- Tai ir filosofinis, ir labai konkretus klausimas. Lyginti tikrai negalėčiau, nes aš prieš dešimt metų išvažiavau ne geresnio gyvenimo ir laimės ieškoti, o mokytis. Studijavau Klaipėdos universitete. Kai atsirado galimybė studijas tęsti Stokholme, tiesiog ja pasinaudojau.
- Ką Tu pati atradai Stokholme?
- Prarasta yra tai, ko nebegali įgyti. Aš nemanau ką nors esminio praradusi. Tiesa, negaliu bet kuriuo metu nulėkti pas mamą ar artimą draugę puodelio kavos išgerti. Bet galiu parašyti laiškelį ar paskambinti. Žinoma, kartais artimo žmogaus buvimas greta yra esminis dalykas.
Na, o atradau labai daug. Pirmiausiai - pati save. Tapau savarankiška. Kai žinai, kad neturi į ką atsiremti, reikia tvarkytis pačiai. Atsirado logika, racionalumas, planavimas. Sakyčiau, tai vyriški bruožai, kurie geroms mergaitėms lyg ir netiktų.
- Sakai, kad neturėjai į ką atsiremti. Juk buvai ištekėjusi? Negi buvęs vyras netapo atrama?
- Mano, ir apskritai daugelio žmonių problema yra tokia: kai įsimylime, atiduodame per daug. Viskas prasideda nuo numestų mylimojo kojinių ir kotletų, o baigiasi tuo, kad prie paslaugumo greitai priprantama. Tai būdinga ne tik vyrams, bet ir moterims. Ką turėjai, įvertini tuomet, kai netenki. Mano buvęs vyras stebisi: "Kokia tu stipri!" Tačiau būdavo momentų, kai stiprybė apleisdavo ir reikėdavo jo paramos: paprasčiausios užuojautos, žmoniško patarimo. Nesulaukdavau. Jis tais momentais nusišalindavo ir palaukdavo, kol vėl tapsiu stipri.
Moterims dabar iš savo patirties galėčiau pasakyti: jeigu norite pažinti savo vyrą - skirkitės. Čia toks juokas pro ašaras. Skyrybos numeta visas kaukes.
- Švedija laikoma feministine šalimi. Ar tave tai kaip nors paveikė?
- Gal Švedijoje ir yra koks feminisčių judėjimas, bet aš apie jį nieko nežinau. Man tie dalykai visai neįdomūs. Mano skyrybas lėmė tikrai ne kokie teoriniai, bet labai žemiški dalykai. Stigo pilnatvės. Buvo romantiški pasivaikščiojimai prie jūros, buvau nešiojama ant rankų per tiltus ir tiltelius, bet romantika atslūgsta, kai prasideda praktinis dviejų žmonių gyvenimas. Ir visai nesvarbu, kur gyveni - Lietuvoje ar Švedijoje.
- Neseniai buvai išvykusi į Ilinojaus universitetą Čikagoje. Gal ten rinkai medžiagą apie Antaną Škėmą?
- Ten domėjausi daug kuo, išskyrus disertaciją. Ne dėl jos ten ir važiavau. Į JAV, laimėjusi konkursą Stokholmo universitete, buvau siųsta megzti kontaktų, įvertinti, kaip organizuojamas mokslinis darbas, susipažinti su jo struktūra. Toji pažintis buvo naudinga ir man asmeniškai, ir Stokholmo universitetui, kuriam turėjau rašyti raportą, ką teigiamo pamačiusi ir sužinojusi.
- Ar bendravai su Čikagoje gyvenančiais lietuviais?
- Universitetas Čikagoje visai netoli tankiausiai lietuvių įgyvento Lemonto. Dalyvavau "Santaros šviesos" suvažiavime. Pabuvau ir lietuvių bendruomenės susitikimuose. Pribloškė vyresniosios kartos lietuvis, kuris jaunimui pateikinėjo įvairius klausimus. Manęs irgi teiravosi: "Tu tarybukė ar dipukė?" Gal ir nemandagiai atsakiau klausimu: "O koks jums skirtumas?" Paskui pasidžiaugiau būtent pasirinkusi tokį variantą. Ir štai dėl ko. Jau buvau susidraugavusi su Elžbieta, kurios tėvai iš Lietuvos pasitraukė baigiantis karui. Žodžiu, tikrų tikriausi "dipukai". Elžbieta, paklausta to paties, kaip ir aš, atsakė esanti dipukė. Klausiantysis ją apkaltino melu. Tai kokia prasmė to klausinėti, tuo labiau - atsakinėti? Ir apskritai būdama JAV bandžiau atsakyti sau į klausimą, kas yra lietuvis ir kuo jis skirtųsi nuo nelietuvio? Kai nieko protinga negalėjau sau pasakyti, nusprendžiau, kad esame tiesiog pasaulio žmonės, ir aš esu viena iš jų.
- Kitais metais apginsi disertaciją. Kas toliau? Ar savo ateitį kaip nors sieji su Lietuva?
- Šiuo momentu ateities su Lietuva tikrai nesieju. Bet... niekada nesakyk niekada. Gyvenimas kupinas įvairiausių vingių. Durų į Lietuvą tikrai nesu užtrenkusi. Manau, kad apsipręsiu tuomet, kai gyvenimas privers tai daryti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą