„Aš nuolat išsirenku partnerius, kurie man netinka“
Pavyzdžiui, vyras nuolat susitikinėja su emocionaliai neprieinamomis moterimis, nors ieško šilumos ir rūpesčio. Arba mergina, trokštanti patikimo partnerio, pasirenka infantilų tipą. Iš pradžių gali atrodyti, kad šį kartą viskas bus kitaip. Tačiau praeina kažkiek laiko, pora geriau susipažįsta, ir paaiškėja, kad naujasis partneris toks pat kaip ankstesnieji.
Mat visi mes esame linkę nesąmoningai atkurti savo santykius iš vaikystės su mums reikšmingais suaugusiais (dažniausiai tėvais). Mes pasirenkame partnerius, kurie į juos labai panašūs, stengdamiesi atkartoti tuos santykius ir pagaliau gauti meilės iš šaltos motinos ar globos iš tėvo, kurio niekada nebuvo šalia. Tokiu būdu mes visada esame įkaitai slaptos vilties, kad kada nors šis scenarijus bus suvaidintas iki galo ir vaikiška istorija bus sėkmingai užbaigta.
Psichoterapija padeda suvokti šį scenarijų, apgailestauti dėl neišsipildžiusių vilčių ir atlaisvinti vietos naujiems dalykams. Taip pat ir partneriui, kuriam nebereikės būtų panašiam į suaugusįjį iš praeities.
„Aš visą laiką bijau, kad partneris mane pames“
Jeigu tokiam nuolatiniam nerimui nėra akivaizdžių priežasčių, tai jį galima pavadinti neurologine baime. Baimės jausmo paskirtis yra apsaugoti mus nuo pavojų. Bet už neurotinės baimės joks pavojus neslypi. Tiksliau, jis yra, bet ne išoriniame, o vidiniame pasaulyje. Jį sukelia prisiminimas apie anksčiau palikusį partnerį. Žmogus gali iš nesuvokti dabartinių santykių sąsajų su ankstesniais, tačiau stiprus nerimas, įtarumas ir neištikimybės laukimas yra signalai, kad santykiai suvokiami kaip potencialus pavojus.
Psichoterapija padės išsiaiškinti pirminę baimės priežastį, išgyventi senus jausmus. Tada jie nebeturės galios dabarčiai.
„Meilė baigėsi, liko tik kritika ir priekaištai“
Mus augino pasakomis, kurios baigiasi miglotais „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“. O juk šioje vietoje santykiai tik prasideda. Mūsų kultūra meile dažniausiai laiko romantiškąją jos stadiją, susižavėjimą, stiprų potraukį ir norą užvaldyti kitą. Deja, su laiku ši euforija praeina.
Partneriai geriau pažįsta vienas kitą ir vietoj idealaus žmogaus ima matyti realų. Paaiškėja, kad kitas ne visada pritaria, turi kitų įpročių, vertybių ir pasaulėjautą.
Kelias į tikrą gilų artimumą visada eina per krizes. Svarbu prisiminti, kad krizė – tai ne meilės pabaiga, o pokyčių galimybė. Konfliktas gali būti ne skyrybų priežastis, o akstinas transformacijai ir perėjimui į naują santykių lygį.
Psichoterapija gali įveikti kliūtis kelyje į naujus, darnius santykius. Partneriai gali surasti būdų pirmiausia pasirūpinti savo poreikių patenkinimu, o paskui išmokti girdėti kitą žmogų.
„Aš greit įsimyliu, bet prarandu susidomėjimą, kai tik man atsako tuo pačiu“
Taip būna, kai žmogus ieško artumos, bet negali jos priimti. Galbūt tai yra vaikiškos patirties rezultatas, kai suaugusiais negalima buvo pasikliauti. Artimi santykiai nesąmoningai suvokiami kaip nenuspėjami ir nestabilūs. Galbūt žmogus užaugo su įsitikinimu, kad jis nevertas meilės. Tokiu atveju globos ir palaikymo poreikis niekur nedingsta. Žmogus atsiduria vidinio konflikto valdžioje. Tas konfliktas verčia jį iš pradžių ieškoti artimo žmogaus, o kai suranda, atstumti jį, nes „manęs negalima mylėto, o jeigu pamilai, vadinasi, su tavimi kažkas negerai“.
Šią situaciją apsunkina tai, kad žmogus dažniausiai nekontaktuoja su savo išgyvenimais. Ten, kur yra nuslopintų stiprių jausmų, paviršiuje jaučiama tik azarto ir nuobodulio kaita. Psichoterapija gali padėti pamažu išpainioti vidinį išstumtų išgyvenimų raizginį.
„Man sunku atsisakyti ir aš visada nusileidžiu, kad išvengčiau konfliktų“
Tokiu atveju santykiai virsta pavojinga erdve, o partneris – priešu, kurio reikia saugotis. Kai žmogus neduoda sau teisė pasakyti „ne“, veikiausiai jis neturėjo galimybės ištirti savo ribų ir sulaukti pagarbos joms iš kitų.
Gera naujiena yra ta, kad čia dar ne nuosprendis, rašo portalas „Econet“. Niekada ne per vėlu išsiaiškinti ribų, mokytis pranešti apie jas kitiems ir prireikus jas apginti. Nelabai gera naujiena: tam neužtenka suvokimo, reikia patirties ir teigiamo pastiprinimo. Psichologas galėtų padėti išmokti kalbėti apie savo poreikius.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kuriame gali praversti psichologo konsultacijos – tai požiūris į konfliktus ir sugebėjimas juos išgyventi. Mes įpratę manyti, kad konfliktai – tai kažkas bloga ir kad teisinguose santykiuose jų nebūna.. Tačiau skirtingos partnerių nuomonės ir nesutampantys troškimai – normalus reiškinys. Reikia mokytis kalbėti apie tai su partneriu ir išgirsti jį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą