Vacys Vaivada: "Esame iš vieno lopšio, tad galvoti reikia apie visus"

Kai pradėjome rūpintis Klaipėdos senamiesčio ir apskritai paveldo išsaugojimu, bendrauti su miesto gyventojais, pajutome didelį susidomėjimą. Net iš Kinijos atvykusi profesorė įsitraukė į šią akciją, prisijungė kiti svečiai iš užsienio. Šitai rodo, jog tai, ką turime, yra vertinga. Negalime paveldo išsaugoti jį griaudami. Tad ir kilo mintis suburti žmones Žemaitijos dailininkų galerijoje, kad savo tiesas išsakytume besidomintiems istorija, klausiantiems, kur jos ieškoti.

Praėjusiais metais turėjome aštuonetą vakarų, šiais metais vieną. Taigi netrukus pakviesime jau į dešimtąjį vakarą, kuriame Dainius Elertas kalbės apie pamirštą I pasaulinio karo laikotarpio paminklą.

Paskaitose įdomiausias temas gvildena Dainius, Kęstutis Demereckas, Vasilijus Safronovas, Lijana Pušinskytė, kuri dabar yra išvykusi rinkti informacijos į užsienį. Jie negauna jokio atlygio, bet džiaugiasi suteikdami žinių kitiems. Paprastai galerijoje nelieka tuščios vietos.

Kaip žmogų keičia gilesnis Lietuvos, gimtojo miesto istorijos pažinimas? Kokią įtaką tai daro mūsų pilietiškumui?

Atvykusiems iš Žemaitijos ar kitų Lietuvos miestų susidūrimas su senuoju Klaipėdos paveldu trumpesnis, todėl jiems ir svarbu pasakyti, kokia turtinga miesto kultūra, kad čia persipynę architektūros stiliai yra labai artimi vienam ar kitam Vakarų Europos regionui. Nebūtinai tik Vokietijai, kurios kultūros dalis yra Mažosios Lietuvos istorija. Klaipėdoje gyvena įvairių tautybių žmonės, čia yra įvairių kultūrų sankirta ir kiekvienam piliečiui tai žinoti yra sveika. Mūsų studentams, atvykusiems iš toliau, taip pat reikia susipažinti su miestu, kuriame jie studijuoja.

Ką gero pasakytumėte apie būsimų istorikų kartą, kuo jie galėtų nusipelnyti Lietuvai?

Kiekvienas sąžiningai dirbantis žmogus nuveikia ką nors gero Lietuvai. Būsimi istorikai - savito mąstymo, azartiški žmonės. Buvusį mūsų studentą Vasilijų Safronovą pirmiausia išugdė mokykla - dar mokydamasis dvyliktoje klasėje išleido knygą apie Klaipėdos istoriją. Ir vėlesni Vasilijaus darbai rodo, kad jis yra brandus istorikas. Sunkiau kalbėti apie pirmakursius, prie jų dar reikia "prisišaudyti". Motyvacijos jų būna labai skirtingos. Niekada negali nuspėti, kada jų gyvenimas gali pasisukti kitu kampu, nes dauguma mūsų studentų dirba, kad galėtų susimokėti už studijas. Dėl to negali skirti didžiausio dėmesio studijoms ir saviraiškai. Bet aš matau gabių studentų, kurie galėtų dirbti istorijos baruose.

Kokias prasmes talpinate į pilietiškumo sąvoką?

Jeigu žmogui rūpi aplinka, kurioje jis gyvena, ir jis bando ją veikti, nesiekdamas asmeninės naudos, bet būdamas naudingas kitiems, aš manau, tai yra pilietiškumas. Mano kolegos taip pat atiduoda labai daug jėgų, kad vertybes atskleistų kitiems.

Pravirkstu, kai matau Lietuvą tūkstantmečio proga sveikinančius tautiečius, išsibarsčiusius po pasaulį. Kaip išvykusieji galės atstovauti Lietuvai pasaulyje, kai dauguma jų nebesieja savo ateities su gimtine?

Visada yra labai sunku kalbėti šia tema, nes kiekvienas išvažiavimas skaudus. Kai žmogus išvažiuoja, jo čia nebėra, jo protas ir jėgos nukreiptos kitur. Ar grįš, ar negrįš, ne mums spręsti. Tai - politikų, finansininkų, ekonomistų, pramonininkų, verslininkų veiklos sritis. Ne viskas yra taip blogai, jeigu valstybė galvoja apie tuos žmones, jie nėra išstumiami iš mūsų minčių. Šie žmonės gali daug padaryti Lietuvai ir tenai, jeigu nukreipiami tam tikrai veiklai. Kartais jie yra net labiau motyvuoti išlaikyti lietuviškumą negu gyvenantys savo valstybėje ir tegalvojantys, kaip išgyventi, kas naudinga tik jų šeimai ir jiems asmeniškai. Išvažiavusieji gali pagelbėti kurdami bendrijas, bendruomenes, suteikdami tam tikrų galimybių tiems, kurie ruošiasi išvažiuoti, kurdami platesnius bendrus projektus.

Kas jus formavo kaip žmogų, kas lėmė jūsų pasirinkimą?

Sunku pasakyti. Tėvai, seneliai, mokytojai, dėstytojai, vėliau kolegos ir draugai bendraminčiai. Istoriku tapau dėl labai paprasto dalyko. Kai paėmė kariuomenėn, grojau klarnetu orkestre, nes buvau muzikantas. Ir teko prisiklausyti tokių dalykų apie Lietuvos istoriją iš tarybinių karininkų, kad sukilo pyktis ir pradėjau ieškoti kelių į Vilniaus universitetą.

Ar šiandien vis dar grojate klarnetu?

Ne, nes tai turėčiau daryti kiekvieną dieną - nesinori išduoti instrumento, kai trūksta laiko. Kol gyvenau Vaidaugų rajone, mėgdavau su filosofu Raimundu Kazlausku pasiklausyti džiazo, gero roko. Pilies džiazo festivaliai - didžiulė atgaiva, ypač tada, kai studentai paskutinėmis dienomis užgriūva su savo kursiniais, bakalauriniais darbais. Na, o vasarą mėgstu prie upės bent savaitę pasėdėt su meškere. Tik paprastai man kimba kuojos, žodžiu, smulkmė.

Kam šiuo metu skiriate savo laiką ir mintis?

Mano pagrindinis tyrimas yra Mažosios Lietuvos istorija, ypač reformacijos laikotarpis ir Žemaitijos istorija nuo seniausių laikų iki XVII-XVIII amžiaus. Taip pat - XVI- XVII amžiaus visuomenėje vykę konfesiolizacijos procesai. Toliau dirbsiu etninės kultūros globos taryboje ir organizuosim vakarus su senąja Klaipėda, kol žmonėms to reikės.