijos valdovų vardai? Nė vienam pasaulio krašte iš mokinių tiek nereikalaujama. Programas būtina siaurinti ir duoti praktinių žinių. Juk dažnas nemoka elgtis restorane, savarankiškai nusipirkti bilietą aerouoste, nežino, kaip gauti reikiamos informacijos.
Šiandien vaikai gyvena nuolatiniame strese. Ką savaitgaliais veikia vyresnių klasių mokiniai? Paklaikusiomis akimis ruošia pamokas. Tėvai išvažiuoja į gamtą, ilsisi, pramogauja, o jie, vargšai, skaičiuoja valandas, ar spės paruošti visas užduotis. Ko mes siekiame? Susvetimėjimo šeimose, vaiko alinimo? Juk neleidžiame jiems pasidžiaugti jaunyste, pailsėti. Kol kas mūsų abitūros egzaminų sistema paremta tokiu principu: neparodyti, ko vaikas išmoko, bet įrodyti, kad jis nieko nemoka!"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą