Kai vaikai palieka namus

Kai vaikai palieka namus

(1)

Kai nešiojiesi vaiką po širdimi, nekantrauji nukirpti virkštelę, kad paleistumei žmogų į šį pasaulį. Sakoma, kiekvienas naujagimis praneša žinią, kad Dievas dar tiki žmogumi. Bet kai užaugęs vaikas palieka namus, antrąkart nutraukti virkštelę būna skausminga, lyg tau būtų išplėšę širdį.

Sūnus motinai yra ypatingas vyras, nes jis niekada nepaliks, visada brangins. Mano sūnus net pasakė: "Mama, aš nuo gimimo sergu tavimi."

Dėl dukrų motinos išgyvena, kad jos nekartotų jų klaidų, kad joms teks patirti moters daliai tenkančio skausmo.

Mane ištiko šokas, kai sūnus netikėtai pasakė: "Ar turi pinigų tarptautiniam anglų kalbos egzaminui?" Supratau, kad išvažiuos.

Išlydėdama traukinių stotyje apkabinau ir pratrūkau rauda, ir nuo tos dienos ši rauda aidi mano širdyje kiekvieną dieną.

Jis pasakė: "Nesijaudink taip, juk važiuoju savo svajonės įgyvendinti. O juk ir grįšiu per Kalėdas."

Negrįžo. Protas bylojo, kad vaikui atsiveria pasaulis ir aibė galimybių, atradimų, ir jis jaučiasi kur kas geriau, ištrūkęs iš įkyrios mano globos, bet tai nenumaldė širdperšos.

Kai įsijungus "skypą", nėra garso, prapliumpi isteriškai žliumbti.

Kai matai jį, kalbiesi, trokšti paliesti, pajusti jo kvapą. Kiekvienas akiai užkliuvęs jo daiktas primena akimirkas, kai buvom kartu. Galiausiai imi analizuoti savo klaidas ir galvoti, kad buvai bloga motina: nepakanti, kritiška, sarkastiška. Pasąmonė kužda: tu kalta, kad jis turėjo išvažiuoti.

Jeigu neturime kantrybės iškęsti savo vaikų, kaip jie patys save iškęs?

Aš nebemoku jaustis laiminga, nes tokia būdavau tada, kai galėjau suteikti džiaugsmo savo kūnui ir kraujui, kai jis juokėsi, kai galėdavau apkabinti ir paguosti.

Niekas manęs geriau nepažįsta, nesupranta, negali taip įskaudinti ar suteikti vidinio švytėjimo.

Gerai sakė Balzakas: yra moterys - patelės, ir moterys - motinos. Kai sumaišai juoda su balta, gali viską paversti pilku kasdienybės purvu.

Sūnus pasikeitė; iš pradžių jam buvo visiškai neįdomu, kuo gyvenu, sakydavo: "Tai, ką man pasakoji, turėtum papasakot savo psichiatrui."

Dabar jis tapo globėjiškas, sako: "Man viskas gerai, ką daryti, kad patikėtum? Rūpinkis savimi." Tai, kas jam buvo atsitikę negero, ką išgyveno, sužinau tik tada, kai jau būna išsprendęs savo problemą.

Negaliu nieko jam patarti, sako: "Kaip tu galėtum, juk esu už tūkstančių kilometrų."

Kai kas paskambina ir sušneka angliškai, persmelkia siaubas: gal mano vaikui nutiko nelaimė?

Žemė plaukia iš po kojų. Sapnuoju, kad parvažiavo, verkiu iš džiaugsmo, o prabundu - tokia tuštuma atsiveria... Pamatau gatvėje panašų vaikiną - tarsi virbu perveria.

Blogiausia, kad žinau, jog jis ilgisi Tėvynės ir namų...

Kita vertus, būna akimirkų, kai jaučiuosi laiminga, suvokusi, kad jauno žmogaus gyvenimas kas akimirką keičiasi, kaip peizažas, kopiant į kalną.

Kad jis neverda savo sultyse, o kai ilgisi namų, su lietuviais draugais verda cepelinus, keliauja ir pamato tai, ko aš niekada nepatirsiu.

Tada nukrinta akidangčiai. Nesisavink vaiko, kaip sakė Džilbranas, vaikai - strėlės, paleistos iš lanko. 

Labai myliu gyvenimą, žmones, meną, gyvūnus ir savo darbą, bet nepalieka jausmas, kad mano esybė susitraukė į adatos smaigalį.

Pykstu ant psichologų, kurie pateikia instruktažą: mokykitės kalbų arba šokti. Kalbų mokytis nėra pinigų nei motyvacijos, o prisišoku aplink silpstančią motiną...

"Norėčiau apsaugot nuo bėdų..."

"Jau pusmetį žinojau, kad dukra išvažiuos, vos ne kryželiais žymėjau kiekvieną dieną, kol dar buvome kartu, - pasakoja Violeta, kurios abi dukros gyvena užsienyje. -Purpt - ir išskrido.

Žinoma, norėčiau kaip paukštė turėti dukrą lizde ir saugoti ją nuo bėdų. Slegia jausmas, kad nieko jau nepakeisiu.

Kiekviena mama, paleidusi vaiką į gyvenimą, nepaliaujamai apie jį galvos. Aišku, tu vaiko gyvenimo nenugyvensi...

Aš dėkoju likimui, kad turiu labai daug darbo, nes jeigu sėdėčiau namie, nebūtų labai lengva tuščiuose namuose.

Išsiųsdavau pagrandukę pas seserį į Paryžių, bet žinodavau, kad rudenį sugrįš. Ir dabar save apgaudinėju: o gal vis dėlto grįš?..

Mes niekada su dukromis nesipykdavome. Negalvoju, kad buvau bloga mama, tiesiog trūksta vaikų, ir viskas. Aštuoniolika metų su žmogumi buvai diena iš dienos...

Bet nemanau, kad iki galo pažinau savo dukras. Visada yra nutylėtų paslapčių. Juk ir aš jų turiu.

Žinai, keista, kai Rasa gyveno Klaipėdoje, aš labiau bijojau, kad jai kas bloga nutiks: vėluodavo grįžti dešimt minučių, ir vaizduotė jau piešė siaubus.

Nematai, ir negalvoji. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jai sekasi.

Kai iš namų išėjo pirmoji dukra, nesijaučiau taip prastai, nes ji keletą metų gyveno Vilniuje. Ačiū Dievui, mano tėvai gyvi. Aš iš namų iki vedybų nebuvau išėjusi.

Jaučiausi saugi: žinojau, kad čia mano tėvynė, mano žemė. Man atrodo, kad išvažiavusios dukros neturi to saugumo jausmo: "Kad ir kas nutiktų - čia pat yra mama." Juk nesame apsaugoti nuo nelaimių...

Dabar visas mano gyvenimas yra darbas ir katinas. Jeigu būtų gyvas mano vyras, tą laiką, kurį skirdavau vaikams, dabar skirčiau jam.

Neseniai su abiem dukromis susitikau Paryžiuje. Atrodė, kad net nebuvome išsiskyrusios. Manau, kad mūsų ryšys tik stiprės, nors kiekviena gyvensim savo gyvenimą."

Gedime, ko neturėjome?

Nesu tos srities ekspertė, bet išsiskyrimas - natūralus reiškinys. Paukščiai išskrenda iš savo lizdo

Pasak psichiatrų, kiekviename amžiuje yra savos krizės, nelyginanti išsiskyrimo su vaiku su katastrofa ar netektimi. Tai tik viena iš gyvenimo pakopų, kurią reikia išgyventi.

Kai abiturientai gauna atestatus, motinos irgi verkia. Jei vaikas susiranda žmoną ar vyrą - taip pat liūdi.

Net jei gyvena tame pačiame mieste.

Štai viena moteris, kai jos sūnus vedė, pasistatė jo portretą kaip altorių ir kasdien ašarodama dėdavo prie jo gėlių...

Mes norime apsaugoti vaiką nuo visų įmanomų klaidų, o ypač nuo tų, kurias padarėme mes. Kartais įsivaizduojame, kad vaikas bus labai talentingas, daug pasieks, o paaiškėja, kad jis toks kaip ir tu - eilinis.

Esame iliuzijų įkaitai.

Manau, tai susiję su saviverte, savęs įprasminimu. Juk svarbiausia - kad užaugę vaikai rastų savo vietą gyvenime, būtų kuriančios asmenybės.

Be abejonės, skaudu, kai vaikas palieka namus. Kartais susivokiame, kad per mažai su juo bendravome, gerai net nepažinome, trūko giluminio ryšio.

Gedime to, ko neturėjome.

"Kokia aš buvau bloga motina", - tai jau susiję su depresija.

Tuomet reikia asmenybės analizės, psichoterapeuto pagalbos. Svarbu, kad žmogus norėtų ieškoti ir keistis, o ne nukirsti visus saitus su pasauliu."

Išmoktas nerimas

"Mūsų nuogąstavimai dažnai susiję su mūsų pačių neigiama patirtimi, - sako psichiatrė.

- Mano mama laukė tėčio paskyrusi pasimatymą mieste, o jis tą dieną mirė darbe.

Nuo tol kiekvieną sykį, kai aš vėluodavau bent penkias minutes, ji jausdavo didžiulį nerimą. Tai išmoktas nerimas.

Kodėl mes netikime, kai vaikas sako, kad jam viskas gerai?

Pasitikėkim vienas kitu, pasitikėkime ateitimi. Taip, nė vienas nesame apsaugotas nuo nelaimės, bet turime tikėti, kad galėsime ištverti, kad ir kas nutiktų.

Tėvų autoritetas vaiko akyse susvyruoja, kai jis suvokia, kad esame nelaimingi, nes nesugebame susikurti savo gyvenimo be jo.

Jeigu gedime savo gyvo vaiko, - gal iš tikro gailime savęs? prabėgusio laiko? To, kad jau nesame tokie, kokie buvome?

Senyvo amžiaus žmonės išgyvena tą patį tuštumos jausmą, ypač kai miršta sutuoktinis. Tai nepasirengimas gyventi savarankiškai."

Dalinkitės gyvenimu

Pasak psichologų, ar vaikų išskridimas iš lizdo suartins sutuoktinius ar juos išskirs, priklauso nuo to, koks ryšys tarp jų buvo visą tą laiką, kol augino vaikus.

Užsieniečiai lengviau pakelia ištuštėjusio lizdo jausmą. Gal kad ten daugiau bendruomeniškumo, pagarbos žmogui, mažiau pavydo ir polinkio nuvertinti save ir kitą žmogų.

Kai stažavosi Amerikoje, lietuvė psichologė, kartu su kolegomis gavo po knygą apie tai, ką daryti, jeigu jauti nostalgiją savo šaliai, artimiesiems.

Ten pasakyta: rašykite laiškus, dalinkitės savo gyvenimu..."

Ta pačia tema: "Vaikai - svarbiausia, bet ir be jų yra visokių malonumų"

Kai vaikas užauga ir palieka namus, antrąkart nukirpti virkštelę skausminga, tarsi išplėštų širdį...

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder