Vyrą ištinka nervų priepuoliai

Sveiki. Vyras gal ir geras žmogus, padeda namie, paslaugus ir t. t. Iš šalies atrodo idealus vyras. Bet kartais (o dabar jau gana dažnai, mažiausiai kartą per savaitę) jį ištinka nervų priepuolis... Jis nesveikai susinervina dėl menkiausios smulkmenos, kiekvienos nereikšmingos pastabos, visai nepakelia kritikos. Tai ne taip pažiūrėjau, tai ne tą pasakiau, tai susiraukus, tai lėkštę ne ten padėjau, tai mano mašinoj sėdynė per daug atitraukta... Tarkim, tokia situacija, išvažiuojam atostogauti. Išsinuomojam mašiną, aš jau žinau, kas bus, bet tikiuos, kad bus kitaip... Deja. Jis baisiausiai nervinasi dėl to, kad navigacija nerodo teisingo kelio, pradeda blaškytis, spaudžia greičio pedalą, pradeda kaltinti mane, ko aš sėdžiu kaip višta ir nežiūriu į žemėlapį (nors tokios susitarimo net nebuvo). Aš kurį laiką patyliu, paskui irgi pratrūkstu... Tuomet jau jis pradeda grasinti skyrybomis, pradeda aiškint, kad jau seniai reikėjo jam išeitI, kad aš jį "dūchinu"... Žodžiu, man diena sugadinta, bet po valandos jam jau viskas "gerai", jis atsiprašo, kad taip elgėsI. Aš po kelių dienų bandau pasikalbėti, išsakau jam savo nuomonę, kad taip negalima elgtis ir tai gadina santykius, jis dažniausiai patyli arba pasako, kad elgsis kitaip, tačiau situacija kartojasi. Yra pripažinęs, kad su nervais negerai, pagėręs homeopatinių lašiukų, bet dabar jau viską neigia, sako, kad aš esu dėl visko kalta.
Mes jau 6 metai kartu. Šitą jo bruožą pastebėjau ne iš karto. Tik sesė perspėjo, kad pastebėjo, jog jis labai neadekvačiai reaguoja į menkiausias problemas. Stengiuosi kuo mažiau su juo šnekėti, bet jis randa progų susinervinti. Arba dar kita situacija: nueinam su draugais į kavinę, kur mama atsivedus nedidelę mergaitę, jis visą vakarą bamba, kokia čia motina, kaip ji elgiasi... Aš bandau paaiškint, kad tai ne jo problemos, tada vėl vakaras sugadintas.
Šį rytą jis: "Reikia nuvežti tavo mašiną į servisą pirmadienį", aš: "Pirmadienį man jos reikės, gal kitą dieną" - ir vėl taip, anaip, "susirenku šmutkes ir išeinu..." Po valandos jis kepa obuolius ir atneša man...
Viena žinau, jis mane nesveikai myli ir jis nepriims sprendimo išeiti, bet aš pavargau... Vaikų neturime, nenorime. Aš skirtis irgi nesiryžtu, kai apsidairau aplink, pagalvoju būna ir blogiau, metų man jau 35, jam 33. Žinau, kad jis nervinas ne tik su manim, bet ir su draugais, savo šeimos nariais... Šiaip, žinoma, būna ir gerų akimirkų, jis linksmas, turi humoro jausmą, na, jau čia bandau jį pateisint...
Ką daryti? Dažnai galvoju, gal tikrai su kita jam būtų kitaip, nors labai abejoju. Pagalvoju apie skyrybas, bet bijau likti viena. Kaip išmokyt jį sveikai reaguot į situaciją? Gal reiktų pagyvent atskirai? Jis tvirtina, kad nesikeis, aš turiu priimti jį tokį, koks jis yra. Žodžiu mąstymas jo ribotas...
Ačiū už atsakymą."

Atsako psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė.

Sveiki.

Jūsų aprašyta situacija primena psichologinio smurto apraiškas, kurios, be abejo, nėra sąmoningos. Jis, kad ir kaip nemalonu būtų girdėti, yra psichologinis smurtautojas, Jūs - auka.

Jūsų bendravimas primena uždarą smurtinių santykių ratą, kuris susideda iš šių etapų:

1. Įtampos sukūrimas ir augimas (kuris tęsiasi nuo kelių savaičių ar mėnesių, ir pan.).

2. Agresija, t. y. sprogimas, kuris pasireiškia fiziniu, psichologiniu, seksualiniu ar ekonominiu smurtu. Kuri iš šių apraiškų bus įgyvendinta, priklauso nuo to, kuri smurto forma dominuoja tarpasmeniniuose santykiuose.

Be abejo, dominuojantis veiksnys tarpasmeniniuose santykiuose - konfliktas (nesvarbu kokio pobūdžio: ar blogai išplauta lėkštė, ar blogai pastatytas puodelis, ar ne toks idealus vairavimas ir pan.).

3. Nusiraminimas, dar vadinamas "medaus mėnesiu" ar savaite, kai vyras pripažįstas savo kaltę ir atgailauja už savo netinkamą elgesį bei stengiasi užglaistyti gėlėmis, savo rankomis iškeptais pyragais, komplimentais ir kitomis moteriai maloniomis staigmenomis, stengdamas atgauti idealaus vyro įvaizdį.

Kitas aspektas, kuris kelia nerimo dėl Jūsų santykių ir kuris dažnai yra būdingas moterims, turinčioms smurtinių santykių, yra noras pakeisti, perauklėti kitą žmogų bei įsitikinimas, kad tai jų misija. Tai akivaizdžiai atsispindi Jūsų laiško pabaigoje sau išsikeltas tikslas. Cituoju Jūsų mintis: "Kaip man išmokyti jį sveikai reaguoti į situacijas?". Supraskite: jis suaugęs, jau susiformavęs žmogus, jam 33 metai. Tai ne 5-erių metų vaikas, kurio asmenybė dar pasiduoda korekcijai, ir tai ne visada sėkmingai.

Jūs negirdite savo partnerio. Jis Jums savo elgesiu bei žodžiais yra ne kartą aiškiai pasakęs, kad nežada keistis, ir reikalauja jį priimti tokį, koks jis yra. Kaip Jūs jaučiatės, kai kyla konfliktai dėl jo elgesio, jam nesvarbu. Todėl aš labai abejoju jo meile Jums. Kai žmogus tikrai myli kitą žmogų, jis yra pasiruošęs keisti savo įpročius bei elgesio modelius, kurie jį skaudina.

Nuolatinis jo grasinimas skyrybomis yra ženklas, kad jis nevertina santykių su Jumis. Jūs prisiimate už santykius visą atsakomybę. Poroje ta atsakomybe turi būti dalinamasi.

Jūs tiesiog nedrįstate sąžiningai be iliuzijų pažvelgti į susidariusią situaciją. Aš suprantu, Jūs bijote vienatvės, bet tokie santykiai - ne išeitis.

Neteigiu, kad Jūsų partneris yra blogas žmogus. Iš laiško galima įžvelgti ir gerų jo savybių bei poelgių. Tačiau akivaizdu, kad jis turi rimtų psichologinio pobūdžio problemų, kurios, laiku neišspręstos, gali peraugti ir į psichinę ligą.

Jūs jauna. Tai amžius, kai Jums laikas kurti šeimą. Su tokiu žmogumi Jūs neturėsite ateities, o jei ir sukursite šeimą - visą atsakomybę už save, jį, vaikus - tempsite viena.

Sprendimą turite priimti pati: tęsti ar nutraukti esamus santykius. Gal likimas yra paruošęs Jums žmogų, vertą Jūsų pastangų.

Už drąsą likimas dažniausiai apdovanoja. To linkiu ir Jums.

Klausimus prašome siųsti [email protected]

Dėl individualios konsultacijos prašome teirautis tel. 8 685 78601.