Metai baigėsi, vėl džiaugsmas dėl perteklinių biudžetų, dėl sutaupytų pinigų. Atrodo, netrukus tik pinigų ir beturėsime. Daugiau. O daugiau nieko ir nereikia... Prezidentūra stovi apsilaupiusi, tarsi išdidžiai bylodama: valstybė valdoma taupiai. Tačiau valstybės turto nepriežiūra - yda, ne dorybė. Vilniaus miesto tarybos narys ir vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Vidmantas Martikonis įžvelgia, kad tokia pozicija - tik iš noro įtikti žmonėms, bet ne dėl to, kad kitam nesugadintą daiktą paliktų.
- Esate vienas turtingiausių Lietuvos žmonių. Ar žinote, kas yra taupumas?
- Yra taupumas ir yra šykštumas. Šykštus moka du kartus. Aš esu už ūkišką požiūrį. Su turtu reikia elgtis ūkiškai, su valstybiniu - kaip ir su asmeniniu. Jis turi būti naudojamas efektyviai.
- Kokią nuomonę susidarytumėte apie mus, jei pažiūrėtumėte į šalį svetimomis akimis?
- Kur tik nuvažiuoji - ar į Barseloną, ar į Paryžių, - žmonės apsirengę spalvotai. Pas mus visi tamsūs. Tokia mūsų psichologinė būsena. Gal klimatas kaltas. Buvau Stokholme, ten striukės žalios, raudonos, o pas mus juodos. Greičiausiai kaltas mūsų prigimtinis atsargumas - neišsiskirti iš minios, neišsišokti, nes tuoj būsi nuskriaustas, pasmerktas.
- O ar mes panašūs į ūkiškai besitvarkančią valstybę? Pagrindinė šalies institucija - prezidentūra jau antra kadencija stovi netvarkoma. Gal tai pozicija, kuria norima pasakyti: štai, visi švaisto, o aš ne?
- Yra toks niuansas. Nepažįstu prezidentės, nors mokėmės vienoje mokykloje, tais pačiais koridoriais lakstėme. Jeigu tai eina iš jos vidaus, natūraliai, tada gerai. Nepritarčiau, jei tai būtų apsimestinis demonstravimas, kaip atrodo iš prezidentės skrydžių ekonomine klase ir panašiai.
- Kaip tą turėtų suprasti visuomenė?
- Apie pačią visuomenę atskira kalba. Pas mus dar likę labai daug socializmo. Einame nesuradę savo kelio, neapsisprendę. Pažiūrėkim: privati nuosavybė - tarsi šventas reikalas, bet jei turi sodybą prie ežero, privalai ten leisti visiems vaikščioti. Nekalbu apie kaimynus, kuriems reikia praeiti, bet kodėl mano prižiūrimoje teritorijoje turi kažkas pramogauti? Nei Šveicarijoje, nei Jungtinėse Valstijose tokių dalykų nėra. Jei reikia bendriems poreikiams, išperka merija ir įrengia privačius pliažus.
Būtent socialistinio mentaliteto apraiška ir yra tas populizmas, kuriuo norima pasakyti: štai, žiūrėkit, aš irgi vargšas, neleidžiu pinigų ten, kur nereikia.
Taupyti bet kokia kaina - netinkamas požiūris. Tvarkytis reikia. Pažiūrėkit, kaip seniau ūkininkai gyveno. Jie ir pinigų turėjo, ir ūkis prižiūrėtas buvo. Pas gerą šeimininką visada viskas yra sutvarkyta. Jį pažinsi iš tvarkingo kiemo, gražių trobesių.
- Tie, kuriems patikėta tvarkyti valstybę, - geri ūkininkai? Ar valstybės turto nepriežiūra nėra nusikaltimas?
- Šiandien apleidęs rytoj mokėsi dvigubai. Bet nenorėčiau sakyti, kad, tarkim, prezidentūra netvarkoma dėl šykštumo ar apsileidimo. Buvo toks laikas, kai prezidentūra su Seimu baisiai pykosi. O juk pinigus skirsto, biudžetą formuoja Seimas. Gal nebuvo skirta lėšų.
Nekilnojamasis turtas reikalauja nuolatinio dėmesio. Visada yra ką tvarkyti. Turi žmogus trijų kambarių butą ir eina nuo vieno kampo prie kito. Vieną ratą apėjo, žiūrėk, vėl nuo pradžių reikia pradėti. Tai nesibaigiantis procesas.
- Jūs pats valdote nemažai nekilnojamojo turto. Kaip reikia jį prižiūrėti, kad išlaidos būtų mažesnės?
- Jeigu ilgai nieko nedarai, apleidi, vėliau sutvarkymas kainuoja kur kas daugiau. Tai tokie elementarūs visiems žinomi dalykai.
Turiu keletą įmonių. Vienos kiemas švarus gražus, kiekvienas automobilis turi jam skirtą pažymėtą vietą, jos vadovas palaiko tiesiog pedantišką tvarką. O pas kitą - košė. Koks kiemas, kokia tvarka, tokie ir rezultatai - šių dviejų įmonių jie labai skirtingi. Ir taip yra visur, ne tik privačiame versle. Pažiūrėkit, kaip puikiai tvarkosi Druskininkai. Mieste tvarka, verslai, pramogos atsiranda tarsi iš niekur. Nors meras Ričardas Malinauskas atseit socialdemokratas, dedu jam milžinišką pliusą, jis tvarkosi ūkiškai. Ant jo iš visų pusių sklindantis pyktis, manau, kyla iš kitų politikų pavydo arba iš bejėgiškumo. Juk dauguma nesugeba tvarkytis.
Tvarka nėra švaistymas. Žinoma, viskas priklauso nuo realių aplinkybių. Buvo sunkmetis, tada tikrai reikėjo taupyti, bet kokios išlaidos, jei jos ne pačios būtiniausios, buvo laikomos švaistymu. Nors pagal kitą ekonomikos teoriją, kuo daugiau pinigų į vartojimą įleidi, tuo daugiau jų grįžta ir mechanizmas įsisuka. Aš savo ūkį tvarkau remdamasis elementaria logika. Pastatų, visko, kas susiję su išore, imuosi tada, kai esu susitvarkęs visą ūkį ir ciklas jau generuoja pinigus.
- Pas mus įprasta išvadinti švaistūnu kiekvieną, kas tik pradeda remontuoti valstybės turtą. Ar pelnytai?
- Tai dar viena socialistinė liekana mūsų galvose. Puikiai įsivaizduojame, kaip būtų reaguojama, jei prasidėtų prezidentūros remontas. Pasipiltų komentarai: vagys, vėl tempia iš mūsų visų. Gal prezidentė nenori į visa tai veltis? Gal iš čia ir tas taupymas, renkantis pigius skrydžius, ir demonstratyvus nėjimas atostogų?
- Bet ar tokia pozicija formuoja deramą įvaizdį?
- Prezidentės abiejų kadencijų darbą įvertinčiau šešetu. Pirmoje kadencijoje ji gerai tvarkėsi viduje. Valstybinės įmonės buvo aplipusios aštuonkojų čiuptuvais, prezidentė juos labai sėkmingai likvidavo. O pastaruoju metu man labai nepatinka jos puolimas ant kaimynų. Kam to reikia, ką tas duoda mūsų valstybei? Man nesuprantamas ir požiūris į pareigūnus - ji labai greitai savo nuomonę suformuoja be jokių įrodymų, be argumentų. Atleist, išmest, priimt!
Ji turėtų būti premjere, ne prezidente. Ūkiška, tvirta, gerai sutvarkytų finansus. Puikiai tvarkėsi ir kaip eurokomisarė, ir kaip finansų ministrė.
- Turėjome ir labiau ūkiškų šalies vadovų, statytojų.
- Tik Algirdas Brazauskas statė Valdovų rūmus. Apskritai pas mus statybų situacija liūdna, pasigendu įspūdingesnių pastatų. Jeigu Vytautas ir Gediminas šiais laikais gyventų, neturėtume nei Trakų pilies, nei Gedimino pilies. Su visais mūsų reglamentais pasiųstų, nusispjautų ir nieko nestatytų. Aš pats norėjau Vilnojoje, kur turiu skulptūrų parką, ežero saloje pastatyti akmeninę pilį. Prieš penkiolika metų buvau labai užsidegęs. Gal ne tokią įspūdingą kaip Trakų, bet būčiau pastatęs kelių šimtų kvadratų dydžio, įrengęs muziejų. Dabar viskas, energija išseko, nebekariausiu.
- Esame įpratę pateikti save kaip gerus ūkininkus, bet pasidairius po Vilnių, įvertinus valdžios pastatus, aplinką šalia jų toks įvaizdis nesiperša.
- Niekur kitur civilizuotame pasaulyje nepamatysi tokių dalykų, kaip žvyru užpilta automobilių aikštelė prie pat Seimo. Iš kitos rūmų pusės - apleistas fontanas... Taupumas? Nemanau, greičiau populizmas, kai valdžios vyrai ir moterys bijo skirti sau, kad nekiltų triukšmo.
Kodėl tada bažnyčioms valstybė skiria daug pinigų, nors jos net ne mūsų nuosavybė, o Vatikano? Yra atskira biudžeto eilutė, kuria po keletą milijonų eurų kasmet atitenka bažnyčių, kaip architektūros paminklų, remontui. Beje, Bažnyčia nemoka visiems verslo objektams privalomo nekilnojamojo turto mokesčio, nors dalį patalpų nuomoja komerciniams tikslams. Tai nesąžininga, esu piktas dėl to. Valdžios motyvai - akivaizdūs. Jei suremontuosi, išpuoši prezidentūrą ar Seimą, agresyvioji visuomenės dauguma puls: vagys, patys sau biznį daro! O kai remontuojama bažnyčia, visi tyli. Nors kunigų niekas nekontroliuoja, jie gali elgtis su valstybės skiriamais pinigais kaip nori.
- Esate lankęsis premjero kabinete Vyriausybės rūmuose? Nepasijutote tarsi grįžęs kelis dešimtmečius į praeitį?
- Tai gyvenimas pagal išgales. Juk ir šeimos biudžetas dėliojamas pagal kišenę. Iš pradžių rūpinamės, kad būtume pavalgę, apsirengę, paskui stogas virš galvos. O kai šitie dalykai sutvarkyti, vaikai išleisti į mokslus, ateina laikas dvasios penui - domėjimuisi menais ir panašiai. Jei toks požiūris būtų visose mūsų valstybės gyvenimo srityse, dėčiau didelį pliusą. Deja, taip nėra. Kur tik pažiūrėsi, sukami reikalai, vyksta akivaizdžios vagystės.
Kodėl krašto apsaugai turime skirti būtinai du procentus? Ar tai pagal išgales? Tuoj neturėsime ko ginti, jei nebus eiliškumo. Man šiandien svarbiau pensijas kelti, mokytojams, medikams, kitiems biudžetininkams atlyginimus didinti, o ne armijai du procentus atiduoti. Ruošiamės pirkti 200 šarvuotų visureigių. Kam jie reikalingi, kur mes su jais važinėsime? Jei norime kariauti, reikia į galvas krauti. Mosuodami kumščiais savo baisiųjų kaimynų nenugalėsime, kad ir kiek NATO kareivių čia besuvažiuotų. Fiziškai mes niekaip nebūsime pranašesni.
- Tai kaip tada apsiginti?
- Skirčiau tuos du procentus patriotizmui ugdyti, kad kiekvienas mylėtų savo šalį, didžiuotųsi ja sakydamas, kad viską atiduos už savo valstybę, kuri juo rūpinasi. Didžioji dauguma žmonių juk nėra praradę tikėjimo valstybe.
Be patriotizmo nieko nebus. Galime apsiginkluoti tobuliausiais ginklais, bet su valdišku požiūriu - pagyniau Tėvynę aštuonias darbo valandas ir einu namo, - būsime silpni. Turime tuo gyventi. Investuokime į šeimą, į pensijas, kad žmonės galėtų išgyventi, nesiskųstų, pasitikėtų ja. Gal man lengva kalbėti iš šono, kai ir pačiam, ir mano šeimos nariams viskas susiklostė sėkmingai. Bet aš juk bendrauju su žmonėmis, matau jų bėdas. Ir mano aplinkoje jų netrūksta. Štai giminaitis daktaras išvažiavo į Norvegiją. Negaliu jo smerkti, nes čia per du tris darbus vos tūkstantį eurų užsidirba, nors mokėsi 10-15 metų.
Valstybės pamatai yra žmogus, visuomenė, šeima nuo mažiausios grandies. Senelis pasakys anūkui, kad valstybė juo rūpinasi, - taip bus pasėtas grūdas. Bloga ta valstybė, kuri gyvena šia diena. Reikia žvelgti 100, 200 metų į priekį, numatyti tendencijas - sėti sėklą ir rūpintis, kokios po daugelio metų bus ąžuolo gilės, užuot tą sėklą suvalgius šiandien.
- Simbolikos prasmė - galinga. Tai, kaip šiandien tvarkomės savame kieme, parodo rūpestį valstybe, nubrėžia ateities kryptis. Gedimino pilis, nesugebėjimas suvaldyti situacijos, ko gero, skelbia mums aiškią diagnozę?
- Kalną griauna milžiniškas neprofesionalumas. Tai didelė mūsų valstybės bėda. Dabartinė valdančioji dauguma atėjo būtent su šiuo šūkiu, bet nuo to padėtis nesikeičia (nors, turiu pripažinti, keli ministrai puikiai atlieka savo pareigas).
Dabartinėje situacijoje mums ne ūkiškumo trūksta. Jau nebežinome, ką daryti. Suvaldyti gamtą nėra taip paprasta.
O valstybės tvirtumą lemia mūsų visų tikėjimas ja. Pastato kažką - nugriauna, priima vieną įstatymą - pokšt, pakeičia. Prisiminkite istorijas dėl motinystės išmokų. Buvo priimtas neapgalvotas įstatymas, nuo kurio nukentėjo daug motinų. Aš juos vadinu pelėkautiniais įstatymais, kai tarsi laukia, kad kažkas pasinaudotų, o paskui baudžia. Visi tie raginimai kaupti pensijas, investuoti į saulės baterijas, kurie buvo atšaukti. Negalima taip daryti. Jeigu priėmei įstatymą, sukąsk dantis ir vykdyk pažadus. Kai valstybė nevykdo pažadų, bet reikalauja iš savo tarnų juos vykdyti, žmonės nebemato prasmės joje likti. Nežinome, ką daryti su Gedimino kalnu, nežinome, kaip gelbėti valstybę.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą