- Žvelgdamas į visuomenės kūną, matai tiek daug sumaišties: ekonomikoje, politikoje, net dvasiniuose dalykuose. Kad ir ta sumaištis valstybėje dėl lenkiškų rašmenų naudojimo. Nesu lituanistas. Po 1905-ųjų, kai caras Nikolajus II davė lietuvių kalbos laisvę, užgimė Naujoji Lietuva, mes – Naujoji J. Basanavičiaus, A. Smetonos, A. Šapokos Lietuva. Bet prisiminkime Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – LDK. Pavaikščiokime Vilniuje po Bernardinų bažnyčią, vienuolyną, čia viskas lenkiškai užrašyta. Iki 1547 metų Lietuva lietuviškai turėjo tik poterius, užrašytus lotyniškomis raidėmis. Vilniaus kraštas, Baltarusija, ten gyvenantys žmonės, kalbėję lenkų, gudų kalbomis, ir buvo tikroji LDK. O mes šiandieną jų nepriimame su kalba, tarsi atskiriame nuo Lietuvos. Lietuvos, kuriai lietuvių kalbą iki mūsų dienų atnešė, išsaugojo aukštaičiai, suvalkiečiai, žemaičiai. Vilniuje studijuojantys baltarusiai sako: „Naša LDK“. Jie nesijaučia svetimi. Nesakau, kad turime tautą sulenkinti, bet šitoje žemėje jie šimtmečiais kalbėjo lenkiškai, gudiškai, o mes, baltai, juos atmetame. Kai didžiuojamės LDK, kalbame apie Vytautą, kalbame ir apie juos. Kas mano mamai Vydmantuose pasikeis, jeigu kur nors Švenčionyse prie lietuviškų pavadinimų bus ir lenkiški? Ar sugrius mūsų valstybė? Sugrius, jei atmesime žmones, atėjusius iš LDK.
Tie konfliktai – iš to mūsų tamsumo, provincialumo, užsidarymo. Mes neturime Didžiosios dienos lietuviško pavadinimo, nes žodis Velykos yra slavų kalbų kilmės. Velykos nuo žodžio „Velikij“. Mes naudojame per LDK atėjusį Didžiosios dienos pavadinimą. Lenkijos pusėn šventę vadina „Velikanoč“, latviai – „Lieldiena“, kitos tautos, rusai – „Pascha“, perimtą iš graikų kalbos. Jėzus sako: „Ramybė jums“, lotyniškai „Pax vobiscum“, pax – taika.
Didžioji diena – šv. Velykos, kad ją prisimintume ne vien iš procesijos Kretingoje ankstyvą rytmetį skambant bažnyčios varpams, nešamas vėliavas. Kuo ji didi kiekvienam iš mūsų? Aukosiu Mišias, giedosim „Aleliuja“... Daušimės margučiais.
Neužtenka praeiti procesijoj, išgirsti varpus, pasėdėti su visais prie vaišių stalo.
Velykos – tai Kristaus prisikėlimas, perėjimas iš mirties į gyvenimą. Kokią mirtį tu nugalėjai? Adomui buvo pasakyta: „Neskink vaisių, numirsi“. Kiekviename iš mūsų gyvena Adomas – pirmapradis, su jausmais, silpnybėmis, visu žmogiškumu. Ir naujas žmogus – Kristus, nugalėjęs mirtį, prikėlęs amžinam gyvenimui, kultūrai, švietimui. Mes gi vėl grįžtame į tą pirmapradį žmogų, mirties kultūrą – Konstitucinis teismas nebežino, kas yra šeima, diskutuojame apie negimusios gyvybės žudymą, eutanaziją, mes kalbame apie mirtį. Nebegyvename Kristaus prisikėlimo šviesoje, tikėjimu, kad mirtis yra nugalėta, kad po jos – amžinas gyvenimas. Todėl grimztam į pilkumą. Kretingos senamiestis, pažvelkit – namas pilkas, už jo – irgi pilka. Kas čia darosi... Krikščionis neturi būti pilkas, jis turi būti šviesi asmenybė. Šviesios asmenybės ir aplinka šviesi. Šviesios moters daržely bus gėlytės, išravėta.
Kristijonas Donelaitis – rašytojas, gamtininkas, kovotojas už būrų teises, pastorius. Jis turėjo viltį Dievuje, buvo kaip vaikas, apie Tėvą kalbantis, jo šviesa iš Tėvo sklaido ir dabarties pilkumą.
Ta Kristaus, Dievo Sūnaus, šviesa padeda ir man keistis, kurti gyvybės, o ne mirties civilizaciją. Jei Velykos be Kristaus prisikėlimo – tuščias mūsų buvimas ir tikėjimas. Kai gyveni Jo prisikėlimo šviesoje, tada į savo vietą atsistoja ir margučiai, ir visa etnografinė kultūra. Jei mes neturėtume baltiškos kultūros, būtume nevisaverčiai. Bet turėdami vien tai, grįžtame į laikus prieš Kristų, kai žmonės gyveno gražų, bet primityvų gyvenimą. Krikščionybė nesugriovė pagonybės, o davė naują, transformavosi į pažangą.
Jei pažanga vien technologijų linkme – susinaikinsime. Dievas sukūrė žmogų iš kūno ir dvasios. Ne vien mūsų būtis, bet ir širdis turi atsinaujinti pagal Evangelijos dvasią. Kristaus prisikėlimo šventimas – mano, kaip krikščionio, du sparnai. Vienas sparnas – 7 savaitės iki šv. Velykų – Gavėnia, kai žiūriu į savo gyvenimą ir svarstau, ką turiu pakeisti, numesti, atsikratyti negero, kitas sparnas – 7 savaitės iki Sekminių, Šventosios Dvasios nužengimo, kai turiu įgyvendinti tą, ką per Gavėnią įsipareigojau.
Jėzus prisikėlęs vardais kreipėsi į Mariją Magdalietę, apaštalą Tomą, apaštalą Paulių per asmeninį kontaktą. Prisikėlimas – gyvenimo pergalė prieš mirtį – pirmiausia yra asmens, kiekvieno mūsų, o ne masių. Kai šv. Velykų, skambant bažnyčių varpams, rytą eisite procesijoje, sėsite prie margučių stalo, paklausykit Dievo ir išgirsit, kaip nugalėti mirtį.
Visiems skaitytojams Kristus tegul atneša taiką ir ramybę. Ta ramybė sumažins neurozes, visuomenėje tvyrančią įtampą. Ne vien NATO, euras padės Lietuvai stiprėti, o aš ir tu – mes visi. Jei to nebus – nebus pilnatvės.
Jūsų brolis Astijus
Užrašė Vitalija VITKAUSKIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą