"Mieloji mano mama. Pagaliau aš galiu tai ištarti: "Mieloji mama". Bet tu manęs jau negirdi. Anksčiau buvai labiau nusiteikusi išklausyti mano nepasitenkinimą, o aš - pasiruošusi iš anksto tylėti ir Tavęs "negirdėti". Jaučiausi apleista ir vieniša. Labai ant tavęs pykau. Tylomis, metai iš metų. Nors mūsų akys susitikdavo, bet taip ir nesugebėdavome prabilti, pasakyti viena kitai, ką jaučiam, ką galvojam. Mes gyvenime turbūt taip ir prasilenkėm. Aš nepažinau, koks žmogus buvai Tu, o Tu nepažinai manęs. O gal spėjai pažvelgti į mano vidų ir suprasti mane? Taip norėtųsi tuo tikėti, labai... Tu jau išeini iš šio gyvenimo, Tu ties mirties slenksčiu. O aš - gyvenimo kryžkelėje ir jaučiuosi tokia vieniša! Nors turiu savo šeimą, bet tik dabar suvokiu, kokia svarbi visada man buvai. Nors niekada nebuvom geriausios draugės, man labai tavęs reikėjo. Dabar, kai aplankiusi Tave kaskart matau Tavo stiklines akis, darosi nejauku šiame pasaulyje. Tiek daug laiko šildei mane, o aš to nesupratau. Taip, dabar tai jaučiu, kad nebėra laiko ir prasmės ką nors aiškintis, kelti praeities nuoskaudas. Nors tiek daug norėtųsi Tavęs paklausti, tiek daug norėtųsi išgirsti atsakymų... Žinau, atsakymų jau nebus. Tu išsineši mūsų abiejų išgyventą praeitį. Tu - vienintelė mano praeities liudytoja. Vadinasi, kartu su tavimi mirs ir dalis manęs... Vis tiek norėčiau pagaliau ištarti tuos ilgai mane kankinusius klausimus. Kodėl svetimais rūpinaisi labiau nei savais? Kodėl aš ir mano sesuo buvome Tau ne svarbiausioje vietoje? Aš nesuprantu, ką blogo padarėme, kad nusipelnydavome tik Tavo meilės trupinių? Tuo tarpu gausiai savo dėmesį, gerumą ir laiką žarstei beglobiams, likimo nuskriaustiems žmonėms... Visada tavęs ilgėjausi. Aš laukiau, kada atsuksi žvilgsnį nuo svetimo žmogaus į mane, į mano seserį. Man visada norėjosi Tau sušukti, kad šiame pasaulyje esu dar ir aš, ir mano vyresnioji sesuo. Tu tai jautei... Jautei mano priekaištus, bet užbėgdavai už akių paruoštais atsakymais: "Džiaukitės, jūs gyvenat šeimoje, turit ką pavalgyti, aprengtos, o kiti vaikai neturi tėvų, gyvena globos namuose, jie tai tikrai nelaimingi... Tad tylėkit ir neverkšlenkit." Nesupratau Tavo žodžių, sąžiningai sakau. Nesuprantu jų iki šiol. Kuo jie Tau buvo pranašesni nei mes, tikri Tavo vaikai? Jei mes negyvenome vaikų globos namuose, tai, vadinasi, nenusipelnėme Tavo meilės? Dabar galvoju, kad turėjai didelę gerą širdį, nors ne kiekvienas tai suprato ir dažnai naudojosi Tavo gerumu. Aš labai aiškiai prisimenu, kaip mūsų namuose migravo įvairūs žmonės: vieni atsirasdavo, kiti išeidavo, treti pasilikdavo dvejiems trejiems metams. Dėl to skausmo nebuvo. Buvo net vaikiškai įdomu ir linksma... Pripratau visada savo erdve dalytis su pussesere, įvaikintu broliu, globojamu berniuku ir pan. Netikrus brolius ir seseris pradėjau laikyti tikrais. Buvo laikas, kai iš akių pamečiau savo tikrąją, kraujo, seserį, kuri nuo viso to chaoso namuose bėgo savais būdais. Man viskas taip susimaišė, kad nebežinojau, kas tikra:viskas mūsų namuose taip labai greitai keisdavosi. Niekuomet neturėjome pastovumo, kuris buvo mano draugų namuose, nebuvo saugumo, kad ir rytoj viskas taip pat bus. Buvo vienas pastovumas: kad kažkas vėl galės Tau nusprendus apsigyventi mūsų namuose. Tu buvai prieinama ir dosni savo gerumu visiems, tik ne mums. Paauglystėje padariau klaikią išvadą: aš tau visiškai nerūpiu. Tu buvai taip užsiėmusi svetimais vaikais ir svetimu skausmu, kad man paprasčiausiai nelikdavo laiko... Norėjau išnykti, nebegyventi, norėjau skaudinti Tave, bet neužteko drąsos tau parodyti: "aš esu!" Vyresniajai sesei kažkaip pavykdavo tai padaryti savo protesto reakcijomis. Man nepavykdavo. Buvau paklusni, nes maniau, kad tokią labiau mylėsi. Laikui bėgant "išnykau" ne tik tau, bet ir sau. Reikėjo labai daug pastangų ir laiko, kad vėl save atrasčiau, kad suprasčiau kitą tiesą: aš ir mano sesuo visada Tau rūpėjome, tiesiog Tu nemokėjai mums parodyti savo meilės, kaip kažkada Tau jos neparodė Tavo mama (prisimenu, su kokia nuoskauda kalbėdavai apie savo mamą, kuri niekuomet Tavęs nepriglausdavo, nepaguosdavo...). Rašau Tau paskutinį, mieloji mano mama, laišką. Ne tam, kad pasmerkčiau Tave, bet tam, kad pasakyčiau, jog nepaisant nieko, aš Tave myliu ir visada mylėjau. Norisi suspėti atleisti Tau ir sau, kol dar gyvename... Tave mylinti dukra Viktorija."
Šis laiškas tapo pretekstu pašnekesiui apie atleidimą. Pasikalbėti šia tema sutiko psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė.
Vilma, kodėl žmonės nori pasidalyti tokiais subtiliais išgyvenimais?
 |
| Klausimus specialistei siųskite paspaudę čia
Telefonas privačiai konsultacijai 8 685 78601 |
Todėl, kad daugelis jaučiasi panašiai. Daugelis sunkiai atleidžia savo artimiesiems kadaise jų padarytas, o gal tik įsivaizduojamai padarytas, skriaudas.
Ar viešoje erdvėje mes ieškome pateisinimo savo sunkiems jausmams?
Ieškome supratimo.
Tikriausiai supratimo lengviau tikėtis iš nepažįstamų žmonių, abstraktaus klausytojo...
Laiško rašymas - ne tik savianalizės, terapijos forma, atnešanti palengvėjimą; žmogus nori pasidalyti savo patirtimi su kitais ir paskatinti kitus nesielgti klaidingai. Kai skaičiau šį laišką, man irgi pasidarė liūdna nuo minties, kad nespėjame savo brangiausiems žmonėms pasakyti, kad juos mylime.
Ar būtina sakyti? Meilė išreiškiama poelgiu, žvilgsniu, prisilietimais, visu savo gyvenimu... Gal jaučiame poreikį išgirsti žodinį patvirtinimą, kai abejojame pačiu jausmu?
Iš dalies sutinku, bet nenuneikime ir žodžių vertės. Žodžiai yra jausmo apdaras ir vienas iš būdų tą jausmą perteikti. Net ir suvokdami, jausdami, jog esame mylimi, mes norime, kad tai būtų pasakyta. Žodis gali pažadinti viltį, padėti sunkią minutę. Be abejo, kai elgesys byloja ką kita, tai ir žodžiai netenka reikšmės.
Kaip atleisti padarytą skriaudą? Kas Jums, Vilma, padeda tai padaryti?
Atleisti reiškia emociškai paleisti nuo savęs tą žmogų, kuris įskaudino. Tada tampi laisvas, nes tas žmogus netenka įtakos tau. Gali laisvai judėti į priekį savo keliu. Atleisti reikia pirmiausiai dėl savęs, dėl savo emocinės gerovės.
Atleidimo nauda suprantama, bet ne taip paprasta "emociškai atsirišti" nuo artimo žmogaus. Gali tūkstantį kartų kartoti "aš tau atleidau", melstis, parašyti laišką, nueiti pas psichoterapeutą ir gauti laikiną palengvėjimą. O paskui netikėtai vėl pajunti, kad skauda. Netikiu stebuklingais "išsilaisvinimais".
Ir aš netikiu. Be abejo, tam reikia laiko. Reikia paruošti dirvą: pabandyti suprasti, kodėl žmogus taip pasielgė, o kaip tu būtum pasielgęs jo vietoje. Žiūrėk kritiškiau į save, į savo poelgius, - ir tapsi pakantesnis kitų klaidoms ir trūkumams.
Jeigu nuoskauda vis sugrįžta, vadinasi, jūsų viduje iš tikro neįvyko atleidimo aktas. Kai atleidi - paleidi visam laikui, nuoskaudos nebegrįžta.
Prisiminimų neištrinsi.
Taip, prisiminimai lieka, bet be emocinio turinio: pykčio, įniršio ir panašiai.
Santykiai su mama, su savimi, su visu gyvenimu - ne kulinarija, čia svetimi receptai neveikia.
Joks profesionalus psichoterapeutas neišrašys recepto, kaip reikia atleisti. Jis tik gali padėti nueiti atleidimo kelią. Vieniems tas kelias trumpesnis, kitiems - ilgas ir duobėtas. Svarbu judėti savo tempu, neforsuoti vidinių dalykų, nes jie sudėtingi.
Kartais skaudus kito žmogaus poelgis ar žodis neturi motyvo. Įskaudinęs žmogus tos priežasties sąmoningai gali net nesuvokti. Aš irgi kartais spontaniškai pasielgiu taip, kad paskui savęs klausiu: "Kas gi čia buvo? Iš kur tai?" Kai pagalvoji: įžeidimas net nesusijęs su žmogumi, kuriam jis buvo skirtas...
Tai, apie ką kalbate, priežasčių suvokimas, yra vienas iš kelių į atleidimą. O tų kelių yra tiek, kiek žmonių. Bet ir eidami skirtingais keliais žmonės prieina tą patį tašką - atleidimą. Pavyzdžiui, man su metais darosi vis sunkiau ilgai nešiotis nuoskaudą. Tiesiog gaila švaistyti savo laiką, energiją. Kai imi suvokti savo laikinumą, mirties realybę, pradedi blaiviau mąstyti. Visi mes einame į mirtį, ir laiko turime vis mažiau. Kam jį aukoti smulkmeniškumui, pykčiui?
Žmonės yra ne tik mąstantys, bet ir jaučiantys padarai. Norėtųsi niekada ant nieko dėl nieko nepykti, tačiau santykiai yra vertybių konfliktas. O juo labiau santykiai su žmonėmis, formavusiais mus vaikystėje. Net ir mirus artimam žmogui santykis su juo egzistuoja toliau, transformuojasi, kinta. Tas tęstinumas suprogramuotas gamtos. Tu esi pratęsimas, kuris privalo atsiskirti. Tai skausminga.
Atsiskyrimas lengviau įvyksta su gyvu žmogumi. Dialogai padeda išlaisvinti susikaupusį pyktį. Sunku atsiskirti, kai pokalbiai su mama neužbaigti čia, žemiškoje erdvėje bei laike. Kas įmanoma, reikia daryti čia ir dabar.
Pakalbėkime apie altruizmo priežastis. Teatleidžia man geradariai, bet net Motiną Teresę kamavo dvasinės abejonės, vienatvė ir sielos skausmas... Kodėl žmogus jaučia poreikį ką nors gelbėti? Ką jis mato tame atstumtame šunelyje, paliktame vaike ar bedalyje žmoguje? Ką jis iš tikro gelbėja? Save - kadaise mažą ir bejėgį, reikalingą globos ir šilumos?
Jūs teisingai pasakėte: žmogus gelbėja pats save. Globodamas kitus, jis globoja savo viduje esantį mažą vaiką, kadaise tos globos nepatyrusį arba stokojusį. Ir tai nėra blogai, nes ta energija panaudojama geriems tikslams.
Paradoksas. Vaikas, mamos neišmylėtas vaikystėje, užaugęs gelbėja meilės nepatyrusius ir be meilės palieka savo vaikus.
Turbūt tai irgi natūralu, nes jo vaikams gal būtų per daug tos globos. Sveikai asmenybei augti ir bręsti reikalinga besąlygiška mamos meilė, bet su tam tikra distancija. Vaiko savarankiškumui formuotis reikalinga erdvė. Nepaliekant distancijos vaiką irgi galima sužaloti.
Žalojanti, ribojanti meilė nėra meilė, tai liga. O kuriančios, auginančios meilės negali būti per daug...
Viskam turi būti saikas: altruizmui, egoizmui, vienatvei, bendravimui, liūdesiui, skausmui, džiaugsmui ir net meilei. Problemos prasideda, kai perlenkiama lazda, kai ko nors per daug arba per mažai.
Nesame visagaliai rinkdamiesi. Kai ką gauname ir "dovanų". Jeigu vaikai pasidomėtų savo tėvų ir protėvių gyvenimo istorijomis, manau, atrastų įdomių paralelių ir atsakymų į klausimus "kodėl" .
Pritariu jums. Mumyse vyksta natūralus giminės pratęsimas. Turime daugybę buvusių proprosenelių kartų likimo dalelių. Tai mūsų dvasinis bei genetinis turtas.
To, kas buvo, žinoma, jau nebepakeisi, bet gali pakeisti tai, kas bus. Mes savęs iš šalies nematome, užtat gerai matomės veidrodyje - vaikuose, todėl verta savęs vis paklausti, ar tai, ką perdavei, iš tikro jau tokie "turtai"...
Žinoma, perduodami giminės "turtą" savo vaikams, turime padaryti "reviziją". Atsakingai. Tačiau atminkime, kad kaip ir mūsų tėvai, taip ir mes auklėdami savo vaikus padarysime savo klaidų.
Tikėkimės, kad jos netaps per sunkia našta. Kita vertus, gamta viską subalansuoja. Jeigu visi būtume užauginti idealiai, tai aplink dominuotų racionalūs, tačiau nejautrūs silpnesniajam padarai, tokios dirbtinės gėlės. Anot rašytojo Beigbederio, nesudaužyta širdis - dar ne širdis. Kaip tu gali atjausti nepatyręs skriaudos, ką tu gali sukurti neiškentęs griūties. Kaip tau bus atleista, jeigu pats neatleidai...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą