Paklausėme naujosios Jūrų muziejaus direktorės, kuo, jos nuomone, yra pranašesnė moteris vadovo rolėje už vyrą? "Visada galvojau, jog moteriai vadovauti yra sunkiau nei vyrui. Tačiau laikui bėgant suvokiau, jog gal mums lengviau - esame ne tokios kategoriškos, turime daugiau diplomatijos, nujaučiame kai kuriuos niuansus, dažnai vyrams nematomus.
Mes gyvename tokioje visuomenėje, kai dažniausiai vadovo vairas patikimas vyrui. Kodėl taip yra? Galiu pasakyti iš savo asmeninės patirties. Svarstant kandidatūras į Jūrų muziejaus direktoriaus vietą, taip pat buvo iškilęs klausimas: ar moteris, šiuo atveju aš, pakelsiu tokį krūvį? Dauguma vyrų, gal negalvodami nieko blogo, tiesiog mano, jog ant gležnų moteriškų pečių užversti didelę atsakomybės naštą kažin ar reikia. O jeigu nesusitvarkys, o jeigu nepajėgs išspręsti užgriuvusių problemų? Ir man daug kas sakė - ar tu, tokia trapi moteris, susigaudysi muziejaus siurbliuose, vamzdynuose, filtruose, juk čia veikia toks didžiulis mechanizmas. Bet tie pečiai ne tokie jau ir trapūs.
Jūrų muziejus išties yra visai kitokio stiliaus nei kiti šalies muziejai. Čia direktorius negali po darbo penktą valandą uždaryti kabineto durų ir keliauti namo, žinodamas, jog ryte ras, ką palikęs. Mūsų muziejaus vadovas neturi ramybės nei ryte, nei vakare. Dažnai ir naktį prabunda kamuojamas minčių, ar ras ryte gyvūnus sveikus ir gyvus. O gal sugedo vienas iš siurblių, išsijungė elektra, užšalo vanduo? Tokie rūpesčiai neleidžia ramiai miegoti."
Ir muziejuje būna gedulas
Olgos Žalienės paskyrimą į direktorės pareigas emocingiausiai priėmė jos mama. "Ji labai jaudinosi ir vis kartojo: "Kam, vaikeli, tau viso to reikia? Juk nebeturėsi ramaus gyvenimo!" To "ramaus gyvenimo" ir iki šiol nelabai turėjau. Tačiau, žinoma, laisvalaikio turbūt teks atsisakyti. Dirbant skyriaus vedėja mažiau galva skaudėjo dėl svarbiausių muziejaus problemų, nes jas sprendė direktorius."
Ponia Olga Jūrų muziejuje darbuojasi nuo 1979-ųjų metų. Tai ilgas laiko tarpas - rodos, galima apsiprasti su muziejaus gyvenimu, ramiai žiūrėti į netektis ir gyvūnų mirtis. "Ne, į gyvūnų ligas ir jų netektis neįmanoma ramiai žiūrėti. Jeigu priprastum, tada reikėtų atsisveikinti su darbo vieta muziejuje. Kiekviena netektis tave paliečia ir palieka gyvą žaizdą. Jautiesi kaip praradęs artimą žmogų. Gal negražiai pasakysiu, bet kai prarandi giminaitį ar draugą, skausmą išgyveni savyje. Čia, muziejuje, mirtis yra kitaip suvokiama - ne tik išgyveni netektį, bet ir apima nusivylimas savimi, jog kažko nepadarei, jauti kaltę ir sąžinės priekaištą. Atsimenu pirmojo delfino kritimą - muziejuje tada buvo gedulas, darbuotojai verkė.
Gyvūnai atpažįsta savo trenerius, kitų darbuotojų - ne. Anksčiau, kai tik atsidarė delfinariumas, teko styguoti programą, tai labai daug laiko praleisdavau šalia muziejaus gyventojų. Galėjau trumpai žvilgterėjusi atpažinti visus gyvūnus. Dabar, kai apsilankau rečiau, jų jau nebeatpažįstu. Tačiau puikiai žinau, kuri mūsų mažoji - delfinę Nana pažįstame visi darbuotojai, nes ji mūsų numylėtinė."
"Nupirkta" studentė
Darbuotis į Jūrų muziejų ponia Olga atvažiavo gana įdomiomis aplinkybėmis. Ją tuometinis direktorius Aloyzas Každailis "nusipirko". "Bebaigiant Vilniaus valstybinį universiteto istorijos fakultetą, atvažiavo A. Každailis ir jo pavaduotojas. Jie atvažiavo "pirkti" studentų. Buvau apžiūrėta, įvertinta. Matyt, direktorius dar teiravosi savo gero kurso draugo Gargžduose dirbusio istorijos mokytojo B. Kalvaičio, kokia buvau mokinė. Baigusi studijas atvažiavau į Jūrų muziejų ir pradėjau darbuotis skyriaus vedėjos pareigose.
Muziejuje pradėjau dirbti, kai jis išgyveno "juodą" laikotarpį. Atlyginimai ir muziejaus pajamos buvo mažos. Vos sudurdavome galą su galu. Vienu metu buvo apnikusios ir išdavikiškos mintys - gal reikėtų išeiti, paieškoti, kur daugiau moka. Taip, buvo žmonių, kurie išėjo. Mes, likusieji, išlaukėme ir, manau, teisingai pasielgėme. Dabar jau nė už ką negalėčiau palikti muziejaus - čia mano namai, jis mano didžioji meilė.
Džiaugiuosi, jog muziejuje yra žmonių, kurie, tikrai žinau, manimi pasitiki. Mes visi nenorėjome, jog į direktoriaus vietą ateitų svetimas žmogus. Būtų graudu žiūrėti į vadovą, kuriam muziejus nieko nereiškia, kuris nebūtų numindęs kiekvieno muziejaus kampelio.
Ar ruošiamės naujovėms? Pirmiausia man reikia laiko įsivažiuoti. Nors tikrai daug žinau, buvau visų įvykių verpete, tačiau iš šalies vadovo darbas atrodo kitaip. Gaudavau net barti, jog per dažnai kišuosi ne į savo reikalus. Bet man vis norėdavosi surikiuoti, pastumdyti darbus kiek kitaip. Dabar jau suvokiu, jog atsisėdus į vadovo vietą, matai, jog ne viską galima padaryti taip, kaip nori. Yra dalykų, kurie teka sava vaga..." - sakė Olga Žalienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą