Abejingumas, atsakomybė ir pareigos stoka - mūsų gyvenimo skauduliai

Mūsų tautos šviesuoliai, taurių širdžių žmonės, tautos didvyriai, kurie savo gyvybes atidavė tam, kad mes gyventume, džiaugtumėmės gyvenimu, pirmuosius pradus, pavyzdžius gavę šeimoje. Tai - aksioma.

Kiekvienas mename savo šviesuolius mokytojus, kurie išmokė mus ištarti pirmąsias raides, rašyti pirmuosius žodžius "mama", "tėvynė", "Lietuva". Jie išmokė mus pažinti grožį, mylėti tėvynę ir viską, kas joje auga ir klesti. Be mokytojo nebūna juk artojo, gydytojo, lakūno, mokslininko ir kitų reikalingų specialistų. Tokias mintis ir apmąstymus sukėlė man Gintarės Šimtininkaitės straipsnis "Vaikų elgesys - tėvų veidrodis" ("Vakarų ekspresas" 2011 12 01).

Mokytojai šviesuoliai

Baigiu savo gyvenimo 85-uosius metus. Likęs našlaičiu, keturiolikmetis pradėjau savarankišką gyvenimą. Daug ką mačiau, pergyvenau. Daugiau kaip 40 metų dirbau pedagoginį darbą. Mano basakojė, skurdi vaikystė prabėgo Vaitelių kaime. Buvo tas laikas, kai Lietuva, gaisrų ir karų nualinta, gydė žaizdas. Daug ko trūko. Technikos nebuvo. Mūsų tėvai pakinkę po tris arklius, plėšė ir arė dirvonus. Sūriu prakaitu laistė žemę. Vaikai iki vieno veržėsi mokytis, nes tėvai nuo mažų dienų įkalė į galvą mintį, jog be mokslo būsi aklas. Dabar stebiuosi tų žmonių toliaregiškumu, nors dauguma jų buvo mažaraščiai ar beraščiai.

Niekas mūsų į mokyklą nevežiojo geltonais autobusais. Bridome per purvynus, sniego pusnis, apsiavę medinėmis klumpėmis ar medpadžiais. Nebuvo mokyklose valgyklų su kaloringu maistu. Užkąsdavome dirsėtos duonelės, užsigerdami iš butelio pienu. Termosų nebuvo. Tokia buvo tų tolimų praeities metų tikrovė.

Kaime gyveno senolis Petras Pjaulokas - 1904-1905 m. rusų-japonų ir 1914-1918 m. karų dalyvis. Jis mūsų tėvams sakydavo: "Jei vaikas nepasėdės ant pradalgės šieno, nepaglostys veršelio, nepagirdys ištroškusio gyvulio, nepasodins medelio - kreivas užaugs žmogus."

Nuoširdūs, pasišventę vaikams, jaunimui buvo tų metų mokytojai, kuriuos užmigdė šalti kapai. Jie buvo išėję sunkius vaikystės ir gyvenimo universitetus. Mokėjo kiekvieną atjausti, išklausyti, suprasti, padėti, patarti. Negaliu pamiršti savo mokytojų iš Jokūbavo pradžios mokyklos (Kretingos r.) Elenos ir Petro Bortkevičių, Janinos Počekaitės, Janinos Valiukaitės. Tai buvo šviesos žiburėliai, šviesuoliai, į kuriuos tiesėsi mūsų, vaikų, rankos.

Jaudinančios būdavo pamokos, kai mokytojas Petras Bortkevičius, nusivedęs mus į mišką, mokė klausytis, kaip pabudę paukščiai su medžiais šneka, kad verkia gėlelės žibutės, kai jas kartais neatsargiai mindome.

Taip ir sužinojome, jog Antanas Baranauskas parašė himną Lietuvos gamtai. Sužinojome daug ir apie kitus Lietuvos šviesuolius - Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Vaižgantą, Maironį ir jų nuveiktus darbus.

Mokytojo žodis buvo tartum priesakas šventas.

Buvome vaikai. Mėgdavome ir paišdykauti, pasišaipyti vieni iš kitų. Bet nepiktavališkai. Kiekvienas neprideramas poelgis nelikdavo nepastebėtas ir nenubaustas.

Vadovėliai, knygos buvo brangios. Mokytojas P. Bortkevičius už savo lėšas nupirko reikiamus vadovėlius. Įsteigė savotišką knygyną. Už nedidelį mokestį buvo galima išsinuomoti vadovėlius. Dėjo pastangas, kad visi vaikai mokytųsi menų ir kitų dalykų.

1940 09 01 prasidėjo pamokos okupuotoje Lietuvoje. Buvo uždraustos maldos prieš pamokas. Mokytojo P. Bortkevičiaus iniciatyva prieš pamoką po tylos minutės tardavome priesaiką: "Ir šviesa ir tiesa mus žingsnius telydi". Mokytojai daug kuo rizikavo. Menu ir baisų įvykį, kai atėję į mokyklą jautėme kažkokią įtampą. Atėjusi mokytoja Elena Bortkevičienė pasakė: "Eikite, vaikai, namo. Pamokų nebus. Mokytoją naktį areštavo." Mokytoja, paslėpusi delnuose veidą, tyliai verkė, o mes tylėjome tartum amo netekę. Prabėgo daug dešimtmečių, o vaizdas vis dar stovi mano akyse. Apie taurių širdžių mokytojus galima daug pasakoti ir rašyti.

Taip ir formavosi mūsų širdyse taurūs jausmai, įsitikinimai, požiūris į žmones, Tėvynę. Mus pakerėjo Lietuvos kunigaikščių žygdarbiai, spaudos draudimo metu - knygnešiai, 1831-1861 m. sukilėliai, pirmieji savanoriai kūrėjai. Norėjome sukti jų pėdomis. Todėl ne vienas mano bendramokslis tais tolimais pokario metais išėjo ginti Tėvynės. Išėjo ir nebegrįžo. Kiti kentėjo badą, šaltį, patyčias Sibiro tremtyje.

Teisės užgožia viską

Dabar dažnai informacinėse priemonėse skaitome šiurpą sukeliančias kriminalines kronikas. Ir susimąstome. Dabartinės kartos moksleivių tėvai nepergyveno, nematė karų baisumų, pokario metų krizių, trėmimų į Sibirą, kai užkaltuose vagonuose vežė vaikus ir jų tėvus į nežinią. Nepergyveno nepriteklių.

Žalingi įpročiai, rūkymas, žmogaus kūno darkymas tatuiruotėmis plinta tartum maro epidemija. Būdinga tai ir aukštųjų mokyklų studentams, net ir pedagogikos bei medicinos. Labai nemalonu, kai ligoninėse medseselės, slaugytojos dvokiančios tabako dūmais, atlieka gydymo procedūras. Baisu ir neleistina, kai mokykloje mokytoja ar mokytojas, dvokiantis tabako dūmais, kalba moksleiviams apie rūkymo žalą sveikatai. Moksleiviai - maži žmogiukai - apie savo mokytojus žino labai daug.

Įsteigta įvairių institucijų, komisijų vaikų teisėms ginti. Bet kas iš to? Tik skėsčiojame rankomis. Net nėra nė vienos institucijos, kurios kontroliuotų, kaip paaugliai, moksleiviai vykdo savo pareigas mokykloje ir už jos sienų. Visi juk gerai žino ir supranta, kad nėra ir negali būti teisių be pareigų. Todėl ir siautėja paaugliai, moksleiviai mokykloje ir už jos sienų, gatvėse ir t. t.

Dažnai ieškome kaltų tik įvykus tragedijai, žiauriam nusikaltimui. Kodėl nematome tarp paauglių, moksleivių žiauraus žeminančio smurto? Kodėl nematome ir niekas nesudraudžia, kai prie mokyklų, daugiabučių namų dvylikametės ar trylikos metų mergaitės rūko, pralenkdamos net rūkalius vyrus? O juk jos - būsimos motinos. O ką jau kalbėti apie mergaitės garbę, pasididžiavimą, kuklumą...

Šnekos apie vaikų teises užgožia viską. Ir visur - mūsų abejingumas, atsakomybės stoka už savo poelgius.

Todėl ir negerbiami bejėgiai, seneliai, vargšai, invalidai ir šiaip likimo nuskriaustieji. Ar ne todėl siautėja paaugliai atimdami iš bendraamžių telefonus ar centus?

Pasiaukojantis mokytojo darbas valdžios ir visuomenės dabar yra nuvertintas, kaip nukainota prekė. Neretai tik per streikus sumokamas kuklus atlyginimas. Ar daug kam rūpi, kad mokytojas per mokslo metus alina savo sveikatą, kai tenka auklėti dvasiškai sužalotus narkomanų, alkoholikų, nepilnų šeimų vaikus? Kai tenka mokyti ir auklėti išlepintus aukštų valdininkų, milijonierių vaikus, kurie mokytis nenori, nes geriau žaisti brangiais mobiliais telefonais.

Labai retas mokytojas gali nuvykti pasigydyti į sanatoriją ar pailsėti į Palangą. Įvairių reformų pinklėse, teisių suvaržytas, nekompetentingų, kvailų direktyvų supančiotas, mokytojas lieka vienišas, nesuprastas. Už griežtesnį žodį taikoma nuobauda, būsi apkaltintas vaiko teisių pažeidimu. Ir taip lieka vienišas, kaip Jono Biliūno herojus prie stataus stiklo kalno.

Gyvenimas rodo, jog pribrendo reikalas grąžinti į mokyklas buvusias moksleivių uniformas. Kam šovė į galvą kvaila mintis jas panaikinti? Jos buvo paprastos, visiems prieinamos ir pigios. Malonu būdavo stebėti pasitempusius moksleivius. Uniforma yra ir drausminimo priemonė. Dabar moksleiviai vaikšto pusnuogiai, nuogais pilvais. Kūnas išmargintas tatuiruotėmis. Veidas ir kitos kūno vietos prismaigstytos grandinių, žiedų. Bet tėvams tai nė motais.

Kultūra kiekvienam reikalinga kaip oras ir vanduo. Televizija dabar prieinama kiekvienam. Ši informacijos priemonė privalo būti kultūros, gyvenimo tiesų pažinimo, moksleivių, jaunų žmonių auklėjimo, doros ir moralės pažinimo šaltinis. Tačiau beveik nėra laidų, kurios būtų auklėjimo pobūdžio, o smurto, žiaurumo apstu visose laidose. Kokį įspūdį palieka moksleiviams, jaunimui, kai rodomas nuogas žmogaus kūnas, ypač moters, pajuokai, patyčioms?

Tai mūsų gyvenimo skaudulių - žaizdų atspindžiai.