"Draugaujame su vaikinu metus laiko. Pirmus gal keturis ar penkis mėnesius buvome labai laimingi, po to viskas pasikeitė. Man atrodo, kad aš jam neberūpiu, nors aš pati visą laiką juo rūpinuosi. Aš jo apie tai klausiau, bet jis tai visą laiką neigia. Sako, kad viskas yra gerai, kad aš prie visko be reikalo kabinėjuosi. Sako, kad nori su manim gyventi, bet į mano laiškus ir žinutes gali neatsakyti vis dieną, ignoruoti, nors žino, kad aš jaudinuosi, kai jis man neatrašo. Jis nebenori su manim niekur eiti (nors anksčiau visur eidavo), pats nieko nesiūlo, nori sėdėti namie, prie kompiuterio, sako, kad pavargsta darbe. Jaučiuosi kaip jo šešėlis, kuris sekioja paskui, ir tik aš viena stengiuosi dėl mūsų santykių, nes nėra iniciatyvos iš jo pusės. Patarkite, kaip man suprasti jo elgesį ir ką daryti toliau..."
"Pradžioje buvo santykiai", - sakė filosofas Martinas Buberis, sukūręs teoriją apie dialogą tarp Aš ir Tu, apie žmogaus ribą tarp savęs ir kito. Klausimas, kaip dviem žmonėms kurti visaverčius santykius, atrandant kitą, tačiau neprarandant savęs, yra amžinai aktualus ir iki galo, matyt, neišsprendžiamas.
Visi norime jaustis gerai būdami su mylimaisiais. Užduotis nelengva - atrasti aukso vidurį tarp dviejų kraštutinumų: troškimo susilieti į vieną (idealizavimo, pataikavimo kito poreikiams, aukojimosi dėl jo) ir baimės su juo pernelyg suartėti, susilieti (t. y. prarasti savo tapatybę ir laisvę). Pirmasis atvejis, kaip pastebėta, labiau būdingas moterims, antrasis - vyrams.
Aukojuosi dėl...
Apie susiliejimą (konfluenciją) galite perskaityti daugybę literatūros. Psichologų knygose atrasite dalelę atsakymų į savo asmeninius klausimus.
Kalbant apibendrintai, anot psichologų, susiliejimas yra noras sugrįžti į pačią pradžią, į jaukias ir saugias motinos įsčias, kur "Aš" dar neegzistuoja, kur "dar nėra ribos tarp manęs ir motinos, manęs ir pasaulio".
Susiliejimui priešingas yra autonomiškumas. Jis susijęs su trimis dalykais: vienatve, atsakomybe ir laisve. Žmogus renkasi arba susiliejimą su kitu, t. y. priklausomybę nuo kito, arba laisvę ir atsakomybę kartu su vienatve.
"Susiliejimas su kitu - kai aš aukoju save, kad neprarasčiau kito. Kažko šilto, minkšto, jaukaus. Aukojuosi dėl kažko didesnio nei Aš. Dėl amorfinio Mes. Kuris buvo dar iki manęs, su kuriuo taip nesinori skirtis. Dėl amžinos meilės ir amžino gyvenimo iliuzijos, - aiškina psichoterapeutė Polina Gaverdovskaja savo asmeniniame tinklaraštyje. - Tai vyksta maždaug taip: mes darysime tai, nes tu to nori. Mes nedarysime taip, kaip tu nenori. Nes jeigu paaiškės, kad tarp mūsų yra skirtumų, tai gali reikšti tavo atsitraukimą, pyktį ir mano vienatvę. Vienatvė reiškia, kad man teks pačiam spręsti, ką daryti, kur eiti, ir man pačiam teks būti atsakingam už rezultatą. O tai baisu."
"Kai žmogus suauga ir savo pažeidžiamumo nebegali pamiršti paniręs į motinos glėbį, jis lieka vienas su netobulu pasauliu, - aiškina psichologas Igoris Satorinas. - Kito žmogaus trauka, santykių būtinybė - tai daugeliu atžvilgiu nesąmoningas troškimas susigrąžinti tai, kas buvo prarasta. Tačiau vaiko meilė - tai imanti meilė. Kai "suaugęs vaikas" iš santykių bando tik gauti, jis myli vaikiška, infantilia meile. Brandi meilė - tai pirmiausiai duodanti meilė."
"Kartais gali atrodyti, kad esi laimingas, susiliedamas su kitu žmogumi, tačiau tai saviapgaulė, nes kai to žmogaus nėra, jautiesi bejėgis, - sako psichoterapeutė Vilma Mažeikienė. - Tokiuose santykiuose nėra pasitikėjimo, o pavydo sukelti emocijų proveržiai, kurie dažnai klaidingai laikomi meilės išraiška, iš tiesų yra ne kas kita, kaip siekis mylimąjį kontroliuoti."
Kai žmogus negauna tiek dėmesio ir meilės, kiek jam norisi, jis bando tai užsitarnauti: rūpinasi kitu žmogumi, nuolat sprendžia jo problemas ir t. t. "Jis ima investuoti į santykius vis daugiau, tačiau kartu su investicijomis auga ir jo nusivylimas, tuštuma ir menkavertiškumo jausmas, - sako psichologas Džeremis Nikolsonas (Jeremy Nicholson). - Jeigu santykiuose nėra abipusės meilės, pagarbos, ištikimybės, vieno žmogaus pastangos neatneš vaisių. Duodančiojo emocinė priklausomybė visą laiką didės."
Ką daryti?
Psichologai pataria...
1. Pripažinkite savo būseną, į kurią patekote. Jei santykiai destruktyvūs, griauna jus kaip asmenybę, bet jūs į juos vis tiek kabinatės, galite tai įvardyti kaip priklausomybę.
2. Įvardykite naudą, kurią iš tokios situacijos (priklausomybės) gaunate: pvz., būdami priklausomi, jūs neturite priimti savarankiškų sprendimų ir prisiimti atsakomybę už rezultatą. Kad ir nesate patenkinti partnerio elgesiu, vis tiek šalia jo jaučiatės saugiau nei be jo. Šis " jūsų įsivaizduojamas saugumas" yra netikras, nestabilus.
3. Keiskite situaciją. Užsiimkite savimi. Prisiminkite, kas jums teikia pasitikėjimo, džiaugsmo, malonumo, azarto...
Kiekvienam suaugusiam žmogui ateina laikas, kai tenka suvokti savo atskirumą nuo visų kitų ir nuo konkretaus Kito. Čia mūsų tyko neišvengiamas vienišumo pojūtis, tačiau kartu - ir daugiau galimybių teikianti nepriklausomybė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą