Politikas, socialinių mokslų daktaras Vytautas Čepas ir Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Psichologijos katedros docentė Ramutė Čepienė vienas su kitu ir džiaugsme, ir varge jau 34 metus. "Vyrus renkasi moterys. Jos pirmosios siunčia signalus. Graži labai buvo, mažutė, įsižiūrėjau per paskaitas. Jos vardas - Ramutė - viską pasako", - apie savo moterį kalbėjo ponas Vytautas.
Ramute, pagal kokius kriterijus pasirinkote Vytautą?
Sunkus klausimas. Turbūt susitikome tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Žvilgsnis užkliuvo, įsiliepsnojo meilė...
Ar per tiek metų jausmai išblėsta?
VYTAUTAS: Iš pradžių valdo instinktai ir emocijos, biologinis švelnumo poreikis. O jausmai yra socializuotos moralinės, intelektinės emocijos, kurias susikuriame patys. Jeigu valandą dvi pabūsi prie liūto narvo, tu priprasi ir nebebijosi. Arba vien estetinis jausmas: kiek tu sėdėsi ir gėrėsiesi Madona? Taps eiline drobe.
Meilė yra gebėjimas kartu pasenti. Suvokimas, kad eini gyvenimo kelią kartu, turtelį bendrą įsigyji, esi vienas kitam reikalingas. Tikrai žinai, kad ištikus bėdai tas žmogus tavsę nepaliks, neapgaus. Mes nesudarėme vedybų sutarties, natūraliai susiklostė pasitikėjimas. Dabar, žiūrėk, išsiskyrė, tai vyras atima vaiką. Tai jeigu esi tikras vyras, palik tą vaiką moteriai. Kaip gali skriausti silpnąją lytį? Susirask Bronių Vyšniauską, Savicką ir muškis. Bet ne - kumščius paleidžia ant būtybės, kuri jį šeria ir apskalbia.
Mažai kas atlaiko visus tris išbandymus: meile, pinigais ir valdžia. Jums žmona padėjo?
VYTAUTAS: Ji labai kentėjo. Kai vaikai dar buvo maži, reikėjo šeimą slėpti per tuos politinius virsmus, išgyventi neramumus. Ji niekada nesiveržė būti pirmoji miesto dama, neįmanoma buvo ją išvest į viešumą. Jos supratimas buvo man didžiausias palaikymas. Nesakydavo: "Laikykis, Čepai, nugalėsi", bet tie prisilietimai arba protinga tyla pasakydavo daugiau nei monologas.
Ar savo gyvenimo moterį pažįstate nuo A iki Z?
O, jeigu dešimt procentų pažįstu, tai gerai. Kur tu moterį pažinsi.
Ar psichologo amatas padeda tarpusavio santykiams?
RAMUTĖ: Aš dėstau šeimos psichologiją, tačiau ir psichologai gyvena kaip žmonės, ne kaip profesionalai.
Vytautai, jūs dar ir seksologas. Sklando mitas, kad jie yra sekso gigantai, turi daug moterų.
Jeigu laikysimės tokios teorijos, tai didžiausias pasaulio paleistuvis - Zigizmundas Froidas, iš tikro turėjęs vieną žmoną, daug vaikų ir niekur nenusukęs. Teoretikai yra menki praktikai.
Ar buvo laikas, kai norėjote ją keisti, lipdyti kaip Pigmalionas Galatėją? Arba pakeisti kita?
Ilgą laiką. Bet čia padėjo supratimas, kad viskas sukasi ratu; pagyvensi su kita - vėl tas pats. Gi netapsi sprinteriu.
Ar liko santuokoje magijos, grožio, flirto?
VYTAUTAS: Tai yra švelnus, pastele nutapytas bendravimas, žinojimas, kad tas žmogus tau yra atspirties taškas, didelė tavo paties dalis. Užaugę vaikai, augantys anūkai yra mūsų buvimo šioje žemėje prasmė.
Kas per daugybę metų pakeičia tą pirminę aistrą?
RAMUTĖ: Bendri darbai, vaikai, namai, kuriems mes abu daug šilumos atidavėme. Jau dabar galėčiau sakyti, kad geresnio draugo ir artimesnio žmogaus nėra. Per dešimtmečius taip suartėji ir bendrų saitų tiek atsiranda. O tuo metu, kai aistros geso, kai santykiai perėjo į kitą kokybę, buvo skaudžių dalykų. Pasiguosdavau seseriai, kartą ir ant mamos kapelio paverkt važiavau. Ir skirtis norėjau. Bet svarbiausias dalykas yra abipusiškumas: kai abu padaro savo žingsnį, kad susitiktų.
Vytautai, ar pasakytumėt, kad viską darėte dėl jos - siekėte karjeros, rašėte knygas, mokslinius darbus?
Vyrai visko siekia dėl savo tuštybės, ambicijų. Tai įgimti dalykai. Brolis klausia sesės: "Ką darei?" - "Su draugėmis žaidžiau lėlėm." - "O kas laimėjo?"
Vyras visada nori lenktynių. Žmona irgi galėjo daryti didelę karjerą, bet pasirinko gan ramų, turiningą gyvenimą. Ji yra puiki motina, žmona, senelė.
Ramute, vyrą turbūt nuolat reikia girti, liaupsinti?
RAMUTĖ: Mes nuolat vienas kitą kritikuojame - su ironija, kartais piktokai. Dukra atvažiavusi sako, kad gyvenam kaip šuo su kate. Sakau: o mes taip draugaujam. Tai yra gyvenimo stilius: tie vėjai, pasišaipymai, trūkumų pabaksnojimas. Niekada nebandžiau jo keisti. Pats pasikeitė į gera. Tampa namisėda, panašėja į mane. Man labai patinka mūsų pokalbiai.
Kuo jis išskirtinis?
Jis rytą vonioje skusdamasis švilpauja. Tas iš jo trykštantis optimizmas, smagumas, gyvenimo džiaugsmas ir humoro jausmas - patys žaviausi.
Rytietiškas tango
Klaipėdos universiteto profesoriaus daktaro Donato Švitros ir jo žmonos Kūno kultūros katedros docentės Bronės keliai į vieną subėgo prieš 26 metus.
"Į pirmą pasimatymą vėlavau dvi valandas, bet tikrai netyčia. Jis laukė. O po trijų dienų pasipiršo..." - prisimena ponia Bronė.
Donatai, iš kur žinojote, kad ji ateis?
Tikėjausi. Ji buvo kitokia. Nemeluosiu - ir grožis suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Išsyk krinta į akis, kad esate priešingybės.
DONATAS: Visiškos. Jai patinka erdvė, man - lindėti savo oloje. Jai - lapuočiai, man - spygliuočiai. Aš - pedantas, kolekcionuoju knygas, istorinius ir mokslinės fantastikos videofilmus... Palyginti su žmona, mano pomėgiai - globalūs, - juokiasi.
BRONĖ: Jis ūmus, sprogstantis, aš - laikau savyje. Iš pradžių net pykti nemokėjau. Bet jis tikrai nuoširdžiai, gražiai, argumentuotai atsiprašo...
Kas jus laiko drauge?
BRONĖ: Tos priešingybės traukia: vienas - staigus, spontaniškas, kitas - ištvermingas, lyriškas.
Manau, tarp mūsų dar ir aistros yra, ne tik pagarba. Seksualiausia vyro vieta yra protas, o manasis - vaikščiojanti enciklopedija. Jeigu vyras protingas, už jo jautiesi kaip už mūro.
DONATAS: Buvo kritinių atvejų, lūžių mano gyvenime, - ji manęs nepaliko. Bronė turi "šarmo", siekia savo tikslo ir visada paiso šeimos. Ji itin ištverminga ir labai retai rodo savo silpnybes ar ašaras. Bet prieš jos ašaras jaučiuosi bejėgis.
Koks nesenas mylimojo poelgis privertė širdį pašėlusiai plakti?
BRONĖ: Prieš keletą dienų važiavome į sodybą, jis pažvelgė į mane ir sako: "Jeigu būtume dar anksčiau susitikę, man nebūtų tekę patirti tiek stresų, gal nebūčiau susirgęs sunkia liga". Supratau, kad jis su manimi laimingas.
DONATAS: Prisimenu, kaip per Naujuosius metus sodyboje draugams skambinau pianinu, o paskui su žmona šokome rytietišką tango...
Žaizdas užgydys...
Su verslininkais Birute ir Sauliumi Jokužiais, neseniai atšventusiais koralines vestuves - 35 metų bendro gyvenimo jubiliejų, susitikome jų pamėgtoje vyninėje.
Ilgai ieškojote vienas kito?
BIRUTĖ: Mūsų kiemo langai buvo priešais. Žaidėme rankinį, mums buvo keturiolika. Aš į jį žiūrėjau vėjavaikiškai, o Saulius gal buvo įsimylėjęs.
SAULIUS: Ji ir tada nebuvo lengvai prieinama. Gal gražiau čiulbėjau už savo konkurentus.
Ką turite bendra, kas jus skiria?
SAULIUS: Mano natūra - visuomeniška, laisvamaniška, būdas - bohemiškas. Birutė - molas, uostas, kuris mane prilaiko nuo desperatiškų "blūdijimų", neleidžia nutrūkti.
BIRUTĖ: Nei aš jį pančioju, nei jis mane. Mes labai demokratiški, aktyvūs žmonės, bet santykiai lygiaverčiai. Ūkinė dalis ant mano pečių, bet ir aš galiu kur nors išvažiuoti viena, ir jis išeina su draugais, ir aktus fotografuoja...
SAULIUS: Aš į aktus turiu kitą požiūrį: tai ne būdas "kabinti" moterį. Nesu šventas, bet svarbiausi yra vidinės moralinės nuostatos. Ir jeigu fotografija kaip antra meilė, norisi išlaikyti kūrybos ir santykių su Birute švarumą. Fotografuodamas turi nugalėt save, nes sukyla visi pirmapradžiai instinktai, tai natūralu.
Kaip ištvėrėte vidutinio amžiaus vyro krizę?
BIRUTĖ: Labai ramiai. Kasdien primindavau, kad jam jau penkiasdešimt, kad yra toks metas: būk atsargus. Jis sakė: "Tu nebijok, aš protingas".
SAULIUS: Tas protingumas toks: vyro smegenys yra smegenėlės, o hormonai yra hormonai. Nesu tobulas. Artimiesiems, ko gero, kliūva daugiausiai... Bet ji mane greitai pastato į vietą.
BIRUTĖ: Kiekviena moteris, tiek metų išgyvenusi kartu, žino, kada jam reikia paduoti kavos puodelį, o kada užsiputoti, kad padarytų, ko prašai.
Kokius jūsų bruožus paveldėjo dukros?
BIRUTĖ: Vyresnioji Eglė, jei pasakė, kad padarys, tai gali būti ramus: ištesės. O jeigu pasakė "Ne", - neperkalbėsi. Čia mano bruožas. Jaunesnioji, Vaiva - kaip Saulius arba kaip kinas: nepasakys "Ne", bet padarys, kai panorės.
Ar Saulius yra pasakęs ką nors tokio, ką išsitraukiate iš atminties kaip brangakmenių vėrinį?
BIRUTĖ: Jis tiek daug kalba... Prisimenu, kai lydėjo mane į varžybas, ėjome pro santuokų rūmus ir paklausė, ar pasiėmiau pasą. Jis turėjo penkis rublius, sako, neškime pareiškimus...
Ar galite pasakyti, kad buvote vienas kitam likimas?
BIRUTĖ: Jis buvo laikraščio korespondentas, aš dirbau banke. Kartą parėjo ir pasakė: "Aš išėjau iš redakcijos ir atidariau savo spaustuvę". Nepasakiau nė vieno priekaištingo žodžio, nors vaikai buvo visai maži, o jis turėjo tik idėją.
SAULIUS: Žinojau: jeigu nepasisektų, - turėsiu kur grįžti. Ji žaizdas užgydys, drapanas užlopys...
Ilgainiui dažnas vyras savo žmoną ima vadinti "mamyte". Ar tarp judviejų išliko erotinė trauka, pavydo scenos?
SAULIUS: Nesu jos niekada taip vadinęs. Gal tai nebėra ta meilė, kai važiuodavai žiūrėti, kaip ji dirba pionierių stovykloje ir sekdavai, kur eina su savo būrio vadovais... Tokio pietietiško kalnietiško pavydo nebėra, jis jau sąmoningas. Yra dalykų, kurie subrandino pasitikėjimą. Žinai, kad turėsi į ką atsiremti ir tu paremsi. Tai svarbu: meilė, pasitikėjimas, partnerystė, aibė dalykų, kurie vienija. Egoizmas virsta altruizmu: kai darai ką dėl kito, darai tai dėl savęs. Iš Birutės tai jaučiu, nors neaišku, kas jos širdyje būna. Kad ir koks būčiau, ji sugeba užgniaužti tą moterišką pavydą ar norą iškelti sceną. Dažnai būna už mane "aukštesnė".
BIRUTĖ: Bet kuriai moteriai galėtų būti daugiau to dėmesio.... Tai kaip svajonė - kad dažniau neštų gėles; bet aš galiu juo pasikliauti ištikta ligos, nes abu jaučiame pareigą.
SAULIUS: Jei gyventum kokius penkiasdešimt kartų, pasakytum, kuris gyvenimas buvo prabanga, o kuris varžė tavo svajones ir laisvę. Manau, jei pradėčiau gyvenimą iš naujo, ją vėl pasirinkčiau.
"Negalėjome vienas be kito"
Klaipėdos dramos teatro aktorė Elena Gaigalaitė ir režisierius Povilas Gaidys prisipažino juodus ir baltus drabužius pakeitę į raudonus: "Gal pasąmonėje vyksta koks jausmų atgimimas? Gal vėl užvirė kraujas?" - juokavo pora.
Ar prieš 45 metus jus suvedė aistra teatrui?
ELENA: Tuometėje konservatorijoje Povilas mokėsi žemesniajame kurse, o man patiko vyresni. Bet jis buvo švelnus, nedrąsus, labai skyrėsi iš kitų. Kalbėdamas visada laikydavo mane už rankų. Jos buvo tokios šiltos šiltos.
POVILAS: Ji visuomet buvo energinga, žaisdavo krepšinį. Vasarą - apnuogintos tvirtos rankos, loginis mąstymas. Neturėjo klastos, atviraširdė. Turėjo savo nuomonę, o aš tada dar nesiginčydavau.
Kokie mylimojo bruožai išliko iš tų laikų?
ELENA: Jo akys - visą laiką geros. Kai iš Maskvos atvažiavo pas mus į Marijampolės teatrą, atrodė toks inteligentiškas, buvo gražaus stoto, turėjo žvėrišką humoro jausmą...
POVILAS: Kai jau abu atvažiavome į Klaipėdą, nelengva buvo pradedančiam režisieriukui kolektyve. Elenos tvirtybė man labai padėjo. Aš labiau užsidaręs savyje, nedrąsus, abejojantis, man trūksta ryžtingumo, kai kur nusifantazuoju į šalį. Ji - logiškai mąsto, ji - uola, nepasiduoda sentimentams, nesutrinka sudėtingose situacijose. Žmona man suteikia saugumo jausmo, ji patikima, garbinga.
Ar niekada nesigailėjote, kad kitam paaukojote gražiausius savo metus?
POVILAS: Kartais aš kaip tas Šekspyro Otelas sušunku: "O Dieve, kodėl aš vedžiau?!" Vieną kartą buvau išėjęs iš namų dviem valandoms. Kad parodyčiau, jog nebegaliu kentėti.
Aš netikiu meile tiu tiu tiu... Rimta meilė gimsta iš vidinių konfliktų, iš tarpusavio kontrastų. Kažkas yra pasakęs: meilė - tai neapykanta, kai nekenti ne žmogaus, o to, kas jame bloga.
ELENA: Labiausiai pykstu, kad neklauso, kai liepiu apsivilkti kostiumą, o jis vis tą megztinį.
Man niekada nebuvo minčių trenkti durimis. Aš dažnai pati kalta būdavau, pasiausdavau per pobūvius, o jam sarmata, kad moteriškė triukšmauja. Vienas kitam prikalbėdavom visko, bet paskui atsiprašėm.
Ar tarp judviejų liko paslapčių?
ELENA: Paslaptis turi būt būtinai. Mano mama buvo religinga, mokė, kad mergaitei nereikia atsiverti. Dabar, klausykit, tas totalinis merginų atvirumas - siaubas! Todėl sueina ir skiriasi, ligi dugno vienas kitą pažinę.
POVILAS: Tai intymu, nenoriu visko sakyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą