Vilius Ančeris: "Kompromisas yra mano dievas"

- Taip. Visomis prasmėmis, - Vilius atvirai nusišypso. - Tirpią kavą geriu iš senų laikų nostalgijos. O šiaip gyvenime esu tapęs pasyviu vegetaru.

- Ką reiškia sąvoka "pasyvus vegetaras"?

- Jei kas nors, norėdamas mane nustebinti, nudžiuginti, išverda cepelinų - aš neatsisakysiu. Kompromisas yra mano dievas. Jis saugo, padeda, globoja. - Tą akimirką supratau, kad pokalbis su šiuo žmogumi bus neformalus, ilgas ir prasmingas.

- Kodėl pardavinėji tabaką?

- Nieko nėra atsitiktinio gyvenime, - filosofiškai paaiškina muzikantas. - Iki 31-erių metų nerūkiau. Cigarečių ir dabar nerūkau, nes man atrodo, kad rūkyti cigaretes - vulgaru. Pradėjau domėtis pypkėmis, cigarais. O dar vėliau atsirado ir darbas su tabaku. Man šis darbas - geras hobis, už kurį gaunu pinigus.

Apskritai mano prekybinio darbo stažas - jau septyneri metai. Anksčiau pardavinėjau muzikos aparatūrą, kompaktines plokšteles. Dar dirbau radijo stotyje "Laluna", picovežiu. Visuomenėje gyvenantis žmogus turi ką nors duoti, ne tik imti. Aš iki 25-erių metų buvau parazitas, tik grojau. Muzika - brangus užsiėmimas.

"Tabakas yra labai geras mano hobis", - sako V. Ančeris apie savo darbą

- Kai kas sugeba iš muzikos ir kapitalą susikrauti, - ironizuoju.

- Aš irgi šiemet gavau 28 Lt už autorines teises, už 30 kompozicijų. Įsipyliau benzino, - ta pačia intonacija atsako pašnekovas ir netrukus prabyla gana skaudžiai.

Aš neturiu pretenzijų užkariauti pasaulį. Pernai prieš Kalėdas sudėliojau iš įvairių laikotarpių savo kompozicijų kompaktinę plokštelę ir išdovanojau draugams kaip atviruką.

Nenoriu vaidinti žvaigždės, nemoku dėlioti muzikos kaip lego, daryti topų. Negaliu groti paviršutiniškai, o groti kokybiškai nėra su kuo. Dar prieš metus "Kurpiuose" pabandžiau groti su keletu ansamblių, tačiau apsilaužiau. Pas mus į muziką žiūrima labai siaurai. Galbūt tai skamba arogantiškai, tačiau nematau žmonių, su kuriais galėčiau groti tai, kas skamba manyje.

- Kokia tai muzika, skambanti tavyje?

- Nežinau. Vadinu tai pasunkinto roko sutartinėmis.

Nebyli mano nuostaba išprovokuoja Vilių įjungti kompiuteryje vieną kompoziciją. Kambaryje pasklinda įdomi muzika. Iš paluby įtvirtintų koncertinių kolonėlių būgnų, gitarų, klavišų skambesys leidžiasi tarsi sluoksniniai debesys.

- Tokia muzika - ne radijo formatas. Už ją pinigų niekas nemoka, - šypteli Vilius ir vėl įjungia iki tol grojusią grupę "King crimson".

Šioje, ypač brangioje Viliui nuotraukoje užfiksuotas pirmasis "Kontrabandos" pasirodymas scenoje

- Jie groja su raštais. Šeši muzikantai kiekvienas brėžia savo liniją, kurios jungiasi į darnią visumą. Tai - ne trijų akordų kombinacija, kad pasiektum tokio skambėjimo - mintys turi būti kaip krištolas. Atlikėjas turi būti mažiausiai jogas. Kai jie groja - nieko nemato, nevirpa nė vienas jų raumenėlis, tik pirštai, - komentuoja Vilius. Jis tikriausiai nežino, kad pats scenoje atrodo būtent taip.

- Kokių priemonių reikia sukurti tokią intelektualią muziką?

- Kartą, dar "Teatrabario" laikais, mačiau, kaip Danielius Rusys piešia ant degtukų dėžutės paseilintu degtuku. Jis yra tikras dailininkas. Jis nesako: duokite man vatmano, dažų - tada piešiu.

Taip pat ir muzikantu gimstama, ne tampama. Aš pradėjau groti akordeonu būdamas gal kokių ketverių metukų. Vėliau brolis Valdas padovanojo gitarą ir parodė du akordus A ir G. Dar jo draugas parodė labai sudėtingą grojimo techniką, ir aš pradėjau mokytis.

Dabar turiu klavišus, kompiuterį, tris gitaras. Ypač esu laimingas pagaliau gavęs "Fender" firmos gitarą, pagamintą JAV. Sunku paaiškinti, kad geras ir brangus instrumentas nėra vien tik mano įnoris.

- Tai tiesa, jog niekada nesimokei muzikos, gal ir natų nepažįsti?

- Tiesa. Dabar galvoju, kad mokytis reikėtų. Žinojimas sutrumpina ieškojimų kelią, sutaupai laiko. Man tenka išradinėti dviratį, bet visa žmonija labai daug žinodama vis tiek amžių amžius išradinėja dviratį.

Tiesa slypi labai paprastuose dalykuose. Kinai niekada netapė didžiulių drobių, tačiau lakoniški jų peizažai atskleidžia pasaulio ir žmogaus esmę.

"Grojimas man - lyg meditacija, jis išlaisvina"

- Knygų lentynose matau Konfucijaus raštus, Rytų poezijos rinkinius, daug egzotiškų smulkmenų. Studijuoji Rytų filosofiją, meną?

- Studijuoju, bet ne akademine prasme. Rytų pasaulėžiūra man atrodo artimiausia tiesai. Ji man padeda gyventi. Ji - neatskiriama mano paties dalis. Tačiau talentas nepriklauso nuo krašto. Talentingas žmogus gali gimti ir pačiame didžiausiame užkampyje, jis, kaip Jonas Mekas, gali gyventi bet kur, nes jis priklauso pasauliui. Jis - teisingas žmogus, asmenybė. Mano svajonė - jį pamatyti gyvai nors akies krašteliu. Pavydžiu to Gintarui Grajauskui.

- Užsiminei apie Gintarą. Buvote bičiuliai, bendraminčiai, drauge grojote iki "Kontrabandos" iširimo. Kokie jūsų santykiai yra dabar?

- Gintaras yra mano draugas, nors mes labai skirtingi. Draugais aš vadinu žmones, kuriems negalioja laiko testas. Mudu galime vizualiai nesimatyti labai ilgą laiko tarpą, tačiau kai susitinkame gatvėje, rodos, kad išsiskyrėme vakar.

"Kontrabandos" laikotarpis - labai svarbus mano gyvenime. Tai buvo kūrybingas kolektyvas, mes galėjome dar toli eiti, tačiau mes buvome sąžiningi tuomet, kai reikėjo gerti su reikalingais žmonėmis. Be to, aš dažnai būnu per daug impulsyvus. Man atrodo, jog tai didžiausia mano silpnybė.

- Elgiesi neprotingai, ne taip, kaip reikia?

- Kartais susimąstau, kodėl gyvenime nežengiau protingų žingsnių. Pavyzdžiui - nestudijavau. Tačiau ar būčiau tapęs kitoks nei esu, jei būčiau studijavęs ir dabar turėčiau darbdaviams patrauklią CV? Juk anksčiau ar vėliau gyvenime ateina momentas, kai lieki tik su savimi.

- Atrodo, kad į akistatą prieš save stoji šiame viengungiškame kambaryje, tačiau ant stalo matau fotografiją, kurioje tu - su moterimi.

- Tikiu, kad tą akimirką, kai sutikau savo brangiąją, kažkur nugriaudėjo griaustinis. Iki to momento galvojau, kad gyvenime taip nebūna, tik filmuose ir knygose.

Gyvename kartu trejus metus. Kiekviena su ja praleista diena man - šventė. Ji man daugiau negu žmona, daugiau negu žmogus. Mes - vienas organizmas. Man trūksta žodžių apibūdinti šį jausmą. Bijau apie tai kalbėti, kad tai nedingtų.

Neseniai netekau artimo žmogaus. Ši netektis man davė supratimą, kad nereikia praleisti laiko. Tai, kas duodama, gali trukti tik trumpą akimirką, ir jei tu ją praleisi - jos nebeliks. Supratau, kad visas situacijas reikia spręsti iš karto, nes vėliau jos aplips problemomis kaip sniego kamuolys. Viskas iš mažų dalelyčių sudaryta - ir muzika, ir šypsena kitam žmogui...