Ar jūs pasirinkote etnologiją, ar ji - jus?
Esu muzikė, dėsčiau solfedžio S. Šimkaus konservatorijoje, vėliau - Klaipėdos universitete. Nuo 1992 metų perėjau į Etnokultūros centrą. Visiškai atsitiktinai. Centro vadovė Nijolė Sliužinskienė paklausė manęs, ar žinau, koks žmogus galėtų ten dirbti, pasakiau, kad tai aš. Prasidėjo naujas gyvenimas. Tarybiniu laikotarpiu užaugusi, buvau tėvų saugoma, jie nepasakojo žiaurios istorijos, prisakė niekur nesikišti, kaip sako mokytojai, taip ir elkis. Tada galėjai vietoje charakteristikos gauti "vilko bilietą", neįstoti į aukštąją mokyklą - drausmė buvo geležinė. Kai uždanga prasiskleidė, pradėjau susipažinti su etnine kultūra, žmonėmis, kurie labai daug žinojo, ir jų pasakojimai buvo geriausia mokykla. Išklausydama įvairių regionų žmonių istorijas, sužinojau apie kalendorines šventes, kaip praktiškai visa vykdavo. Užpildžiusi spragą, pasijutau nepaprastai turtinga: nebegyvenau taip, kaip knygose rašoma, kaip nustatyta. Gyvenau ne tik kaip reikia, bet dar ir jaučiau laiką, ką turiu savyje apversti, priminti sau. Ir tas laiko pažinimas man daug davė; galiu pasakyti, kad man saugu pasidarė. Aš - lietuvė, kuri susipažino su savo senelių ir prosenelių gyvenimu ne tik iš fotografijų; žinau, ką jie konkrečiu laiku veikė ir kodėl. Sunkiu gyvenimo laiku pagalvodavau - kaip ištverdavo mano protėviai? Iš kur jie tos stiprybės gaudavo, kad nesusilenkdavo, bet atsitiesdavo. Ir supratau, kad jie turėjo nepaprastai daug kantrybės: mokėjo klausyti, nusilenkti, gerbti kitą ir būti savimi. Tai tikrojo senojo lietuvio savybės, išlaikiusios mūsų tautą patriotais. Dabar tas patriotizmas yra kitoks; mes bandėme viską atkurti, restauruoti, pritaikyti šiai dienai. Gal per tą dvidešimt nepriklausomybės metų mes ir pasistūmėjome.
Sakėte, kad Klaipėdos miestas - išskirtinis.
Valdžia gerbia, domisi ir palaiko mus. Juk mes ne tik dirbome Etnokultūros centre - mes čia gyvenome, auginome vaikus. Jie dabar sako, kad išmoko gyventi su nepažįstamais kitų kultūrų žmonėmis, bendrauti. Manau, kad etnokultūros pamatai yra padėti, ateina žmonės, kurie ja domisi.
Mes bėdavojam dėl nykstančių vertybių, tampame kosmopolitais, mūsų vaikai išvažiuoja į svečias šalis; ar nenunyks etnokultūra, bus reikalinga?
Atvirkščiai, aš manau, kad ji dvigubai reikalingesnė. Grįžta žmonės iš užjūrio, ir prašo nors primityviai ją paaiškint. Išdidūs, kai gali papasakoti apie savo šventes, kuo mes skiriamės nuo kitų, kaip vyksta vienas ar kitas ritualas. Jeigu visi gyventume čia, gal ir pabostų, nors irgi abejoju: ateina daug jaunų šeimų, domisi šeimos ritualais, norinčių pajusti, kas vyko ilgus šimtmečius. Pas mus suplaukė pasaulio kultūros, ir atsirinkdavome, kas patogu, o ši karta nori atsirinkti tai, kas jiems reikalinga. Jie tvirtai stovi ant kojų. Išvažiavusiųjų yra labai daug, bet susibūrę Etnokultūros centre, jie klauso išsižioję, jiems iškyla daug klausimų, kartais - paneigimų. Jie nori parodyti, kad mes, lietuviai, esame kitokie. Žinome, ką apie mus galvoja užsieniečiai. Vienas kitas yra išsimokslinęs, turintis kelis diplomus ir mokantis kelias kalbas. Bet mes pažvelkime į tą luomą, kuris išvažiavo - masė baigę tik vidurines mokyklas, pakliuvo į sunkias sąlygas, tapo vergais, ir jie negali niekuo atsimušti, net nežino, kas yra tas lietuvis. Bet nieko tokio, jie dabar kaupia žinias po kruopelytę, jie Lietuvoje nebūtų to darę, nes nebuvo poreikio. Jie dabar rengia mergvakarius užsienyje, kokie pas mus senovėje būdavo, o mūsiškiai daro amerikoniškus. Išeiviai džiaugiasi tautiniu kostiumu, nori įsigyti vieną ar kitą detalę, nešioti Mažosios Lietuvos savitai išsiuvinėtą palaidinę. Klausinėja, kas yra tas delmonas (moteriškų drabužių puošmena), kuriame būdavo išsiuvinėti metai, pirmosios vardo ir pavardės raidės. Jį gaudavo kaip palikimą, bet kiekviena mergina pati jį pasidarydavo. Ir lietuvių šeimos, kurios kuriasi svetur, kad ir neturi daug pinigų, neturi kada atsikvėpti nuo darbo, bent mintimis apie Lietuvą, artėjančią kalendorinę šventę, susidvasina. Jie yra orūs; nesvarbu, kad nėra baigę mokslų, savo širdimi yra daug tikresni nei tie, kurie nesuvokia, kas tokie yra.
Kas yra lietuvybė, koks tas lietuvis? Mes dažnai save sumenkiname, sykiu sumenkindami ir savo Tėvynę.
Visais laikais Lietuvai nebuvo lengva, buvo brolžudžių, kiekvienoje šeimoje buvo trečias brolis. Tautosaka tai liudija. Bet nėra šventos tautos. Religijos pakeitimas buvo didžiulis slenkstis ir priešprieša prieš žmogų, kuris turėjo prie to prisitaikyti. Bet viduje jautė neigiamą emociją, ir turėjo būti nuolankus, kad nebūtų sunaikintas; naikinami visi, kurie eina prieš valdžią. Todėl ta kantrybė, atėjusi iš pagonybės laikų, tikėjimas didžiule gamtos jėga mus palaiko - ne antgamtine, kurią sukuria žmogus šioje valstybėje. Didis yra tikėjimas gamta, Lietuvai niekada nebuvo lengva, bet mes turime istoriją, ir - Lietuvą. Kiekvienoje kartoje atsirasdavo žmonių, kurie buvo dvasiškai labai stiprūs ir mokėjo išlaikyti lietuvybę, gimtąją kalbą. Mes turime taurius rašytojus, tautosakininkus, niekas jų nevertino, savo darbus jie išleisdavo. Prisiminkime brolius Juškas, kaip Antanas Juška važiavo į Kazanę pas brolį, kad išleistų jo surinktas dainas Veliuonoje, arba Liudviką Rėzą, kuris ėjo savo taku. Tai buvo mums siųsti pranašai, ir mes tikėjome jais. Kada gi Rėzos dainos suskambėjo gražiausiai? Tik po atgimimo. Jos yra tikros, žavi ir jaudina. Mes turime aukso fondą.
Iš kur atsirado tiek knygnešių, kurie laikė tą lietuvybę, juk jie nieko negaudavo už tai, iš kur tiek jėgų atsirasdavo žmogui? Jie buvo kitokie, dėl jų mes tikėjome laisva Lietuva. Mūsų vertinimas pasikeitė; lietuvį vertiname ekonominiu požiūriu. Jeigu Briuselyje, Austrijoje ar Australijoje žmonės gyvena kitaip, mes neva irgi turime pasiekti tokį lygį. Ar tikrai? Kai buvo krizė, blokada, įdomi pinigų kaita - ar ne tada mes susivienijome ir laikėmės vienas kito? Ar dabar, kai daugiau turime, dvasinis nuopuolis ne didesnis yra? Mes jau pasisotinome užsienietiškomis prekėmis, valgiais, ir vis tiek mums kažko trūksta, ir nežinom, kur save padėt. Spaudžia širdelę, ar į kapines, ar į bažnyčią eiti. Ir vis tiek ieškai žmogaus peties, kad galėtum išsiverkti, išsakyti savo bėdas, negalvodamas, kas man bus iš to. Lietuvis, manau, atgims po kokių trisdešimt metų. Ateinančios kartos vis grynėja ir grynėja. Aš tai labai vertinu. Žmonės pyksta, kad turėjo išvažiuot iš Lietuvos, bet jų niekas nesiuntė, patys išvažiavo, jiems gaila tos Lietuvos. Kai grįžta ir pamato, kad ji iš tiesų yra vargana, tik mes dangstomės, ir mažai turintis žmogus lieka orus ir dvasiškai turtingas. Ne tik pats, bet ir jo šeimos nariai laikysis tų pačių principų, jų vertybės jau yra kitokios.
Valerija, jūs apie save beveik nieko nesakėte. Atmenu, Etnokultūros centre stulbau, stebėdama lietuviškų vestuvių papročius arba klausydamasi tuvių tautos dainų. Etnokultūros centras yra visiškai kitas pasaulis nei koncertų salės ar parodų rūmai.
Aš negalėčiau išskirti nei smulkios edukacijos, nei didelių festivalių, nes kiekvienam buvo atiduota daug širdies. Aš čia ne dirbau - gyvenau, neskaičiuodavau laiko, nes jaučiau didelį azartą - mes norėjome įrodyti, kad esame reikalingi, kad žmonės ateitų. Iš pradžių buvo sunku prisikviesti daugiatautę Klaipėdą, o kai žmonės pradėjo ateiti, klausyti, skirti savo karpinius nuo kiniškų blizgučių, dalyvauti festivaliuose - atlėgo. Mielas kiekvienas darbas, kurį esi pats sugalvojęs, jis palieka įspūdžius. Žinoma, yra nesėkmių; na ir kas? Bet tas paruošiamasis darbas palieka didesnį įspūdį, nei rezultatas. Jeigu mes dirbome tuos dvidešimt metų tikėdami, norėdami įrodyti ir parodyti, tai turbūt buvo teisinga. Gavome naujus rūmus - europinį pastatą, pritaikytą neįgaliesiems, o iki tol etnokultūra tūnodavo rūsiuose kaip koks niekam nereikalingas dinozauras.
Vis galvojate, ką dar netikėto padaryti.
Aš džiaugiuosi įrodžiusi, kad jormarkai, mugės gali būti kitokios, ir prekės, ir amatininkai. Važiuodavau, kviesdavausi žmones, ir džiaugiuosi, ką pasiekiau per dešimt metų. "Europiados" metu visos palapinės buvo baltos, prekeiviai vilkėjo išradingais lininiais drabužiais. Savo prekes mokėjo gražiai pristatyti, gražiai derėtis. Dailininkai savo dirbinius nešė iš galerijų, jų palapinės tapo mažomis galerijomis - su sava estetika, aplinka, gražiu pokalbiu. Tai ir yra kultūringas klaipėdietiškas jormarkas.
Norėčiau parašyti knygą, kurioje būtų surinkta istorikų apžvalga, tautodailininkų istorija, jų nuotraukos. Kad galėtume mes ir kiti pasidžiaugti, ir jeigu kas ką darys po manęs, žinotų, į ką kreiptis. Noriu, kad etnokultūros gyvenimas neliktų tik juodraštyje, nes Klaipėdoje yra nuostabiausių kūrybos žmonių, žinančių daug istorijų, kad jos liktų gyvos. Tai būtų laiko ženklai: kaip žmonės iš gintaro, žalvario darė šedevrus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą