Mums, dūstantiems kontinento dulkėse, sunku suprasti tokių pasirinkimų prasmę. Dar sunkiau suvokti, kokiems alinantiems išbandymams šie žmonės ryžtasi atiduoti save.
Šiandien su Vytautu Žaliu, "Baltoskandijos" žygio iniciatoriumi ir nuo birželio 1-osios startuosiančio projekto "Dėl Tavęs aš perplauksiu jūrą" komandos nariu, kalbamės ne apie kvapą gniaužiantį realybės šou. O apie tai, ką realiai prieš 10 metų teko patirti trims kanoja į Švediją plaukusiems lietuviams ir kas laukia projekto "Dėl Tavęs aš perplauksiu jūrą" dalyvių - Pauliaus, Mariaus ir Domanto, šiuo metu visas jėgas skiriančių treniruotėms bei žygiui baidarėmis per Baltiją pasirengimui.
Kartu su draugais kanoja Baltiją perplaukėte prieš 10 metų. Koks buvo jausmas, kai sužinojote, kad trys klaipėdiečiai vėl bandys tai pakartoti?
Tuomet dirbau Moldovoje. Apie jų planus sužinojau iš interneto. Nustėrau, pamatęs, kad vieno jų pavardė Paulionis. Sūnus to paties klaipėdiečio, kuris prieš 15 metų vienas perplaukė jūrą savo rankų darbo valtele ir kuriam dedikavome savo plaukimą!
Po mūsų žygio dažnai pagalvodavau: kodėl niekas nebando vėl plaukti? O gal tikrai lietuviai tik žemdirbiai, be jūreiviškos dvasios kibirkšties? Žinia, kad perplaukti Baltiją jūriniais kajakais vėl ryžtasi trys klaipėdiečiai, buvo fantastiška. Apsidžiaugiau: vadinasi, Klaipėdoje dar gyva keliautojų dvasia.
Esate žinomas, nemažai Lietuvos istorijai, šalies užsienio politikai nuveikęs žmogus. Sunku patikėti, kad kadaise Jums šovė į galvą tokia beprotiška mintis - kanoja plaukti per Baltiją.
Tai įvyko vieną gražų vasaros vakarą, viešint pas gerą draugą Vytautą Germanavičių Viešintose. Sėdėjome gražiausiame pasaulio sode po obelimi, šnekučiavomės. Ir staiga suvokėme, kad mums seniai kažko trūksta. Drauge - Vytelis (Germanavičius), Debesėlis (Audronis Skurvydas) ir aš - buvome perplaukę visas Lietuvos upes. Išmaišę visą buvusią Sovietų Sąjungą, keliavę slidėmis žiemą, miegoję palapinėse ant ledo. Bet niekada nebuvome išplaukę į atvirą jūrą. O juk gyvename prie jūros! Kaip istorikas, iš karto pradėjau svarstyti: esame žemdirbių, poetų, rašytojų, lakūnų tauta. Bet mūsų ryšys su jūra kažkodėl nesusiklostė. Kodėl latviai, estai - jūrininkai, o mes - ne?
Analizuojant šią problemą ėmė žibėti akys. Staiga nusprendėme tapti jūrininkais, nors iki tol nė vienas neturėjome jokios jūrinės patirties.
Idėja buvo tokia stipri, kad grįžęs namo nebegalėjau užmigti. Pradėjome intensyviai ruoštis. Nusprendėme, kad nebus jokių burių - tik irklai ir savos rankos. Suradome tikrą indėnišką kanoją. Reikėjo daugiau įvairaus inventoriaus. Bet nebuvo pinigų. Prasidėjo rėmėjų paieškos. Daug kam sumanymas atrodė beprotiškas ir veikiau antireklama įmonei - o ką gali žinoti, gal nuskęsim? Iš karto mus suprato ir žygiui ruoštis padėjo tuometinis "Radiocentro" vadovas, Klajūnų klubo prezidentas Gintautas Babravičius.
Reikėjo įprasti prie laivo - juk tai ne baidarė, o kanoja. Pirmas plaukimas įvyko lapkričio mėnesį iš Mingės į Nidą. Startavome pavakary, jau pradėjus temti. Tai buvo psichologinės ištvermės testas - Kuršių marios lapkritį bjaurios. Prisipažinsiu: kai leidomės į žygį per Baltiją, atviroje jūroje buvome plaukioję gal valandą. Vykstant pasirengimui daug kas keitėsi, todėl nebuvo kada ilgesnį laiką jūroje paplaukioti. Tokiuose projektuose visą laiką viskas vėluoja: daiktai, darbai, pinigai. Tada atrodė, kad labai gerai dirbame. Tačiau dabar visai nenoriu slėpti tų klaidų, kurias tuomet darėme. Išplaukėme į jūrą jūros nematę.
Ar garsiai apie tai kam nors prasitarėte?
Niekada! Būtume sukėlę paniką ir niekas mumis nebūtų patikėjęs. Tai buvo mūsų didžiausia paslaptis. Mes nevaidinome jūros vilkų. Bet buvome įsitikinę, kad mums pavyks. Ir norėjome, kad kiti tuo tikėtų.
Sėdintieji šiltuose namuose, vargu įsivaizduoja, kas iš tiesų vyksta tokiame žygyje. Kas buvo sunkiausia per tas penkias paras, kurias praleidote plaukdami į Gotlandą?
Labai sunku fiziškai nuolat irkluoti. Vienas žmogus irkluodavo nuo 45 min. iki 1,5 val. Ekstremaliomis sąlygomis irkluoji tol, kol gali keistis. Keistis vietomis kanojoje - pati rizikingiausia kombinacija. Apsivertęs, vėl kanojos nebeatversi. Nesitikėjome tokio šalčio birželio mėnesį. Vandens temperatūra - 7 laipsniai. Tais laikais neturėjome tokių drabužių, kurie mus deramai apsaugotų.
Pakeliui į Gotlandą |
Keliautojui, kuris nori pasiekti rezultatą, sušalimas labai rizikingas. O mes šalome nuolat. Dieną atviroje jūroje kepina saulė - lupasi nosis. Tuo pat metu apatinė kūno dalis šąla. Kitas svarbus momentas - rankos irklavimo metu. Nors turėjome specialias amerikietiškas pirštines, vyniodavome specialų tvarstį, bet rankos buvo kruvinos ir žaizdotos. O dar sūrus vanduo. Nors specialiai treniravomės, kad jas užgrūdintume. Subtili tema - užpakaliukai. Sėdi ant kėdutės ir visą laiką judi. Po savimi nieko nepasidėsi. Miegodavome daug kartų, bet po 2 minutes - atsibusdavome iš baimės. Niekada neišlipome į krantą, jokios paramos iš jachtos - turėjome tik radijo ryšį su ja. Būdavo, kad jachtos įgula mūsų nematydavo po 12 val. Ant kaklo buvome pasikabinę žetonus su savo duomenimis, tokius turi kariai - maža kas atsitiktų.
Plaukimo metu visi patyrėme haliucinacijas. Nuo nemigos, sunkaus fizinio darbo. Diena keičia naktį. Laikas nebetenka prasmės. Tik šviesu arba tamsu. Bet! Naktį taip gražu jūroje... Jaučiausi kažkokio gyvo organizmo dalimi. Maža ląstelė. Mūsų ideologija buvo tokia: niekada nekalbėti "mes įveiksime Baltijos jūrą" ar "mes nugalėsime". Sakydavome: "Mes perplauksime". Glostydavome jūrą ir sakydavome: "Tu tik nepyk, mes čia gyvename. Mes esame savi". Net neabejoju, kad tai mums padėjo.
Tačiau jūros glostymas nuo audros neišgelbėjo...
Gal todėl, kad buvo ilgas atsisveikinimas išplaukiant, vėlavome apie 12 val. Ir tiksliai pagal prognozę - staiga vėjas pasikeitė. 15 valandų teko atlaikyti galingą 7 balų štormą.
Prieš audrai prasidedant jau matėme Gotlando švyturį. Buvo likę 17 jūrmylių iki pirmo kranto... Bloga pranašaujančius ženklus matėme net mes, neturintys plaukimo per jūrą patirties - iš pradžių jūra tapo pilkai metalinė. Viskas nurimo. Pradėjo krapnoti lietus, vėjas stiprėjo. Tada trenkė žaibai. Per raciją iš jachtos išgirdome - ateina škvalas. Tada pamačiau, kaip greitai link mūsų atūžia vanduo. Viskas pasikeitė per 3 min. Mums pasiūlė kraustytis į laivą. Atsisakėme. Paskui iš Andriaus Varno (jachtos "Ragainė II" kapitonas.- Aut.past.) gavome žinią, kad jie jau nebegalėtų mums padėti, net jei ir norėtų...
Likome jūroje vieni. Nebebuvo įmanoma keistis vietomis ir pakaitomis irkluoti. Prasidėjo žiauri ir sunki kova. Kas buvo vėliau - ne viską prisimenu. Atrodė, kad jūra susiaurėjo iki ežero dydžio, pasaulis susitraukė iki kelių metrų spindulio.
Buvo baisu?
Jei pasakyčiau, kad nebuvo, meluočiau. Kanoja sveria 30 kg. O mes - atviroje jūroje, audros epicentre...
Gotlandą pasiekėme per 5 paras. Tuomet pirmą kartą išlipome į krantą. Neįtikima savijauta - eini kaip girtas. Švedų jachtų kapitonai žiūrėjo pastėrę - kažkokie "crazy lithuanians" kanoja atplaukė į Švediją.
Koks buvo jausmas, kai pasiekėte tikslą?
Kai išlipome ant kranto, žmonos žodžiais, mano žvilgsnis buvo žvėriškas. Sako, niekada gyvenime nebuvo mačiusi tokio. Atrodėme nykokai. Rodėsi, kad mums jau žvynai auga - nuo mūsų sklido kvapas, ir ne pats tauriausias... Buvome labai išsekę. Kojos visai sušalusios, nuo kelių nusėtos žaizdų, juodų pūlinių.
Bandėme užmigti, bet kūnus traukė konvulsijos. Daktaras išvalė kojų ir rankų žaizdas. Suleido raminamųjų. Manau, panašiai turėtų jausti tie, kurie gelbėjosi iš skęstančio laivo. Tačiau metai pasiruošimo nepraėjo veltui.
Neįtikima, bet ryte organizmas vėl reikalavo krūvio - už poros valandų jau plaukėme aplink Gotlandą ir toliau kontinento link. Kalmare, kur finišavome, švedai mus pasitiko labai gražiai, išplaukė į jūrą mūsų pasitikti. Nustebę žiūrėjo į mūsų kanoją... Jų manymu, tokiais laivais per jūra neplaukiojama. O mes spoksojome į jų jūrinius kajakus - tokių laivų dar nebuvome matę. Skirtumas tarp mūsų laivų - panašiai kaip tarp zaporožiečio ir mersedeso... Iš Gotlando mero gavome dovanų - po krištolinę taurę ir vikingų ženklus.
Kokių minčių sukelia P. Paulionio, M. Norvaišo ir D. Laukevičiaus sumanymas Baltijos jūrą perplaukti kajakais? Kodėl reikia taip elgtis, kai galima gyventi kur kas paprasčiau?
Gal per Baltiją dažnai kanojomis ar baidarėmis žmonės ir neplaukioja, bet plaukioja per Atlantą, taip pat ir valtimis... Kodėl žmonės tai daro? Viename interviu žurnalistai to paklausė Gintaro Paulionio. O jis atsakė: "Daugelį domina sensacija. Kraujas. Nuskęs ar nenuskęs. Bet niekas neklausia, kaip kvepia naktys jūroje".
Nėra atsakymo į šį klausimą. Arba žmogus turi tą elementą, kuris verčia ryžtis tokiems žygiams, arba ne. Šiaip jau sunku tikėtis, kad tie, kurie linkę savo laisvalaikį leisti paplūdimyje, suprastų tuos, kurie plaukia kanoja ar kajaku per jūrą. Aš šiuos vyrus suprantu, remiu ir net savotiškai pavydžiu...
Plaukimo startas jau visai čia pat: nuo birželio 1-osios, sulaukus palankaus oro. Ko palinkėtumėte trims vyrams, kurie savo rankomis ketina nuirkluoti 300 km?
Pirma, ką noriu pasakyti: jūrą perplaukti įmanoma, taip pat ir kajaku. Jeigu mums tai pasisekė, pavyks ir jiems. Tuo esu įsitikinęs 99,9 proc. Praėjusios vasaros plaukimo nesėkmė - tik epizodas, gera pamoka. Galima gyventi nieko neveikiant, tik uždirbant pinigus ir investuojant juos į butą. Bet galima savo gyvenimą nudažyti visai kitomis spalvomis. Ar reikia plaukti? Žinoma, reikia! Jeigu mūsų visuomenė susidėtų tik iš tų žmonių, kurie guli Palangos pliaže, būtume silpna visuomenė. Jeigu tokių žmonių, kaip šie vyrai, nebūtų, nežinotume, kad yra Amerika, Grenlandija. Gulėdamas pliaže ir kasydamas pilvą niekuomet nesužinosi, kas yra aname krante. O klausimas - kas yra kitame krante - ir yra esminis.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra trys vyrai, kurie ketina plaukti per Baltiją. Linkiu didžiausios sėkmės ir palankaus vėjo!
Informacija
Vytautas Žalys - šviesaus atminimo Klaipėdos garbės piliečio Alfonso Žalio sūnus, diplomatas, istorikas. Nuo 1993 m. - Lietuvos ambasados Vašingtone, JAV, patarėjas, vėliau - Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade, URM Rytų ir Vidurio Europos departamento direktorius, ambasadorius Moldovoje. Šiuo metu dirba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje ambasadoriumi ypatingiems pavedimams. 1999 metais įgyvendinęs ekstremalų projektą "Baltoskandija" ir su dviem bičiuliais - Vytautu Germanavičiumi bei Audroniu Skurvydu - kanoja perplaukęs Baltijos jūrą. Kelių knygų, išleistų Vokietijoje, JAV ir Lietuvoje, autorius.
Rašyti komentarą