"Esu režisierius, redaktorius, rašytojas, poetas, žinomų dainų tekstų autorius ir dainininkas", - šitaip prisistatė Paulius Stalionis ir pridūrė, jog tik dabar subrendęs kaip asmenybė: supratęs, kad jo vieta ir siekiamybė - stovėti didžiojoje scenoje.
"Keliskart pasirodęs TV ekrane ir atlikęs keletą savo kūrybos dainų, pasijutau reikalingas publikai. Pamatę, jog mano pasirodymo metu pakyla laidos reitingai, mane ėmė kviestis prodiuseriai. Gera jaustis reikalingam", - sako Paulius.
Kada pradėjai kurti dainas?
Pirmąją savo dainą parašiau vienuolikos metų. Išmokau du gitaros akordus ir sukūriau dainą apie Lietuvą, - šypsosi. - Tuomet buvo Atgimimo laikai. Tai pirmosios dešimt mano dainų buvo skirtos Lietuvai. O pirmąjį eilėraštį parašiau šešerių.
Kam jis buvo skirtas?
Aišku, mamai, - šypsosi. - "Mamyte, mama, mama, esi tu man miela. Tavo akelės spindi skaisčiau už žvaigždeles..."
Tavo tėvas - elektrikas, o mama - rentgenologė. Iš kur tie poetiniai bei muzikiniai gabumai?
Niekas iš mano artimų nei tolimų giminių nėra gabus muzikai. Mano seneliai iš mamos pusės - rusai, tai jų namuose dažnai sukdavosi V. Vysockio plokštelės. Jie mėgo klausytis ir praeityje žinomo V. Babravičiaus-Simo dainų. Aš dažnai viešėdavau pas juos ir, be abejo, mokėjau rusiškai. Nors buvau dar vaikas, mane įkvėpė prasmingi šių atlikėjų dainų tekstai.
Muzikos mokyklą tikriausiai lankei?
Mokiausi groti fortepijonu, bet baigiau tik penkias klases.
Kodėl nebaigei?
Tingėjau. Apskritai aš pastebiu, jog man tiesiog nepatinka atlikti kitų sukurtus kūrinius. Galbūt todėl, jog dainas galiu sukurti pats.
Kiek laiko jau gyveni Klaipėdoje?
Trylika metų. Po vidurinės mokyklos įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, studijavau režisūrą ir likau uostamiestyje. Na, o gimiau ir iki vienuolikos metų gyvenau Kauno rajone, Garliavoje. Vėliau persikraustėme į Kauną. Mokyklą baigiau ten. Tačiau... neįprastai. Ne aštuoniolikos, o devyniolikos metų.
Kodėl gi?
Dvyliktoje klasėje ėmiau labai stipriai muzikuoti ir praleisdavau nemažai pamokų. Likau mokytis antrus metus. O tai padaryti man "padėjo" du mokytojai, kurie nesuprato mano koncertinės ir kūrybinės veiklos. Žodžiu, nebuvo mano muzikos gerbėjai. Tačiau jau kitais metais aš sėkmingai baigiau vidurinę mokyklą. Ir visai neblogais pažymiais.
Ką turėjai galvoje sakydamas, jog "stipriai muzikavai"?
Gretimoje mokykloje buvo susikūrusi popmuzikos grupė "Saulės vaikai", kuri vėliau virto "Dinamika". Na, o kadangi aš nuo mažens kūriau dainas, nuėjau pas jos vadovą Gintautą Broką, ir mane iškart priėmė, nes dvi mano sukurtos dainos tiko repertuarui. Mes koncertuodavome kitose mokyklose. Tuomet grupėje dainavo ir Viktorija, ir Irma Jurgelevičiūtė. O aš ir kūriau, ir grojau klavišiniais, ir dainavau. Laiko mokslams neliko. Beje, galiu drąsiai teigti, jog viena iš mano įrašytų dainų "Aš atnešiu tau saulę" buvo pirmas "Dinamikos" žingsnis į didžiąją sceną.
Svajojai tapti dainininku?
Taip. Tik dainininku. Beje, iki šešiolikos metų aš jau buvau sukūręs apie 150 dainų. Aišku, iš šiandieninės perspektyvos žiūrint, iš jų būtų galima dainuoti vos kelias.
O kodėl palikai "Saulės vaikus"?
Vadovas nusprendė, jog moksleiviams honorarų nereikia. Pinigų už koncertavimą mes negaudavome. Groti už limonado buteliuką ar torto gabalėlį aš nenorėjau.
Ir ką tuomet darei?
Sukūriau savo grupę "Legenda". Dainavau. Koncertuodavome visoje Lietuvoje. Aišku, tais laikais šou verslas buvo labai primityvus. Turėjome sintezatorių. Turėjome vadybininką, kuris organizuodavo koncertus, tačiau šį laiką aš vadinu šou verslo Lietuvoje akmens amžiumi, - juokiasi. - "Legendos" egzistavimą užgožė studijos. Tiesiog neliko laiko.
Kodėl nesirinkai vokalo studijų?
Iš pradžių norėjau stoti į vokalą, tačiau pamaniau, kad baigęs režisūrą turėsiu daugiau perspektyvų. Vis tiek bus dainavimo disciplina, vis tiek stovėsiu scenoje. Ir nors mokydamasis režisuodavau savo sukurtas pjeses, rašiau dramas, komedijas, žinojau, jog režisieriumi niekada nebūsiu. Tegu neįsižeidžia mano dėstytojai, bet aš visada žinojau, jog mano pašaukimas yra dainuoti. Visada tuo tikėjau. Ir dabar aš žinau, kad taip bus. Ar gali patikėti, jog prieš stojant studijuoti be jokios reklamos man pavyko parduoti per 10 000 savo įrašytų dainų kasečių?
Žinau, kad dirbai ir Parodijos teatre.
Ketverius metus. Vaidinau Elvio Preslio, Eltono Džono ir Edmundo Kučinsko parodijas.
Kodėl išėjai?
Nesutapo charakteriai su kai kuriais kolegomis, - juokiasi.
Regis, išėjęs netekai gero pajamų šaltinio?
Na, tas šaltinis "banguodavo"... Gruodžio mėnesį uždirbdavome 15-20 tūkstančių litų, o vasarį, kovą nieko neuždirbdavome. Vidutiniškai uždarbis nesiekdavo nė dviejų tūkstančių. O reikėjo ir benziną, drabužius pirkti... Na, kai išėjau, keturis mėnesius sėdėjau be darbo, nors buvau ką tik pasiėmęs paskolą būstui. Buvo sunku. Bet tai mane užgrūdino.
Pastaruosius keletą metų "Balticum" televizijoje dirbi anonsų redaktoriumi ir reklaminių klipų režisieriumi.
Turiu idėjų ir esu sukūręs per 200 reklamų. Tačiau aš noriu būti ne už kadro. Noriu savo lūpomis pristatyti savo kūrybą. Aišku, man dar reikia tobulinti savo vokalą, bet manau, man pavyks.
Kaip susipažinai su E. Kučinsku?
Kai vaidinau Parodijos teatre. Jis veždavosi teatrą kaip siurprizą publikai prieš savo solinius koncertus. Na, o tų koncertų metu aš ir prabilau jam, kad galėčiau rašyti tekstus jo dainoms. Jis po kelių dienų man paskambino ir pasiūlė keletą melodijų. Pabandžiau. Ir viskas tiko. Pirmasis mano dainos tekstas buvo "Žadėta pažadėta". Edmundas labai atsargiai mane priėmė į savo kūrybinį pasaulį, palaipsniui. Dabar mes su juo dirbame jau penkeri metai.
Paminėk keletą jo dainų, kurių tekstus sukūrei.
"Už tuos, kurie", "Dar ne viskas", "Atidarykim duris", "Savi", naujausias - "Duok Dieve". Iš viso, manau, E. Kučinskui esu sukūręs per penkiasdešimt tekstų. Norėčiau jam padėkoti už pasitikėjimą. Beje, aš esu parašęs nemažai tekstų ir kitiems Lietuvoje gerai žinomiems dainininkams.
Dar nesusirgai žvaigždžių liga?
(Juokiasi.) Aš ja persirgau dar dvyliktoje klasėje, kai koncertuodavome su grupe "Legenda". Kai teko skolintis aparatūrą. Kai negalėdavome jos prisijungti, nes laidai per trumpi būdavo, - šypsosi. - Kai teko daug dirbti. Ir neuždirbti. Būti žvaigžde yra rimtas darbas. Žvaigžde reikia dirbti. Sirgti nėra laiko, - juokiasi.
Sakei, jog esi subrendęs kaip asmenybė. Pasitiki savimi?
Gali sukurti begales tomų ir būti genialus, tačiau jei juos laikysi užrakintus savo stalčiuje - taip ir liksi nežinomas. Parodęs save, aš palengva atidarau savo išsvajotos karjeros duris. Na, o pasitikėjimas auga kartu su kiekvienu pasirodymu. Ir tos durys veriasi vis plačiau.
Kas nors Tave proteguoja?
Aišku, visi galvoja, kad jei rašau tekstus E. Kučinskui, tai jis man visur pagalvėlę pakiša. Nieko panašaus. Aš pats siunčiu savo dainas. Pats važiuoju, tariuosi, pasisiūlau. Na, o pastaruoju metu ėmė kviesti ir į laidas.
Ar gyvenimo draugė palaiko Tavo kūrybines ambicijas?
Net labai. Lina važinėja su manim po koncertus, padeda man įgyti vis daugiau pasitikėjimo savimi. O mano buvusi žmona, Klaipėdos dramos teatro aktorė, nežiūrėjo į tai rimtai.
Gal dėl to jūsų keliai ir išsiskyrė?
Ji susirado kitą.
Jauti nuoskaudą?
Tada nenorėjau skirtis. Esu ištikimas žmogus, jei jau pasirinkau - tai noriu gyventi. Bet dabar man atrodo kitaip. Labai gerai, kad taip atsitiko. Aš jos nekaltinu. Tik gaila sūnaus, kuris nukenčia labiausiai. Nors, kai tik aš galiu, jis visada pas mane būna. Aš jį labai myliu. Jį prižiūrėti padeda ir dabartinė draugė. Štai šiuo metu, kai mes su tavimi kalbamės, Lina yra su mano sūneliu.
Pasakyk tris savo dorybes ir tris ydas.
Aha... - šypsosi. - Esu ištikimas, nekerštaujantis ir gal net per daug atviras. O trūkumai... hmm... Esu tinginys, mėgstu pameluoti... siekdamas gero ir... nežinau.... Viską atidėlioju iki paskutinės minutės.
Jūratė RAKAUSKAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą