Regina Milašienė: "Mūsų svajonės mažesnės už snaigę"

Regina Milašienė: "Mūsų svajonės mažesnės už snaigę"

Aš čia dirbu devyneri metai, ir niekada nebuvo taip, kad nebūtų dėl ko sukti galvos. Taip, praėjusiais metais buvo padidintas finansavimas, galėjom nupirkti vaikams geresnius batus. Bet dabar, regis, grįžtame į 2000-uosius, kai pieštuką laužydavome į tris dalis.

Ateinančiais metais finansavimas dar labiau sumažės. Iš auklėtojų daromi socialiniai darbuotojai, kad būtų beveik perpus mažesnis atlyginimas, atostogos - trumpesnės. Jų darbas iš tiesų neįkainojamas, be galo sunku vienam žmogui sužiūrėti 10-12 šeimynos vaikų, tarp kurių yra ikimokyklinukų, neįgaliųjų ir turinčiųjų specialiųjų poreikių. Įdėti ką gero į mažą širdelę lieka mažai laiko, tik spėji ganyti akimis.

Kas tie jūsų rėmėjai?

Nebuvo metų, kad į juos nesikreipčiau su prašymais. Mūsų namai yra restauruoti užsieniečių rėmėjų dėka; mums pavyko įgyvendinti keletą didžiulių projektų per Amerikos ambasadą. Pakeitėme langus, virtuvės įrangą, baldus, įrengėme sanitarinius mazgus. Šiuo metu mus aplankiusi naujai paskirta Amerikos ambasadorė suteikė viltį, kad galbūt padės ir vėl.

Reikia pagalbos neįgaliems vaikams; nevaikštantiems ir nesėdintiems reikia kitų maudymo patalpų. Trūksta užimtumo priemonių, nes ne kiekvieną pasodinsi piešti, lipdyti.

Namai yra namai - ten, kur auga mūsų vaikai, kur mes patys augome. Nebijau pasakyti, globos namai yra pastatyti kaip kareivinės. Jeigu būtų mano valia, šeimynos gyventų atskiruose mažuose namukuose, kur kiekvienas vaikas turėtų savo privačią erdvę, savo daiktų.

Jausti, bendrauti, mylėti, išgirsti kitą - spręsti tarpusavio santykių lygtis vaikas mokosi šeimoje. Ar čia vaikai turi vieną žmogų, kurį visada gali rasti, juo pasikliauti?

Šeimynoje pakaitomis "mamomis" dirba dvi auklėtojos, jos yra artimiausi žmonės, kurie išklauso, padeda spręsti asmenines problemas. Vėl sakau, sunku išsikalbėti su dvylika vaikų - nuo trejų metų iki aštuoniolikos, nes jų poreikiai labai skirtingi. Ne kiekvienas leidžiasi paglostomas, šiaušiasi kaip ežiukas. Glostai žodžiu, įvertinimu, paskatinimu. Pamažu, po mažytį žingsnelį prijaukiname vaiką, tada bandome keisti jo įpročius ir gyvenimą.

Tam tikra visuomenės dalis mano, kad globotiniai nemoka sumuštinio sutepti, yra godūs, pagiežingi ir nevaldomi. Kokie stereotipai jums skaudžiausi?

Tai labai skaudu, be galo graudu ir žiauru. Vaikai neparuošiami gyvenimui? Nesu mačiusi nė vienos televizijos laidos, ką mes suteikiame tiems vaikams, nėra analizuojama, kokie vaikai patenka į šiuos namus. Jeigu ateina 16-os metų vaikas, keletą metų nelankęs mokyklos, valkatavęs, vogęs - ir tai daręs kartu su tėvais, nepatyręs rytinių apsikabinimų, glamonių, tai "įsodinti" vertybes per metus, likusius jam čia gyventi, beveik neįmanoma. Bet bandome tai padaryti, net kai nebeturime jėgų ir nežinome, iš kur jų pasisemti.

Vaikai čia išmoksta tvarkytis su pinigėliais, jie gauna kišenpinigius. Esame įsprausti į viešųjų pirkimų įstatymų rėmus, higienos, maisto kaloringumo reikalavimus, bet kartą per savaitę vaikai patys perka ir ruošia valgį.

Dar vienas skaudulys - sakoma, kad iš vaikų namų jie išeina į gatvę. Iš pernai mus palikusio dešimtuko nė vieno nėra valkataujančio, gyvenančio šiukšlyne; visi mokosi arba dirba. Tik viena mergaitė, turinti sunkią negalią, gyvena pensione. Beveik pusė mūsų vaikų yra turintys specialiuosius poreikius ar intelekto sutrikimų, tad vargu ar studijuos universitetuose, pasieks aukštesnių tikslų.

O kur išeina iš jūsų vaikai?

Nė vienas neatsiduria gatvėje. Aišku, jokie įstatymai nereglamentuoja, kaip toliau jam padėti. Bet mes žinom, kad jis neturi į ką kreiptis. Ko tik nedarom: ir padedame dokumentus sutvarkyti, ir remontą pasidaryti pas močiutę sugrįžus. Mūsų stalius važiuoja spyną įdėti. Pasakyčiau, kad mūsų vaikai yra net turtingi: šiuo metu turime apie dešimtį vaikų, kurie turi savo butus, kuriuos mes administruojame. Ir sukame galvas, ką daryti, kad vaikas neturėtų skolų.

Išleidžiame sūnų ar dukrą studijuoti, ir nebūna dienos, kad nepaklaustume: "Kaip tau sekasi? Ką veiki? O ką tu šiandien valgei?" O kas paklausia jų?.. Tik jeigu jam nepasiseka, rodo pirštais: "Tas yra iš vaikų namų".

Ar daug žmonių nori globoti, įvaikinti?

Mes galėtume atiduoti visus vaikus įvaikinti, nebijotume kitur ieškotis darbo. Bet per mano 9 darbo metus čia įvaikintas tik vienas vaikas. O šiais metais nebuvo nė vieno žmogaus, kuris paskambintų ir sakytų, kad nori globoti vaiką. Priežastis yra baimė, kad liks emociškai šaltas, neįstengs pamilti jo kaip savo, o kur dar suformuota nuomonė, kad globos namų vaikai yra beviltiški, žiaurūs ir sunku juos pakeisti.

Pas mus yra daugybė gerų, nuostabių vaikų, bet niekas nenori jų įsivaikinti, nes kai kurie jų turi specialiųjų poreikių. Tų pačių elgesio problemų, emocijų sutrikimų. Vyresnio amžiaus vaikai net neturi vilties, kad kas norėtų juos bent pagloboti.

Tie, kurie sako, kad mūsų vaikai nepateisintų lūkesčių, tepasižiūri į savus. Ar nė karto nepabėgo iš pamokų, nemelavo, neįskaudino?

Jeigu globotinis nepritampa, gal bėda ne ta, kad jis kitoks, o kad mes manome, jog būti kitokiam nei mes yra blogai?

Yra vaikų, kuriems sakai - balta, o jie sakys - juoda. Sunku gyventi kitaip, jeigu nuo gimimo nebuvo kuo pasikliauti. Jis matė savo tėvus girtus, gulinčius, besimušančius, galbūt vertusius jį eiti vogti ar elgetauti, matė tokius pat kaimynus. Kai patenka pas mus, iš pradžių vaikai būna labai pikti, juos viskas erzina. Galėtum išsitraukti širdį ir padėti jam į delną sakydamas: "Kaip aš noriu tau padėti, kad turėtum truputį kitokį gyvenimą!" Jis netikės. Kad patikėtų, reikia ne vienerių metų. Tik vėliau gali pasidžiaugti, kad prisibeldei...

Aš labai norėčiau, kad kas nors sukurtų televizijos laidą apie išėjusius mūsų vaikus, kurie jau suprato, ką čia patyrė, ką gavo, o ko ne.

Ar jie nuolat, be atvangos kenčia, kad tėvai jų atsižadėjo?

Kenčia kiekvienas savaip. Klausia savęs: kodėl man taip atsitiko? Vyresniesiems gėda prieš kitus vaikus, kai aplanko girti tėvai. Bandome kalbėti, kad ne jo kaltė, kad jų tėvų toks gyvenimas, galbūt jie pasitaisys.

Skaudžiausia, kai mama vaikui suteikia viltį ir paskui apgauna dar kartą. Viena mama iš kalėjimo berniukui rašė gražiausius laiškus: "Kaip aš tave myliu, kaip tavęs pasiilgau. Aš tave pasiimsiu grįžusi, gyvensime dviese, ir mums nieko daugiau nereikės". Vaikas laukė, akis pražiūrėjo. Jau trys savaitės, kai mama grįžo, vieną kartą aplankė, ir tuo viskas baigėsi.

O globėjai - ar neįskaudina vaiko dar kartą, pasiėmę "pažaisti" ir vėl grąžinę atgal?

Skaudu, bet neatsimenu atvejo, kad pasiimtas į šeimą vaikas nebūtų sugrąžintas. Buvo mažas, gražus vaikiukas, nekėlė rūpesčių, o tapo paaugliu - žmonės susimąsto: tai vis dėlto ne mano vaikas, kodėl turiu aukotis. Per greitai tikisi dėkingumo, beatodairiškos meilės ir prieraišumo. Visa tai ateina vėliau. Pagaliau vaikas gal nemoka parodyti, ką jaučia.

Dabar mes kaip tik turime atsakyti įvaikinimo tarnybai, ar atiduoti dešimtmetį berniuką užsieniečiams įtėviams. Mes su juo kalbėjomės, ar norėtų važiuoti į kitą šalį, turėti tėvus, savo kambariuką, keliauti. Jis mąstė, mąstė ilgai, ir širdelė taip užvirė, kad bėga iš kabineto ir verkdamas sako: "Aš vis tiek noriu gyventi su SAVO mama"...

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder