Nuo 16 metų susižavėjusi savanoryste, pernai M. Misevičiūtė ir į Andų kalnuose, 2,5 tūkst. m virš jūros lygio esantį Kočebambos miestą dirbti su vaikais išvyko iš didelio užsispyrimo ir už savo asmenines lėšas.
Bolivijoje M. Misevičiūtė pasijuto pioniere: tarptautinėje savanorių komandoje ji buvo vienintelė ir pirmoji lietuvė.
"Mūsų savanorystė buvo pavadinta skambiai – lyderių formavimas, tačiau darbas prilygo mūsiškiams dienos centrams, kuriuos vaikai lanko po pamokų. Skurdžių vaikus ten mokėme elementariausių higienos įgūdžių, pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo“, - savanorystės Bolivijoje esmę apibūdino skautė.
Andų kalnai, jos žodžiais, palaipsniui apgyvendinami: iš atokių kaimų miestų link keliasi ir kuriasi senųjų indėnų genčių palikuonys. Statosi pigius namus: kai kur nėra net langų, tačiau įvesta elektra. Dauguma jų vaikų – labai drovūs, kalbėdami nedrįsta pakelti akių. Tėvai neturi supratimo apie šiuolaikinį vaikų auklėjimą, mušti vaiką yra normalu.
M. Misevičiūtė dirbo tokioje vietoje, į kurią atsikraustę žmonės ligi tol buvo beveik atskirti nuo pasaulio, jų turguose dar gyvavo natūriniai mainai. Todėl savanoriams teko įveikti didžiulius buitinius bei kultūrinius skirtumus.
Ši šalis siekia socializmo, tačiau iš tiesų gyvena kapitalizmo sąlygomis: gana ryškūs socialiniai skirtumai - atskiruose Kočebambos kvartaluose kuriasi skurdžiai ir turtuoliai.
Dabartinis Bolivijos prezidentas Evo Moralesas, skirtingai nuo ankstesnių kolonistų palikuonių, yra kilęs iš vietinių indėnų. Todėl valstybė ir atkreipė dėmesį į vietinių tautų socializaciją.
Saviti grožio etalonai
Bolivijos žmonės, tikino pašnekovė, kalba vietinėmis kečua ir aimara kalbomis, kurios greta ispanų yra pripažintos valstybinėmis kalbomis. Puikiai ispaniškai šnekančiai lietuvei vaikai išversdavę, ką kalba jų motinos.
Kočebambos moterys iš kitų boliviečių išsiskiria savo apranga – jos dėvi kietas plačiabryles skrybėles ir pūstus rauktus sijonus, kuriuos puošia austomis prijuostėmis. Audinių raštuose dominuoja senieji inkų gamtos simboliai – saulė, mėnulis, vaivorykštė - bei labiausiai jų protėvių žemdirbių garbinamas gyvūnas – lama. Iš lamos žmonės gaudavo maistą, kailį, vilnos.
"Jų grožio etalonas – praplatinti klubai. Todėl, žvelgiant mūsų akimis, tų moterų figūros atrodo neproporcingai "sustumtos“, o kojos – plonos. Skirtingai nuo europiečių, jos naudoja tik balinančius veido kremus“, - nacionalinius ypatumus pastebėjo savanorė.
Mažus vaikus moterys nešiojasi ant peties, austose išlankstytose kvadratinėse skarose. Tos skaros, kaip mūsiškės senovinės gūnios, tarnauja joms ir kaip krepšiai.
Šio Andų regiono moterys dažniausiai prekiauja rankdarbiais bei valgiais turguose arba tiesiog prie savo namų. Vyrai dirba taksi vairuotojais, santechnikais, krovėjais.
"Kokius du mėnesius visi vaikai man atrodė vienodi: jų plaukai – tamsūs, o akys – skvarbiai rudos. Iš pradžių jie taip pat negalėjo atsistebėti mano akių žalumu“, - atviravo pašnekovė.
Svogūnas - afrodiziakas
Andų kalnų žmonės, anot Milisentos, jaučiasi laimingi. Pagrindinis jų gyvenimo tikslas yra šventės ir sočiai pavalgyti. Jie sako: reikia gyventi, kad pavalgytum, o ne - valgyti, kad gyventum.
"Įprastiniai jų pietūs: dubuo tirštos sriubos iš skaldytų rugių, o antram patiekalui – kalnas ryžių su bulvėmis ir mėsa. Garnyrui jie ruošia salotas, kaip ir pas mus - iš pomidorų, agurkų, tačiau deda daug svogūnų. Svogūnas pas juos yra vertinamas kaip afrodiziakas. Netgi juokaujama: jeigu vaikinas šiandien prisivalgė daug svogūnų, vadinasi - eis pasimatyti su savo drauge“, - pasakojo savanorė.
Ten - gausu bulvių rūšių, yra netgi didumo sulig mūsų runkeliais. Žmonės gausiai augina vištų.
Nors Anduose auga daug įvairių lapinių salotų, tačiau vietiniai žmonės maistui jų beveik neruošia, nes jas reikia plauti, o vanduo ten – aukso vertės.
Ten neteka kalnų upės, nėra ežerų, vanduo atgabenamas cisternose. M. Misevičiūtė pati patyrė, jog pernai lietaus nebuvo nuo balandžio ligi pat rugsėjo.
Dauguma boliviečių - katalikai, yra ir liuteronų evangelikų. Tačiau krikščionybė ten labai sumišusi su pagonybe.
Pača Mama yra pagrindinė dievybė, ji – žemė motina. Jos kultas persipina su Dievo Motinos garbinimu. Kai pas mus vyko Užgavėnės, ten, anot Milisentos, – galingas karnavalas. Karnavalinės eitynės yra tarsi piligriminė kelionė, o iš tiesų - fiesta su kaukėmis, šokiais ir valgiais, aplankant pakelės bažnyčias. Nors garbinama Dievo motina, bet aplink ją šoka vabalai, velniai ir visokios pabaisos.
Inkų civilizacijos lobynas
M. Misevičiūtė teigė, jog boliviečiams Lietuva – viena ir ta pati Europa, atskirai jie žino tik Ispaniją. Nes ir lietuviai turistai tame krašte tebūna retai, jie labiau traukia į tuos Pietų Amerikos kraštus, kur pokariu įsikūrė lietuvių kolonijos – Braziliją, Argentiną, Kolumbiją.
Tačiau ir Bolivijoje - šioje senovės inkų valstybėje – yra daug įspūdingų vietų. "Tyvunaku miestelis yra nesunaikintos inkų kultūros lobynas. Ten – tas pats, kas pasaulinio garso Maču Pikču Peru valstybėje, tik griuvėsiai nėra sutvarkyti ir įvilkti į blizgantį turizmo popierėlį.
Šiaurinėje Bolivijos dalyje teka Amazonė, teritorija apaugusi neįžengiamomis džiunglėmis, kur yra išlikusių įvairių indėnų genčių. Įspūdingiausia Bolivijos vieta – Druskos dykuma, kurioje kažkada tyvuliavo jūra. Dabar ši vieta apaugusi tūkstančius metų siekiančiais 15-20 m aukščio gigantiškais kaktusais, o versmėse nuolat gaminasi druska, kuri kasama pramonei.
"Sukre yra išlikusių dinozaurų pėdsakų: jų kojų atspaudai – sienoje. Mat, per milijonus metų žemės plokštės judėjo, bet paviršiuje išliko suakmenėję priešistorinių gyvūnų pėdsakai. Torotoro kaime tuos pėdsakus galima apčiupinėti. Gausu olų, kurias galima apžiūrėti. Ir akmenys ten - skambantys. Šios vietos – lobynai žemės gelmių tyrinėtojams“, - apie Bolivijos gamtos perlus pasakojo ten pabuvojusi klaipėdietė.
Kelionė – ne rožėmis klota
Ne vienas, atviravo pašnekovė, jos klausė, kodėl už savo pinigus vyko į tokią tolimą ir nežinomą šalį: "Tai – toks gyvenimo bagažas, kuris niekad pečių nenusvers. Turėjau susitaupiusi šiek tiek pinigų, bet pagalvojau: buto už juos nenusipirksiu, mašinos man nereikia. Už bilietus sumokėjau 6 tūkst. Lt, plius – skiepai. Reikėjo užsimokėti ir už sveikatos draudimą, bet nebeturėjau daugiau pinigų ir rizikavau važiuoti be jo. Nesakau, kad ši kelionė buvo rožėmis klota – ten reikia būti budriam, važiuoti gali ryžtis tik tie, kurie moka save apginti. Ten greit gali būti apgautas ir apvogtas, nes kiekvienas atvykėlis jiems – "vaikščiojanti piniginė“.
Nors M. Misevičiūtė buvo pirmoji savanorė Bolivijoje, tačiau dabar jos pavyzdžiu pasekė dvi draugės. Pati Milisenta vėlgi ketina sugrįžti į Anduose prasimintus takus.
"Dabar vėl bandysiu išvykti pagal Europos savanorių programą, - pirmąkart nebuvau joje patvirtinta, todėl ir teko ieškotis galimybių pačiai. Išvykstantiems pagal oficialią programą yra apmokamos visos kelionės bei draudimo išlaidos“, - tvirtino savanorė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą