Labiausiai nuskurstame patys: kaip pamilti savo priešą?

Kaip išsivaduoti iš priešiškumo gniaužtų? Krikščioniškoji nuostata ragina pamilti savo priešą. Ar tai įmanoma eiliniam mirtingajam?

Į šį klausimą gana paprastai atsako budistai. "Priešo mylėti neįmanoma, - sako vienuolis Tchit Niat Chanis (Thich Nhat Hanh), pasaulyje žinomas dzenbudizmo mokytojas, vienas įtakingiausių šių laikų dvasinių lyderių. - Jūs galite pamilti priešą tik liovęsi jį laikę priešu."

Kaip?

"Kai krikščionis sako, kad elgiasi vienaip ar kitaip iš meilės Dievui, ką jis turi galvoje? Kaip jis myli Dievą? Ar jis myli Dievą taip pat, kaip myli tėvą, motiną arba mokytoją?

Tėvas, motina arba mokytojas gali turėti problemų. Jie gali kentėti ir būti reikalingi meilės bei paramos.

Nemanau, kad Dievas buvo reikalingas tokio pobūdžio meilės ir paramos.

Pagal krikščionybę, jeigu jūs mylite Dievą, jūs turite mylėti artimą, antraip negalėsite pasakyti, jog mylite Dievą, - rašo T. N. Chanis savo knygoje "Buda ir Jėzus kaip broliai". - Tuomet turite žengti toliau. Turite pamilti savo priešą.

Kodėl? Kaip? Budistų mokymas tai aiškina labai paprastai.

Budizmas moko, jog meilės pagrindas yra supratimas. Jeigu jūs sąmoningas, jūs suprantate, kad kitas žmogus kenčia. Jeigu matote jo kančią, jūs nenorite, kad jis toliau kentėtų.

Jūs žinote, nuo ko turite susilaikyti, kad neaitrintumėte jo kančios, ir ką galima padaryti, kad jam atlėgtų.

Kai pradedate matyti kito žmogaus kančią, jumyse kyla atjauta - ir jūs daugiau nelaikote šio žmogaus priešu.

Tą akimirką, kai suvokiate, kad jūsų tariamas priešas kenčia, tą akimirką, kai nebenorite, kad jis kentėtų, jis liaujasi buvęs jūsų priešu."

Kodėl nekenčiame

"Kai mes žmogaus nekenčiame - mes pykstame, nes nesuprantame jo situacijos.

Praktikuodami sąmoningą atidumą, susivokiame, kad jeigu patys būtume augę taip kaip jis, tokiomis pat kaip jis aplinkybėmis, jeigu būtume gyvenę apsupti žmonių, kurie supo jį, būtume tapę tokie patys.

Toks supratimas pašalina pyktį, pašalina skirtumą tarp jų ir mūsų, ir pasirodo, kad tas žmogus nebėra priešas.

Dabar jūs jau galite jį pamilti. Priešo mylėti neįmanoma. Galite mylėti priešą tik liovęsi laikę jį priešu.

Vienintelis būdas tai padaryti - sąmoningo atidumo praktika. Šis žmogus vertė jus kentėti praeityje. Praktikos esmė - paklausti savęs kodėl."

Žiūrėk, kad suprastum

"Jeigu jūs nelaimingas, jūsų nelaimė plinta aplink. Jūs kenčiate mažiau, kai mokotės supratimo ir kantrybės. Jūs puikiai jaučiatės, kai žiūrite į gyvas būtybes gailestingomis akimis.

Jūs nieko nekeičiate. Jums viso labo pakanka žvelgti į pasaulį su atjauta - tada jaučiate, kad patys kenčiate mažiau.

Širdis reikalinga, kad mylėtų. Akys reikalingos tam, kad žiūrėtų ir suprastų.

Gailestingas žvilgsnis reiškia akis, kurios žiūri ir supranta. Jeigu yra supratimas, natūraliai gimsta gailestingumas.

Gailestingos akys žvelgia gilyn - tai suprantančios akys."

Skirtumai

Dalis žmonių mano, jog tarp krikščionybės ir budizmo esama panašumų. Dalis įsitikinę, kad šios filosofijos turi esminių, niekaip nesuderinamų skirtumų.

Budistai tiki reinkarnacija - tuo, kad žmogus gyvena ne vieną gyvenimą, tuo tarpu krikščionys tvirtina, kad žmogus gyvena tik kartą. Pagal krikščionis, po mirties siela keliauja į rojų ar pragarą ir ten lieka amžinai. Pagal budistus, mes niekada nesibaigiame, nes žmogus, visata ir Dievas yra viena tikrovė.

Pagal krikščionybę, žmogus nėra viena su Dievu.

Žmogus nuodėmingas, Dievas - tobulas. Budistai sako, jog žmogus neturi "aš", krikščionys - kad yra "tikrasis aš". Budistai kalba apie tuštumą ir materialiosios kilmės, atskiros savasties nebuvimą, krikščionys teigia unikalaus individo egzistavimo faktą.

Jeigu šių filosofijų esminiai teiginiai taip skiriasi, ar tai reiškia, jog skiriasi ir jų gailestingumo, gerumo, meilės sampratos?

"Jeigu skirsime laiko atidžiai ir giliai praktikuoti savo tradicijai, suprasime, kad tokios problemos nėra", - rašo budistų vienuolis T. N. Chanis.

Mangas ir apelsinas

Pasak T. N. Chanio, nėra vienos budizmo sampratos. Jeigu paimtume šimtą žmonių, praktikuojančių budizmą, gautume šimtą budizmo formų.

Tas pats pasakytina ir apie krikščionybę. Jeigu imtume šimtą tūkstančių žmonių, praktikuojančių krikščionybę, gautume šimtą tūkstančių krikščionybės sampratų.

Pasak T. N. Chanio, kartais budistas gali prieiti išvadą, kad kuris nors krikščionis netgi labiau budistas nei jis pats.

"Kartais jis mato, kad kai kurių krikščionių meilės ir atjautos praktika yra kur kas arčiau budizmo nei tų, kurie save vadina budistais.

Todėl palikime idėją, kad krikščionybė turi būti tik tokia, o budizmas - būtent toks", - rašo T. N. Chanis.

Ar įmanoma universali, visiems priimtina religija?

"Mes neturime nutrinti skirtumų. Gerai, kad jie yra. Tačiau jei atidžiai pažiūrėsite į mangą ir apelsiną, pamatysite, jog, nors jie ir skirtingi, abu jie yra vaisiai.

Jie abu sudaryti iš tos pačios saulės šviesos, debesų, cukraus ir rūgšties.

Jeigu skirsite šiek tiek laiko atidžiai juos patyrinėti, pamatysite, jog vienintelis jų skirtumas yra akcentai."

Namai

"Kai susitinkate su pačiu savimi, jumyse atsiveria beribė erdvė. Jeigu esate su savimi, jeigu esate atidūs sau, šios erdvės pakanka, kad ja plauktų debesys.

Jūs galite atrasti savo ateitį ir praeitį tik sugrįžę savęs. Sugrįžę į save, susitinkate su savo tėvais ir protėviais.

Jie niekada nebuvo išnykę, jie - jumyse. Jūs galite jų prisiliesti ir padovanoti jiems šypseną."

"Praėjusiuose gyvenimuose jūs buvote medžiu, akmeniu, debesiu, triušiu ir elniu. Visa tai likę jumyse. Jie irgi yra jūsų namai.

Grįžę savin ir prisilietę šios visumos, pamatysite, kad jūsų namai labai erdvūs. Su jumis jūsų broliai ir seserys, vaikai ir jų vaikai, jūsų mokiniai ir jų mokiniai. Jie ne tik aplinkui; jie jūsų viduje."

"Įsivaizduokite citrinmedį pavasarį. Jis pasipuošęs daugybe nuostabių žiedų. Jūs dar nematote vaisių, bet žinote, kad jie yra. Vaisiai yra todėl, kad yra žiedai.

Net būdami jauni, galite prisiliesti prie jumyse esančių vaikų ir vaikaičių. Jie taip pat yra jūsų namai."

"Kiekvienam žmogui reikia namų. Daugelis jų neturi. Jie turi namus, kuriuose gyvena, bet neturi namų savo širdyje."

(Citatos iš knygos "Grįžimas namo: Jėzus ir Buda kaip broliai")

Skirtingomis krytimis

Induizmas, islamas ir krikščionybė - trys didžiausios pasaulio bendruomenės, kviečiančios eiti Dievo link skirtingomis kryptimis.

Krikščionimis save laiko 33 proc. pasaulio gyventojų, islamą išpažįsta 22 proc., induizmą - 15 proc. 14 proc. laiko save netikinčiais.

Budizmas šioje draugijoje užima kukliausią vietą: šiuo metu budistų yra apie 6 proc. (arba 362 374 tūkst. žmonių)*.

Nepaisant to, budizmo idėjos pasaulyje labai populiarios ir plinta į kitas religijas. Kai kuriomis iš jų yra persiėmę ir krikščionys.

Apie 10 proc. Europos krikščionių (ir net 44 proc. žmonių Lietuvoje) tiki reinkarnacija**, nors ji, pasak šios religijos mokytojų, nesuderinama su krikščionybe.

YouTube ekrano nuotr.

* David W. Shenk "Global Gods" ("Pasaulio dievai").

** Europos vertybių tyrimo grupės 1999-2000 m. tyrimas.