Kodėl socialinėje erdvėje žaidžiame kitų žmonių jausmais?

Kodėl socialinėje erdvėje žaidžiame kitų žmonių jausmais?

Kler – penkiasdešimt. Ji žavi, bet vieniša literatūros profesorė, trokštanti artumos. Užtenka tik vienos akimrkos ir kelių mygtuko spustelėjimų, kad „Facebook“ Kler taptų perpus jaunesne Klara. Ji nesijaučia apsimetanti – juk kažkada išties buvo 24-erių. Žaidimas prasideda.

Režisieriaus Safy Nebbou filmas „Antroji aš“ – subtiliai erotiškas, turintis ne tik dramos, bet ir trilerio bruožų. Pasak psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, filmo aktualumą pabrėžia dvi temos: virtualiųjų pažinčių populiarumas ir vis dažnėjantis poreikis kalbėti apie vidurio amžiaus krizę.

„Juk vis daugiau žmonių taip susipažins. O tai labai nauja ir nepažinta sritis psichologijai, žinių poreikis tikrai augs. Vidurio amžiaus krizės tema lygiai taip pat darosi vis aštresnė. Anksčiau žmonės tiesiog sau neleisdavo to išgyventi, viską užgniauždavo savyje. O dabar jie jaučia turintys teisę dar pagyventi“, – sako psichologė.

– Kaip socialiniai tinklai veikia žmogų, jo emocinę sveikatą?

– Tai labai platus klausimas, tačiau, jeigu bandytume sudėlioti esminius akcentus, sakyčiau, kad socialiniai tinklai sustiprina visus asmenybės bruožus: tiek pliusus, tiek minusus. Sakykime, jei žmogus šiek tiek narciziškas, linkęs girtis, tai šioje erdvėje jis nesiliaus to daryti; jeigu pavydus, tai stebėdamas kitus tiesiog kunkuliuos pavydu, persekios, klausinės.

Kitaip tariant, socialinėje erdvėje labai suaktyvėja visi procesai, kurie gyvenime ir šiaip vyksta. Paminėjau neigiamus aspektus, bet negalima pamiršti, kad tai galioja ir kalbant apie teigiamus. Tarkim, smalsiam žmogui socialiniai tinklai padeda gauti daugybę informacijos apie jį dominančius dalykus; gerokai palengvina bendravimą, ypač tarp šeimos narių, kurie gyvena toli vieni nuo kitų. Tai puikus būdas socializuotis žmonėms, kurie neturi galimybės dažnai išeiti iš namų, surasti bendraminčių. Patys socialiniai tinklai neturi nei gėrio, nei blogio konotacijos, jų poveikis priklauso nuo paties vartotojo.

– Profilis socialiniame tinkle – realybės simuliacija ar galimybė susikurti naują tapatybę?

– Aš pati, kaip „Facebook“ vartotoja, galiu pasakyti, kad tai tikrai nėra realybės simuliacija. Žmonės socialiniuose tinkluose iš tiesų kuria truputį kitokią savo tapatybę. Tik, žinoma, visi pasirenka skirtingus dalykus, su kuriais tapatinasi. Vieni renkasi profesiją, kiti – pomėgius ir panašius dalykus. Ir tai nereiškia, kad žmonės yra banalūs, tiesiog dažniausiai susikuria vienpusiškas tapatybes ir, žinoma, patobulintas. Juk labai retai pamatysi, kad žmogus socialiniuose tinkluose dalytųsi nesėkmėmis, tiesa?

– Taigi galime fiksuoti tapatybės skilimą?

– Kalbant apie interesus, tikrai taip. Gal nuotraukos ir atspindi mūsų tikruosius veidus, bet visa kita būna pagražinta. Kita vertus, juk net ir nuotraukas stengiamės kelti kuo gražesnes. Socialinė erdvė yra galimybė sukurti patobulintą, bet ribotą savo versiją. Mes visi juk esame labai sudėtingi, tačiau atsidūrę socialinėje erdvėje beveik nesąmoningai pasirenkame demonstruoti kažkokią vieną savo spalvą. Gali būti du, trys tos spalvos atspalviai, bet niekada nerodysime ir neatskleisime viso savo prieštaringumo.

– Kodėl taip nutinka?

– Patys susipainiotume ir susipainiotume kitus. Jungo psichologijoje yra toks terminas persona – tai ta kaukė, kurią aš užsidedu eidamas į sociumą. Paprastai tariant, socialinių tinklų pasaulyje mes matome tas kaukes, personas.

– Filmo veikėja yra brandi moteris, kuri sąmoningai apsimeta jaunesne ir žaidžia kito jausmais. Ar tai galima pateisinti?

– Bet juk dažniausiai taip ir yra: nelaimingi žmonės žaidžia kitų jausmais. Jeigu tau bėda, tu negalvosi apie tai, kaip kitas tuo metu jaučiasi. Tiesiog neužtenka pajėgumo galvoje. Ji lygiai taip pat paprasčiausiai nepagalvoja. Sakyčiau, jeigu pati neišgyventų krizės, tikrai to nedarytų. Beprotiškai trokšdama artumo, ji nebepagalvoja, kad ši situacija gali skausmingai atsiliepti kitam. Juk ji irgi kenčia šiame žaidime.

– Ir jokios aplinkybės negali to pakeisti? Jokie realybės supurtymai?

– Kol esi nelaimingas, ne. Žmonės labai greitai nubraukia gyvenimo supurtymus. Išgyvenę siaubingas ligas, nelaimes, traumas – kaip greitai jie sugrįžta prie įprasto.

– Ar ateina momentas, kai žmogus pasijunta senas? Kaip tai atsiliepia pasitikėjimui, santykiui su savimi, aplinka ir vaikais?

– Šis momentas tikrai yra ir jį galima fiksuoti sulaukus maždaug 40–50 metų. Tai siejasi ir su vidurio amžiaus krize. Iš esmės tai nutinka tada, kai pamažu ima keistis išvaizda. Žinoma, šis pajautimas priklauso ir nuo aplinkos – jeigu aplink sukasi panašaus amžiaus ar vyresni žmonės, tuomet tokio pojūčio žmogus gali ir nefiksuoti. Jis ypač aštrus lyginantis su jaunesniais. Ir jeigu aplinkoje yra jaunesnių darbuotojų, kolegų, kitos lyties asmenų, tada šis momentas itin aktualus.

O paveikia išties smarkiai. Tai labai palaužia savivertę, ypač tų, kurie nepalaiko gerų santykių su kita lytimi ir nori keisti partnerį arba dar ieško partnerio. Jeigu žmogus jaučia, kad išvaizda kinta, sveikata prastėja, bet jis jaučiasi daug protingesnis, išmintingesnis, gauna gerą atlyginimą, tai tada dar galima sakyti, kad viskas išsilygina. Būtų idealu, kad iki pat senatvės šis balansas ir liktų. Bet juk beveik niekam taip nenutinka. Paprastai išvaizda ir sveikata išsenka daug greičiau, nei užauga išmintis ir laimėjimai.

– Pagrindinė veikėja – žavi moteris, padariusi puikią karjerą. Kas ją išprovokuoja meluoti?

– Šiuo atveju tarsi nesuveikia ši „sėkmingo profesinio gyvenimo“ taisyklė, bet juk veikėja patenka į pirmąją kategoriją, tų, kurie beviltiškai ieško partnerio. Ir nors atrodo, kad herojė turi normalų, sveiką emocinį intelektą, ji vis tiek išgyvena krizę. O krizės akivaizdoje mes visi esame tokie – jaučiamės palikti, nuvertinti, ir kol sunkusis periodas nesibaigia, galime priimti daugybę kvailiausių sprendimų.

Susikuria užburtas ratas – žmogus bando kažkuo užpildyti atsiradusią tuštumą, bet nesupranta, kad kol nesibaigs gedėjimo procesas, niekas jos ir neužpildys. Ir joks meilužis čia taip pat negali padėti.

– Kaip vyresni nei 45 metų amžiaus vartotojai vertina virtualiąsias pažintis?

– Jaunimas į tai žiūri daug paprasčiau. Visi taip daro, ir jie čia nemato nieko blogo. Vyresni gerokai labiau kompleksuoja, stabdo, jaučiasi paranojiški. Sakyčiau, tai lemia patirtys – dauguma prisimena sovietmetį, kai laikraščiuose būdavo pažinčių skelbimai, po kuriais neretai slėpdavosi visiški keistuoliai. Todėl ir dabar daugelis galvoja, kad tokios pažintys yra nepriimtinos, keistos. Jie labiau susikaustę, išsigandę, daugiau galvoja, kaip ir kas čia bus, kas čia vyksta.

Bendrai vertinant, jaunimas lengviau žiūri ir į patį santykį – nepavyko, nieko tokio, bus kitų. Vyresniems kiekvienas santykis atrodo reikšmingas, rimtas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder