"Mano vaiką skriaudžia"

Dešimtmetį mano sūnų mokykloje ne kartą apspardė devintokas. Skriaudikas buvo iškviestas pas direktorių, su juo pasišnekėta, tačiau viskas tuo ir baigėsi. Kiek vėliau pažįstami žmonės matė, kad tas pats paauglys berniuką skriaudė mieste. Ar verta patiems ieškoti skriaudiko, mėginti su juo pasišnekėti, ar tai tik dar labiau nepablogintų situacijos, nesustiprintų smurto sūnaus atžvilgiu? Liana

Akivaizdu, kad berniukas ne kartą patyrė fizinį, o kartu ir psichologinį smurtą. Dėl to galimos įvairios pasekmės: somatiniai negalavimai, bendravimo sunkumai, emocinės problemos ateityje.

Aišku viena: patirtas smurtas pasėjo vaiko viduje baimę, įtampą, bejėgiškumą, gėdą, kaltę ir panašius jausmus. Vaikas kenčia, ir jam reikia pagalbos, visų pirma - moralinės tėvų paramos. Jūsų pareiga užkirsti kelią tokiam skriaudiko elgesiui ir apginti sūnų visomis įmanomomis civilizuotomis priemonėmis, nes pats tokio amžiaus vaikas to padaryti dar nepajėgus nei fiziškai, nei psichologiškai, nes priešininkas už jį vyresnis, stipresnis.

Ką daryti?

◄ Svarbu, kad vaikas galėtų jumis pasitikėti ir nebijotų pasipasakoti kiekvieną kartą, kai kas nors panašaus įvyksta. Kai vaikas pasakoja, pasistenkite nepulti į paniką. Suprantu, kad supykus gali kilti noras "paauklėti" savo vaiką, koks jis niekam tikęs, pavepęs, ir kaip jam derėtų elgtis, tačiau bet kokia audringa jūsų emocinė reakcija gali išgąsdinti vaiką, ir kitą kartą, norėdamas jus apsaugoti nuo nemalonių jausmų, jis gali nieko nebepasakoti. Svarbiausia parodyti, kad suprantate jį, nesmerkiate ir problemą spręsite kartu - aptarsite, ką darysite ir ko ne, ir pan. Leiskite vaikui pajusti, kad mylite jį ir viską padarysite, kad jis vėl jaustųsi saugus.

◄ Pasakodamas apie patiriamas patyčias vaikas gali jaustis kaltu, skundiku. Jūsų užduotis - paaiškinti, kad pasidalindamas savo bėdomis jis netampa skundiku, o kaip tik parodo drąsą, nes prašydamas pagalbos sau, kartu apsaugo ir kitus vaikus, kurie galbūt kenčia nuo to paties paauglio. Labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog tylėjimas padėtų skriaudikui likti nenubaustam, jis nepatirtų savo blogo elgesio pasekmių. O tai ir pačiam skriaudikui negerai, nes skatina jį toliau smurtauti, nesusimąstant, kad tokiu elgesiu griauna savo reputaciją, gyvenimą.

◄ Klausimas, ar ieškotis patiems skriaudiko ir ar kalbėtis su juo ar ne, gana keblus. Individualus pokalbis su skriaudiku išties gali pabloginti situaciją: paauglys gali neigti situaciją, o vėliau ir pats jus apkaltinti, kad prie jo kabinėjotės, gąsdinote ir pan. Manyčiau, tikslinga su juo kalbėtis būtų tik dalyvaujant mokyklos direktoriui, mokytojams, socialiniam pedagogui, psichologui, o jei reikia - ir nepilnamečių reikalų inspektoriui. Būtų gerai, kad tokiame pokalbyje dalyvautų skriaudiko tėvai ar globėjai.

◄ Jei ir tai nepadės, tuomet patarčiau rašyti nepilnamečių reikalų inspektoriui raštą dėl daromos fizinės ir moralinės žalos.

Nekelti problemos, bijoti apie tai kalbėti, kad situacija nepablogėtų, manau, būtų tas pats, kaip bijoti sudrumsti jau sudrumstą vandenį.

Klausimus psichologei siųskite [email protected]