Kodėl žmonėms patinka žiaurios laidos?

Kodėl žmonėms patinka žiaurios laidos?

Televizijos nerodytų žiaurių vaizdų, jeigu niekas jų nežiūrėtų. Kino industrija neinvestuotų milijonų į siaubo ir smurto filmų kūrimą, jeigu tai nebūtų pelninga. Vadinasi, žmonėms patinka, kai juos gąsdina, patinka žiūrėti į kitų skausmą - suvaidintą arba realų. Kodėl?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje visuomenė ūžia iš pasipiktinimo dėl neseniai per televiziją parodytos kraupios medžiagos apie vaikus pražudžiusį gaisrą. Kodėl tokių ir panašių siužetų transliavimas tapo norma, atsakymas gal ir paprastas: todėl, kad jie žiūrimi. Svarbesnis klausimas - kodėl žiūrimi? Apie tai kalbamės su psichologėmis Vilma Mažeikiene ir Snieguole Kirijanoviene.

Katarsis

GERAI. "Žiūrėjimas į kito žmogaus bėdas, skausmą iš esmės tampa savotišku pasidžiaugimu už save. Tai toks paprastas, patogus, lengvas būdas laikinai pabėgti nuo savo paties skausmo. Ir tuomet prieiname iki to, kad kuo baisiau, tuo geriau", - sako psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė.

 

Prievarta, muštynės, patyčios, skausmas. Žinoma, niekas neverčia to žiūrėti: ir aš, ir jūs galime tiesiog perjungti kanalą arba visai išmesti televizorių. Bet mes gyvename tarp žmonių, kuriems patinka tai matyti. Tai, kad tokio turinio laidos rodomos geriausiu eterio laiku, byloja, jog tokių žmonių labai daug. Norisi suprasti kodėl.

Manau, kad žmogui, kuris mano, kad jam blogai, pažiūrėjus laidą, kurioje kažkam dar blogiau, savotiškai palengvėja. Jam pasidaro lengviau pakelti savo paties sunkumus. Ir jam tarsi suteikiamas leidimas nieko nedaryti - nespręsti savo problemų, neieškoti išeities. "Būna ir blogiau" - jis padaro tokią išvadą ir gyvena toliau.

Tai reiškia, kad laidos apie kitų nelaimes skatina susitaikymą su savomis problemomis, neveiklumą.

Išeitų, jog nelaimių vaizdai daro "gydomąjį" poveikį? Savotiškas katarsis? Emocinė iškrova?

Tokios laidos turi "gydomąjį" poveikį, bet blogąja prasme. Žmonės šitaip "gydosi" sumenkindami savo problemas, būsenas, sumenkindami būtinybę ką nors daryti, keisti, spręsti. "Taip, man blogai, bet kitiems štai būna dar blogiau. Gerai, kad man ne taip blogai kaip jam. Vadinasi, dar galima gyventi." Siužetai, rodantys degradaciją, brutalumą, bejėgiškumą, tarsi pateisina mano paties negatyvių būsenų, trūkumų, problemų egzistavimą ir tai, kad aš jų nesprendžiu.

Manau, jog tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl žiūrimos tokio turinio laidos. Tiesiog tuo metu palengvėja. Tai meškos paslauga.

Ar tai teikia pramogą?

Nesakyčiau, jog pramogą, nes žmogui, žiūrinčiam, kaip kenčia kitas, turbūt nebūna linksma, veikiau baisu, liūdna, graudu, bet žiūrėjimas į kito žmogaus bėdas, skausmą iš esmės tampa savotišku pasidžiaugimu už save. Tai toks paprastas, patogus, lengvas būdas laikinai pabėgti nuo savęs. Ir tuomet prieiname iki to, kad kuo baisiau, tuo geriau.

Dalis visuomenės piktinasi, kad televizijas užkariavo baisūs reginiai, bet yra ir kitokių nuomonių. Kad tokių laidų nežiūrėjimas yra miesčioniškas bėgimas nuo realybės į savo komforto zoną, skausmo baimė, neigimas to, kad egzistuoja blogis.

Manau, jog laidos apie žmonių bėdas ir kančias gali būti tikslingos tuomet, kai jos telkia visuomenę konkrečiai pagalbai nukentėjusiam žmogui. Su to žmogaus leidimu. Tačiau tam yra įvairių išraiškos priemonių. Tai jau priklauso nuo laidų autorių, nuo jų moralinių vertybių.

O jeigu jų nėra?

Tuomet visuomenė turi piktintis ir protestuoti. Nesitaikstyti su tuo. Turinys, jo išraiškos priemonės priklauso nuo atskirų žmonių požiūrio į kitus, pagarbos ir atsakomybės, poveikio ir padarinių suvokimo. Juk transliuojama viešai. Jeigu autoriai to nesuvokia, jiems tai turi padėti susivokti visuomenė. Priminti, kad viskam yra ribos. Mes patys turime nubrėžti ribas, kurių peržengti negalima.

Viso pasaulio psichologai seniai kalba apie smurtinių laidų ir filmų poveikį vaikams. Yra nustatyta, jog egzistuoja ryšys tarp televizijos laidų ir asocialių paauglių veiksmų realybėje. Kad brutalių scenų žiūrėjimas per televizorių daro vaikus agresyvesnius, psichologiškai traumuoja. Kaip juos nuo to apsaugoti?

Tai įmanoma padaryti tik vienu būdu: savo pavyzdžiu. Pasirenkant laidas, knygas, laisvalaikio būdus, vertybes, bendraujant, aiškinant. Perjungti kanalo, kai ima rodyti brutalius vaizdus, nepakanka; svarbiausia - paaiškinti, kodėl mes renkamės žiūrėti ne tokias, o kitokias laidas, kodėl mes renkamės ne negatyvumą, o pozityvumą.

Ką renkasi tėvai, tą greičiausiai rinksis ir vaikai.

Vaikai, grįžę iš mokyklų, įsijungia televizorių, nes tėvų šalia nėra.

Taip, nes jie dažniausiai namuose vieni. Jie įsijungia televizorių, kad jis užpildytų tuštumą, kad būtų saugiau, kad nesijaustų vieniši. Dažnam vaikui iš televizoriaus sklindantys garsai tėra fonas, kurio galbūt jis net nefiksuoja. Bet, žinoma, dažnas susidomi tuo, kas rodoma.

Ką daryti? Užrakinti televizorių?

Draudimais, užrakinimais mažai ką pasieksime. Draudimai skatina smalsumą. Vis dėlto turime apeliuoti į laidų kūrėjų, transliuotojų atsakomybę.

Atbukome

IŠKRAIPYMAS. Anot psichologės psichoterapeutės Snieguolės Kirijanovienės, dažnai žiūrėdami negatyvius siužetus, mes palaipsniui prarandame jautrumą, normos suvokimą ir galiausiai priimame iškraipytą pasaulio vaizdą kaip realų. 

 

 

Populiaru argumentuoti, kad nusikaltimus, nelaimes, smurtą, patyčias, girtuoklystes rodančios laidos vaizduoja realų gyvenimą, ir nėra čia ko piktintis.

O kas yra "realus gyvenimas"? Tas, kurį parodo televizija? Ar tikrai tai visas "realus gyvenimas"? Visas jo vaizdas? Ar visi diskutuojame naudodami kumščius, keiksmus, įžeidinėjimus? Visi Lietuvoje girtuokliauja? Jeigu aplink matome tik tokį elgesio modelį, žinoma, galime patikėti, kad taip ir yra. Ypač vaikai gali susidaryti tokį įspūdį.

Tai ne realybės vaizdavimas, tai realybės iškraipymas.

Ar tiesa, kad įvairiomis formomis iš televizijos sklindanti agresija susilpnina žmogaus jautrumą žiaurumui ir skausmui?

Taip. Jeigu žmogus dažnai žiūri smurto scenas, jis palaipsniui reaguoja vis abejingiau - pripranta. Čia kaip su keiksmažodžiais: iš pradžių jie rėžia ausį, bet jeigu dažnai būsite aplinkoje, kurioje jie vartojami, nustosite reagavę. Taip yra su garsais, kvapais, vaizdais. Žiaurūs vaizdai mus emociškai atbukina. Turbūt pastebėjote, kad dabartiniai paaugliai ne taip jautriai reaguoja į, pavyzdžiui, sekso vaizdavimą, nei reaguodavome mes. Jie tai mato dažniau.

Kas tampa norma, nebešokiruoja.

Blogiausia ir yra tai, kad mes prarandame normos suvokimą. Iškreipiamos sąvokos. Taip patyčios tampa humoru. Juk įžeidę žmogų agresyvia fraze sakome: "Ko čia įsižeidei - juk aš pajuokavau, ar juokų nesupranti?" Kitą kartą žmogus nukenčia, nuryja nuoskaudas - nenori būti tas nesupratęs "humoro".

O nereikėtų nutylėti.

Žinoma. Kai peržengta riba, kiekvienas turime pasakyti, kad ji yra peržengta. Kiekvienas turime parodyti savo poziciją. Ir dėl smurtinių laidų - taip pat. Nors toks minimų laidų autorių elgesys pirmiausiai kalba apie jų asmenines moralines vertybes, bet, nuolat transliuojamos į viešumą, tos vertybės tampa visuotinės, jos palaipsniui tampa norma, tai yra lyg ir mūsų visų. Todėl aš turiu pasakyti: man tai nepriimtina, mano galva, tai blogai.

Net jeigu nesu šių laidų mėgėjas, gal net visai nežiūriu televizoriaus?

Taip. Mes negalime nusišalinti sakydami: "Manęs tai neliečia." Jeigu jūs nesmurtaujate prieš savo vaikus, tai nereiškia, kad turite abejingai stebėti, kaip tai daro kiti.

Riba tarp to, kas asmeniška ir visuotina. Kas gali būti filmuojama, rodoma, viešinama, ir kas paliekama už kadro. Jeigu nėra to pojūčio?

To pojūčio, matyt, ir nerasime nei vadovėliuose, nei teisiniuose dokumentuose. Jį arba turi arba ne - tas, kuris filmuoja, rodo, rašo. Mes kalbame apie žmoniškumą, apie žmogiškojo orumo išsaugojimą, apie pagarbą žmogui, empatiją. Tai nematerialūs, neapčiuopiami dalykai. Jie tiesiog nujaučiami.

Ką daryti? Juk per prievartą to pojūčio neįbruksi.

Žinoma, ne. Konfliktai, karai - ne tas metodas. Bet reaguoti, pasakyti, parodyti savo nepritarimą galime ir turime kiekvienas. Kasdienybėje, paprastuose dalykuose. Galų gale gal kuris nors žmogus net nežino, jog taip elgtis netinka; pavyzdžiui, rėkti ant vaiko. Kad tai yra smurtas. Emocinis smurtas. Todėl nesakau - kariaukime, konfliktuokime, nes tuo nieko nepasieksime. Kiekvienas turi savo nuomonę, "teisybę", savo pasaulio vaizdinį, kiekvienam atrodo, kad jis geriausiai "žino", kaip reikia. Esame ne vieni, todėl tarkimės, derinkimės. Nebrukime vienas kitam savo tiesų prieš valią, bet padarykime, kiek galime: netylėkime, kai jaučiame, jog kažkas negerai.

KOMENTARAS

Ar tikrai esame tik tokie?

Kai tik įsijungiu televizorių, kažkodėl visada pataikau į tokią laidą, kurioje sprendžiamos girtuoklių ar degradavusių žmonių problemos. Įvairiausi "tv pagalbininkai" vis patarinėja ir sprendžia, tačiau niekas nesikeičia, o medžiagos tokioms laidoms, panašu, kad tik daugėja. Kaip žiūrovas, po truputį pradedu tikėti, kad mūsų šalis tik tokia ir yra. Ir tada nebesinori joje būti. Toks įspūdis lieka nuo to nuolatinio negatyvo. Bet ar tikrai ji tik tokia, kokią patys sau transliuojame? Ar negana to, kad mus juodina nedraugiški propagandos kanalai?

Kažkas atsakys, kad TV rodo tai, ką žiūrovas nori matyti. Bet, mieli mano, ar jūs tikrai norite, kad žmonės geriausiu eterio laiku nuolat matytų tik TAI ir vis blogiau galvotų patys apie save? Nes nuolatinis mėšlo rodymas visiškai neskatina noro nuo jo apsivalyti, o tik gramzdina į bejėgiškumą mus visus vis labiau. Nes kas kartą peršasi išvada, kad herojus esi ne tada, kai kažką pasiekei, sukūrei, pastatei ar atradai, o kai susimušei su kaimynu ir bėgioji be kelnių po lauką mėlyna nosimi.
V. Šekspyras šia opia tema kažkada parašė - "Šviesos, daugiau šviesos!"

Andrius MAMONTOVAS ("Facebook")

Sidebar placeholder