Kodėl mes (ne)susitikome?

Mes sutinkame šimtus žmonių, bet mylime tik vieną. Kodėl būtent dabar pažvelgiame vienas į kitą, nors esame pažįstami daugybę metų? Kas stumia vienas kitam į glėbį, kai, rodos, tiek daug skiriančių faktorių: ir amžius, ir išsilavinimas, ir socialinė padėtis? Ar tai atsitiktinumas? "Žinoma, ne, - teigia prancūzų psichologas Žanas Klodas Kaufmanas (Jean-Claude Kaufmann). - Nors kiekviena susitikimas atrodo nenumatytų atsitiktinumų grandinės rezultatas, mūsų sieloje visada egzistuoja tam tikras kriterijų rinkinys, kurių negalėtume suformuluoti sąmoningai. Šiaip ar taip, jie lemia mūsų pasirinkimą."

Ž. Kaufmano žodžiais, kiekvienas žmogus panašus į krabą atsiskyrėlį. "Asmenybė pasmerkta gyventi kriauklėje, o būdas pabėgti iš jos - tai pasikliauti mylimu žmogumi." Kad sugalvotume vienas kitą iš naujo.

Sutinkame tą, apie kurį jau žinome

Nebūtina tapti sociologu, kad konstatuotum: mūsų šansai susitikti smarkiai išauga, jeigu mokomės viename fakultete, dirbame vienoje kompanijoje, gyvename viename rajone, lankomės tame pačiame sporto klube... Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad susipažįstame tik su savo rato žmonėmis. Meilė - subtilesnė materija. Zigmundas Foidas pirmasis išreiškė mintį, kad mes sutinkame tik tuos, kurie jau egzistuoja mūsų pasąmonėje.

Rasti meilės objektą galiausiai reiškia vėl jį atgauti. Taip būtų galima suformuluoti abipusės traukos dėsnį.

Marselis Prustas turėjo galvoje tą patį, kai sakė, jog iš pradžių mes piešiame žmogų savo vaizduotėje ir tik paskui sutinkame jį realiame gyvenime.

Partneris traukia mus todėl, kad jo paveikslas nuo vaikystės gyvena mūsų viduje. Tad nuostabus princas arba puikioji princesė yra žmogus, kurio mes laukėme ir kurį pažinojome jau seniai.

Pabėgti nuo vienatvės

Emocinis ryšys su motina palieka mūsų sieloje neišdildomą pėdsaką, todėl suaugę mes nepaliaujamai siekiame pakartoti savo ankstyvąją patirtį.

Mažam vaikui santykiai su motina tapatūs gyvybei. Jokie kiti santykiai niekada nebus tokie reikšmingi. Vaikiška iracionali baimė likti vienam gimdo glaudaus ryšio su kitu žmogumi poreikį, kuris lydi mus visą gyvenimą. Gali kilti ir tokia fantazija: jeigu aš liksiu mažas, bejėgis, - kitas manęs nepaliks: "Jis rūpinasi manimi, ir tik jo glėbyje aš jaučiuosi saugi..."

Kartais mums atrodo, kad gerai pažįstame tą, kurį pamilome neseniai: "Tarsi būtume kartu jau amžinybę..." Troškimas jaustis "savam" taip pat susijęs su vaiko ir motinos santykiais: juk kūdikio gyvenimas priklauso nuo to, ar gerai motina jaučia jo norus, ar ji supranta jį be žodžių. Jeigu stokojome to vaikystėje, tai dar labiau stengsimės rasti žmogų, kuris mus supras.

Jeigu tėvai suteikė per mažai meilės ir švelnumo, mes galime patekti į emocinę priklausomybę nuo partnerio. Meilės deficitas šiuo atveju tampa kabliuku, ant kurio užkibus labai sunku išsilaisvinti. Dažnai tokių žmonių santykiai yra akli, juos galima apibūdinti žodžiais: "Man taip reikia tavo meilės, kad net nenoriu galvoti, ar tau reikia manosios."

Dviejų šokis

Žmogui reikia dėmesio, švelnumo, aistros... Tačiau ar iš tikrųjų esame pasirengę visa tai priimti?

"Artumas baugina daugelį. Artimi santykiai išties rizikingi: mes atsiveriame kitam, bet sutapimas su juo gali ir neįvykti, o tai suteikia skausmo. Būtent todėl taip dažnai vengiame nuoširdžių santykių. Bet ar galima mylėti, atiduoti, jeigu neleidi sau patirti malonumo priimti?

Brandūs santykiai primena dviejų žmonių šokį. Partneriai juda kartu, pagal bendrą muziką, į taktą, bet tuo pat metu turi galimybę keistis vietomis, paleisti kitą į šalį arba žengti žingsnį į priekį. Meilė, kurią atiduodi ir gauni, taip kaitaliojantis, tik išplečia ribas.

Daugelis gyvenimo išminties įgijusių žmonių gyvenimo saulei leidžiantis klausia savęs: "Ar man pavyko iš tikro mylėti? Ar sugebėjau perduoti savo jausmus gyvenimo palydovui? Ar pats džiaugiausi jo jausmais?"

Visą gyvenimą mes mokomės atiduoti ir priimti - tam, kad galiausiai turėtume galimybę sau pasakyti: "Kaip nuostabu jausti meilę."

Tas, kuris mane papildys

Šiandien investuojame į santykius per daug vilčių, nes norime, kad jie būtų nepriekaištingi, idealūs. Galbūt todėl ieškome partnerio, panašaus į žmogų, kuris turi visa tai, ko linkėtume sau? Kitais žodžiais, ieškome veidrodžio, kuris atspindėtų pozityvų mūsų pačių paveikslą. "Jis nuostabus: turtingas, pasitikintis savimi, visuomet gerai nusiteikęs. Jis turi viską, ko taip trūksta man! Jeigu mane galėjo pamilti toks žmogus, vadinasi, esu kažko verta."

Partnerio, kuris mus papildytų, paieškai, gali rastis racionalus motyvas, bet gali būti ir taip, kad žmogus nenori pripažinti savo bruožų, todėl "perduoda" (priskiria) juos kitam. Pavyzdžiui, nesąmoningai laikydama save kvaila ir naivia, moteris ras partnerį, kuris jai įkūnys išmintį ir mokėjimą priimti brandžius sprendimus, ir tokiu būdu užkraus jam atsakomybę už save, "tokią bejėgę".

Mes galime "perduoti" kitam ir tuos savo bruožus, kurie mums nepatinka. Šiuo atveju partneriais nuolat tampa žmonės, kurie už mus silpnesni, kurie turi tų pačių problemų, tačiau dar labiau išreikštų. Psichoanalizėje ši taktika vadinama "pasikeitimu disociacijomis". Ji mums leidžia nepastebėti savo pačių trūkumų, kurių taip nemėgstame, nes partneris tampa jų įsikūnijimu. Pavyzdžiui, kad užmaskuotų savo pačios baimę aktyviai veikti, moteris vis įsimyli silpnus vyrus, puolusius į depresiją.

Pamatyti kitame kitą - didelis psichologinis laimėjimas, teigia psichoanalitikai. Kartais mes renkamės partnerį tokį, kuris atliktų tam tikros mūsų dalies vaidmenį, ir nebūtinai pozityvaus; dažnai netgi atvirkščiai - nemalonaus ir atstumiančio. Pavyzdžiui, jums nepatinka jūsų tingėjimas ir netvarkingumas, ir pasirodo, kad partneris turi būtent tokias savybes. Tokiu būdu jūs gaunate vidinę teisę kaltinti kitą, kad būtent jis yra apkiautęs.

Kuo sergame, tuo gydomės

Žmonių sąjungos pagrindas dažnai būna abipusio panašumo principas. Būtent jo siekia narcisistinės asmenybės, rinkdamosi žmogų, panašų į save - ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės, o kartais net ir tokiu pačiu vardu.

Narcisistinė asmenybė nori, kad jos partneris kalbėtų su juo tik jo temomis, išgyventų tuos pačius jausmus. Kita vertus, jis nori būti nuolat giriamas už savo ypatingumą. Kai du tokie žmonės pradeda gyventi kartu, abipusiai reikalavimai ir pavydas galiausiai sugriauna jų santykius.

Anglų psichiatras ir psichoterapeutas Robinas Skineris (Robin Skinner) savo knygoje "Šeima ir kaip joje išgyventi" tvirtina, kad žmones dažnai sieja bendri kompleksai. Pasak jo, žmonės traukia vienas kitą tuo, kas padėta "vitrinoje", nors iš tikro svarbiausia tai, kas už širmos. Vaikinas gali sakyti: "Man patinka linksmos, o paniurusių nemėgstu" - ir pasirinkti merginą, kuri nuolat linksminasi. Ir jie abu visą laiką linksminasi, kad paslėptų savo giluminį nerimą arba totalinę vidinę tuštumą. Žmonės, turintys panašių kompleksų, kooperuojasi ir peni savo problemas bei kultivuoja jas kitame žmoguje. Apsidairai aplinkui - visi tokie patys, vadinasi - ir man viskas gerai! Kol žmogus nesuvoks šito žaidimo, jis vaidins pagal tą patį vis tų pačių santykių scenarijų.

Edipo paieškos

Klasikinės psichoanalizės požiūriu, brandžiuose santykiuose partneris yra susijęs su mūsų tėvų paveikslu - arba su pliuso ženklu, arba su minuso. Jis taip stipriai mus traukia todėl, kad savo savybėmis primena (arba atmeta) tėvo arba motinos vaizdinį. Psichoanalitikai tokį pasirinkimą vadina "Edipo paieška". Jeigu sąmoningai bandome pasirinkti moterį, nepanašią į mamą (vyrą, nepanašų į tėvą), tai vis tiek reiškia vidinio konflikto aktualumą ir siekį jį išspręsti "prieštaraujant". Gal būtent todėl profesoriaus dukra įsimyli patrakusį roko muzikantą be cento kišenėje?

Su motinos paveikslu siejamas vaikiškas saugumo jausmas. Jis gali pasireikšti "didelio" žmogaus pasirinkimu - stambaus, apkūnaus. Liesas vyras tokioje poroje paprastai ieško "maitinančios motinos", kuri tarsi priglaudžia jį prie savęs ir gina. Tą patį jaučia ir moteris, kuri renkasi "didelius" vyrus.

Nereikėtų suprasti tiesmukiškai: iš tikro partneris "sutampa" ne su realiais tėvu ir motina, o su tuo jų įsivaizdavimu, kuris yra mūsų pasąmonėje, kuris susiklostė dar kūdikystėje.

Meilė, aromatas ir imunitetas

Mūsų smegenys ieško kitame žmoguje faktorių, kurie mus papildytų. Rinkdamiesi partnerį, mes nesąmoningai laikomės tokios logikos: jeigu mano imuninė sistema saugo mane nuo vienos grupės virusų, o mano partnerio imuninė sistema - nuo kitos, tai mūsų vaiko imuninė sistema bus dar stipresnė nei mūsų.

Ypatingą vaidmenį šiame procese vaidina kvapai, kurie perduoda genetinę informaciją apie imuniteto sandarą. Žmogus turi dvi uoslės sistemas. Be pagrindinės, yra dar ir kita, vadinama vomeronazaline, kuri skirta seksualiniams prioritetams nustatyti. Jos dėka mes "pagauname" lytinius kvapus - feromonus. Smegenys, išanalizavę juos, siunčia signalą į endokrininę sistemą, ši gamina lytinius hormonus, ir prasideda meilė...

Duoti tai, ko neturime

Iš meilės mes kartais tikimės gauti tai, ko gauti negalime: jausmus, siejančius mus su buvusių meilių objektais. Mes norime vėl pasimėgauti tuo džiaugsmu, kurį jie mums dovanojo, arba užsigydyti tas žaizdas, kurias jie padarė. Tačiau tikėdamiesi, kad kas nors kitas galės atlyginti tai, ko negavome tuo metu, mes puoselėjame tuščias viltis.

Ar pasiruošę susitikti?

Dviejų susitikime dalyvauja ne du, o mažiausiai šeši žmonės: iš vienos pusės - ji, jos tėtis, mama, iš kitos - jis, jo tėtis, mama. Ir dar keletas jų protėvių, mylimi dėdės arba pusbroliai, su kuriais prabėgo vaikystė. Ir dar keletas kitų žmonių. Štai kodėl susižavėjimas vienas kitu pradiniu susitikimo etapu taip sunkiai perauga į tvirtą ir ilgą meilės ryšį.

Prie šio natūralaus sunkumo prisideda ir laiko problema: mes galime susitikti tiesiog ne laiku - tą akimirką dar nebūti pasiruošę meilei, būti dar neišsilaisvinę iš buvusio romano. Savo svajonių vyrą ar moterį galime prarasti dėl mažytės nemalonios detalės: nubėgusios kojinės, negražios grimasos - nieko ypatingo, tačiau magija šiuo atveju nesuveiks.

Kiekvienas žmogus į meilės santykius atsineša savo gyvenimo situaciją, ir vieniems naujos meilės kibirkštis yra gėris, kitiems - liūdnas praleistų galimybių aidas: "Kaip gaila, kad nesusitikome prieš keletą metų. Dabar tai, kad man patinki, nėra svarbiausias dalykas mano gyvenime."

Mitai apie lemtą meilę

"Mes sukurti vienas kitam", "Santuokos sudaromos danguje"... Ši iliuzija yra būtina, nes ji santykiams suteikia reikšmingumo ir gelmės, tvirtina šeimos psichoterapeutas Robertas Nouburgeris (Robert Neuburger), kuris ją vadina "mitu apie paskirtį".

"Mes ieškome simbolinių sutapimų, įrodančių, kad susitikimas buvo lemtas. Jeigu jis neįvyko - vadiname tai likimu. Tai būtinas pramanas, kuris suteikia gilios prasmės poros egzistavimui, sako psichoterapeutas. - Čia mus užvaldo magiškasis mąstymas, mes atsiduriame iracionalumo ir poezijos srityje. Mes tikime tuo mitu ir jo mitu nelaikome - antraip netikėtume! Pavyzdžiai: "Mes visą vaikystę vaikščiojome tame pačiame parke ir nesusipažinome!" "Mums abiem patinka džiazas ir karo memuarai." Pats netikėčiausias, kokį esu girdėjęs: "Mes supratome, kad esame skirti vienas kitam tada, kai suvokėme, jog tarp mūsų nėra nieko bendro." Simbolinę prasmę galima pamatyti visur čia..."

Mitus mes dažnai kuriame iš mažiausių detalių, pavyzdžiu laikydami Tristano ir Izoldos istoriją: abu išgėrė meilės gėrimo, skirto ne jiems. Mūsų gyvenime šis prototipas gali įskūnyti, pavyzdžiui, taip: "Aš neturėjau ateiti tą vakarą, tačiau vis tiek atėjau. Kažkas mane traukė. Žinojau, kad susitiksime. Toks likimas."

Jeigu vienas iš dviejų būtų atėjęs penkiomis minutėmis anksčiau ar vėliau, jie niekada nebūtų susipažinę. Jie būtų sau radę kitus partnerius.

"Mitas išaukština susitikimą, daro jį stebuklu. Tai pirmasis bendro dviejų žmonių tikėjimo stulpas, kai santykiai dar tik pradeda klostytis, - sako R. Nouburgeris. - Jeigu nuo pat pradžių šio esminio mito nėra (du žmonės pora tapo tik todėl, kad moteris pastojo; vienas iš jų niekaip neišsirenka iš keleto pretendentų...) - pora tampa funkcine dviejų žmonių bendrija, ir tiek.

Paskirties mito griūtis pavojinga, nes ji pakerta bendrą poros tikėjimą. Staiga suvokti, jog tai - "melas", yra rimtas smūgis santykiams.

Tikėjimas, jog susitikimas buvo lemtingas abiejų gyvenimo momentas (kai pasirinko vienas kitą arba buvo atrinkti lemties), yra kertinis poros santykių akmuo, teigia R. Nouburgeris.

Trys mūsų pasirinkimo priežastys
* Nesąmoningas prisirišimas. Kiekvieno žmogaus sieloje nuo vaikystės gyvena archajiškas idealas, kuris veda ieškant savojo alter ego.
Narcisistinis ieškojimas. Mes ieškome partnerio, panašaus į žmogų, kuriuo norėtume tapti patys.
Edipo paieška. Jis (ji) traukia mus todėl, kad atitinka mūsų įsivaizdavimą apie vieną iš tėvų arba atvirkščiai - smarkiai nuo jo skiriasi.

Parengta pagal "Psychologies"