Globa ir įvaikinimas: retorika ir praktika

Globėjų bei įtėvių mokytoja Viktorija Lygnugarienė ėmėsi iniciatyvos surengti Gargžduose konferenciją "Aukime kartu: globa ir įvaikinimas". Paklausta, į kieno sąmonę siekia prisibelsti šiuo būdu, Gargždų socialinių paslaugų centro vadovė sakė, jog, organizuodama su globa susijusių žmonių susitikimą, labiausiai norinti atkreipti potencialių globėjų dėmesį, taip pat su esama situacija supažindinti rajono valdžią ir pasidalinti žiniomis bei patirtimi su kolegomis.

Retorika

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Irena Šaulytė klausytojams pateikė pastarųjų metų statistikos, kuri iš esmės ilgą laiką nesikeičia: netinkamai šeimose auginamų vaikų nemažėja. Tai liūdna žinia, nors, kita vertus, esą galima džiaugtis, kad neprižiūrimi vaikai atrandami ir perkeliami į geresnes sąlygas. Pasak pranešėjos, svarbiausias VTAS uždavinys - stengtis, kad vaikai, jei įmanoma, grįžtų į biologinę šeimą arba patektų į globėjų namus, tačiau be institucijų neapsieinama. Iš institucijų šiais metais pas tėvus, deja, nebuvo grąžintas nė vienas vaikas.

Klaipėdos rajono vaikų institucijose yra 41. Du trečdaliai iš šio skaičiaus galima įvaikinti arba paimti globoti nuolat (kitus - laikinai).

Pasak I. Šaulytės, nuo 2013 metų rajone nebuvo nė vieno įvaikintojo. Šiemet sprendimą įvaikinti priėmė viena šeima.

VTAS vyr. specialistas Valdas Rimkus konstatavo, kad nuo 2009 m. situacija nesikeičia: institucijose auga apie 35-36 proc. tėvų globos netekusių vaikų. "Šeimos jų neima, procesas neįsivažiuoja", - sakė pranešėjas ir savo kalbą baigė taip pat retoriniu klausimu: "Ką reikia daryti, kad šeimos imtų globoti vaikus?". Kalbėtojas visus paragino pradėti nuo savęs: paklausti savęs, kodėl to nedaro.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė taip pat kėlė retorinį klausimą: "Ar kada nors gyvensime Lietuvoje, kurioje nebus globos namų?"

Pagal konferencijos programą, pirmasis renginyje, skirtame be tėvų globos likusiems vaikams, turėjo kalbėti rajono meras Vaclovas Dačkauskas. Jį pavadavo Violeta Riaukienė. Vicemerė taip pat paragino visus pamąstyti, kaip kiekvienas galėtume prisidėti prie šios jautrios problemos sprendimo.

Konferenciją finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Praktika

Be kitų pranešėjų, su klausytojais realia patirtimi pasidalijo vaikų globėjai/įvaikintojai Birutė Lapienė, Romanas Gaidukas, buvęs Alytaus vaikų globos namų auklėtinis Remigijus Gataveckas.

"Vakarų ekspresas" pakalbino renginio iniciatorę V. Lygnugarienę.

Pradėsiu nuo subjektyvaus įspūdžio. Konferencijoje norėjosi išgirsti mažiau retorikos, daugiau konkretikos. Graudžių žodžių girdime daug, bet nuo jų situacija nesikeičia. Pakartosiu tarp kalbėtojų dominavusį esminį klausimą: "Ką daryti, kad šeimos imtų globoti vaikus?"

Problemą sudaro daug aspektų, ir ją kiekviena globos pertvarkoje dalyvaujanti pusė mato iš savo darbo "kampo". Jau ilgą laiką dirbdama su globėjais, bendraudama su kolegomis, valdžios atstovais ir t. t., drįstu sakyti, jog matau visumą. Trumpas mano atsakymas į jūsų klausimą būtų toks: tarp visų pusių būtinas atviras ir nuolatinis dialogas.

Kaip įsivaizduojate tą dialogą?

Per susitikimus su globėjais nuolat raginu juos drąsiai pasakyti, ko, jų manymu, jiems reikia, ko trūksta, kad vaikų poreikiai būtų kuo geriau tenkinami, kad šeimos galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Ne vienai šeimai esame tiesiogiai ir mes padėję tarpininkaudami dėl psichologinės ar medicininės pagalbos, baldų, priemonių, rūbelių. Jei šeimos nėra atviros, tada ir nežinai, kokios paramos ar pagalbos reikia.

GERŲ rezultatų galima tikėtis, jeigu "teorija" ir "praktika" yra kartu, jeigu valdžios atstovai žino globėjų / įtėvių rūpesčius ir palaiko jų pasiūlymus, sakė Viktorija Lygnugarienė. Andromedos Milinienės nuotr.

Aš suprantu, kad iniciatyvą dėl paramos ar pagalbos globėjams turime rodyti mes, t. y. teikiantys paslaugas, o siekiant išsiaiškinti šeimų problemų pobūdį ir poreikį pagalbai stengiamės palaikyti artimą kontaktą.

Kai aktyviai pasakoma, ko trūksta, ar sulaukiama pokyčių? Pasidalinkite pavyzdžiais.

Pavyzdžiui, tik pradėję dirbti su globa/įvaikinimu ir parengę pirmąsias šeimas, per savipagalbos susitikimus išgirdome apie vaiko adaptacijos problemas. Apie tai, kad dirbantiesiems samdomą darbą būtų gerai, naujam nariui atėjus į šeimą, gauti nors kiek atostogų - kad galėtų formuoti ryšį su vaiku. Taip pat kalbėjo ir kiti šalies GIMK'ininkai, t. y. globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo specialistai. Tad transliavome visi šią žinią įvairiuose mokymuose, susitikimuose su asmenimis, atsakingais už įstatymų rengimą ir tvirtinimą, rašėme tai savo veiklos ataskaitose Įvaikinimo tarnybai... Laikui bėgant pavyko: 2014 m. Seimas priėmė Darbo kodekso pataisas, įmotei ar įtėviui suteikiamos 3 mėnesių atostogos vaikui prižiūrėti. Taip pat reglamentuotos motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo nuostatos.

Apie šeimų paiešką

Esate specialistė, teikianti globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos globėjams paslaugas. Rengimas, atranka, pagalba - tai kursai, susitikimai, seminarai etc. O paieška? Kaip ji vyksta?

Informaciją apie vykdomus mokymus skelbiame rajono spaudoje, įstaigos tinklapyje, bendruomenių organizuojamuose renginiuose pristatome globą ir įvaikinimą; kabiname rajone plakatus, platiname lankstinukus, skrajutes, kalendorius; rengiame straipsnius, kuriuose globėjai ir įtėviai dalinasi patirtimi, organizuojame susitikimus su esamais globėjais, įtėviais, VTAS specialistais ir žurnalistais; raginame mokymus baigusius globėjus ir įtėvius informuoti žmones, kurie domisi globa ir įvaikinimu apie galimybes sudalyvauti mokymuose.

Supratau: skleidžiate informaciją. O kai parengiate norinčiuosius globoti, kas vyksta toliau? Kas juos suveda su vaikais?

Vaiką potencialiai globėjų šeimai parenka ir siūlo VTAS specialistai, nes jie disponuoja informacija apie vaikus, kuriems nustatyta laikina ir nuolatinė globa. Jei rajone nėra vaiko, kurio poreikius geriausiai galėtų tenkinti būsima globėjų šeima, vaikas turėtų būti siūlomas iš kito rajono.

Mes vis kalbame, kaip turėtų būti. Kalbėkime, kaip yra.

Manau, kad tarp VTAS'ų trūksta bendradarbiavimo.

Iš praktikos galiu pasakyti, kad tuo laiku, kai mūsų įstaiga bendradarbiavo ir teikė GIMK paslaugas dar 4 savivaldybėms (Tauragės, Šilalės, Šilutės, Pagėgių), yra buvę atvejų, kuomet mums, t. y. globėjų rengėjams, skambina iš aptarnaujamų savivaldybių VTAS'ų ir klausia, ar turime parengę šeimą, kuri galėtų auginti konkretų vaiką. Jei tuo metu turėdavo parengtų šeimų, kurios laukdavo pasiūlymo, informuodavome jas apie galimą globoti vaiką iš kitos savivaldybės.

Kartais parengti globėjai išgirsta: "Mes vaikams pasiūlėme, bet niekas nenori".

Kas tie "mes"? VTAS ar globos įstaigos personalas? Ir kaip siūlė? Kažkuriame iš jūsų straipsnių skaičiau esamos globėjos pasisakymą apie patirtį mezgant kontaktą su vaiku, augančiu globos įstaigoje - ten galima įžvelgti, kad vaikai nėra ruošiami globai ir todėl natūralu, kad išgyvenantys įvairius jausmus dėl patirtų traumų bei siekdami apsisaugoti, bijodami dėl nežinios, vaikai sako "ne". O kur dar vaikų patirtis, įgyta svečiuojantis ar gyvenant keliose globėjų šeimose? Siūlai trūksta, juos suriši - lieka mazgas, dar kartą trūksta, vėl suriši - dar vienas mazgas... ir ties kiekvienu mazgu - netektis, paliekanti žymę vaiko gyvenime.

Apie motyvus globoti

Kai kuriems žmonėms susidaro įspūdis, kad sistema nesuinteresuota atiduoti vaikų į šeimas. Peradresuoju Jums klausimą iš globėjų, cituoju: "... darbuotojai, tai tvarkantys, užduoda klausimus - "O kam jums to reikia? Gerai pagalvokit..." ir t. t. Žmonių apsisprendimo tikrai niekas nepastiprina, neparemia."

Manau, kad "tai tvarkantys" bando išsiaiškinti motyvaciją, lūkesčius. Pacituotas klausimas nėra vykęs ir tikrai nepastiprina. Reikalas tas, kad lūkesčių turi ne tik būsimi globėjai, globotiniai, bet ir darbuotojai. Kartais įgyta patirtis tų lūkesčių neatitinka, ir galiu numanyti, jog tokį klausimą pateikęs darbuotojas nelabai tiki savo darbu, arba, remdamasis patirtimi, bando užbėgti įvykiams už akių ir apsaugoti vaiką bei šeimą nuo galimų sunkumų. Ir aš esu patyrusi sunkių išgyvenimų, kai mūsų ruoštos šeimos gražino vaikus. Pamiršti to turbūt niekada nepavyks. Mokymų metu mus pačius moko savo darbe "nesudegti", bet kai supranti, kad už kiekvieno mūsų sprendimo yra konkretus vaikas, "nedegti" sunkiai pavyksta. Kiekvienas mūsų sprendimas yra žmonių gyvenimai.

Kokie būsimų globėjų motyvai netinkami ir gali nuvesti į nesėkmę?

Svarbu rasti sau pačiam atsakymą, ar tikrai reikia imtis to darbo ir ar pajėgsiu. Motyvacija susijusi su lūkesčiais. Jeigu jie subyra - turime bėdų. Pavyzdžiui, globėjai nori padaryti vaiką laimingą ir patys dėl to jaustis laimingi. Vaikas laimingas - jie laimingi. O jei vaikas nelaimingas dėl įvairių patirtų traumų? Jeigu globėjas jaučiasi kaltas, kad negeba padėti, o pagalbos bijo prašyti, nes mano, kad kiti dėl to apkaltins? Tuomet nelaimingas ir vaikas, ir globėjas. Blogiausia, kad tokiu atveju nei vaiko, nei globėjo sunkumai nėra sprendžiami, kol kuris nors "sprogsta".

DOMISI. V. Lygnugarienė džiaugėsi, kad į renginį globos / įvaikinimo tema susirinko pilna salė ir kad maždaug pusė klausytojų buvo esami ir potencialūs globėjai. Andromedos Milinienės nuotr.

Kartais sutuoktiniai globos/įvaikinimo būdu tikisi išspręsti tarpusavio santykių krizę arba išsigydyti skaudžias traumas, pavyzdžiui, nevaisingumo atveju. Buvo keletas šeimų, kurios ryžosi globoti vaikus norėdami apsaugoti juos nuo neigiamų patirčių, kurias teko išgyventi patiems. Dalis tokių globėjų pervertina savo jėgas ir susidūrę su problemomis sunkiai atpažįsta tikruosius vaikų poreikius dėl vis jiems patiems iškylančių neigiamų jausmų.

Būna, kad dar parengimo metu žmonėms atsiveria akys ir tada jie atsisako globos ar įvaikinimo idėjos. Aš dėl to džiaugiuosi, nes vaikui nereikia patirti dar vienos traumos. Mano praktikoje skaudžiausia, kai globėjų šeimos priima sprendimą nebeauginti globotinių.

O kaip tai numatyti?

Tai mūsų darbo dalis. Vertindami žiūrime žmogaus, šeimos patirtį ir kaip įveikė sunkumus, kaip tai paveikė požiūrį, vertybes, lūkesčius ir pan. Esminė sąlyga - kad šeimos būtų linkusios bendradarbiauti įveikiant sunkumus, neslėptų jų. Būna, jog tie, dėl kurių abejonių kilo mažiausiai, palūžta, būna ir atvirkščiai.

Psichologė Julija Gaiduk neseniai savo paskaitoje taip pat išsakė mintį, kad globėjų noras būti "supertėvais", išspręsti visas globotinių problemas yra iracionalus.

Pritariu Julijai. Tėvai, kaip ir visi kiti žmonės, gali klysti ir mokytis iš savo klaidų. Vaikai iš tokios mūsų patirties taip pat mokosi. Man patiko profesorės Irenos Liuobikienės mintis, kad traumuotiems vaikams labai reikia terapinių tėvų, t. y. tokių, kurie priima vaiką tokį, koks jis yra, kurie yra bendradarbiaujantys ir motyvuoti spręsti tiek vaiko, tiek savo sunkumus.

Sakėte, jog svarbu rasti sau pačiam atsakymą, ar tikrai reikia imtis to darbo ir ar pajėgsiu. Globėjų pirmiausiai ieškoma tarp giminaičių. Ar jiems daromos nuolaidos dėl motyvacijos?

Giminaičiams globėjų kursai nėra privalomi. Nebent ateina savo noru.

Valstybės kontrolės auditoriai 2014 m. yra nustatę, kad didžiąją nušalintų globėjų dalį sudaro artimi vaiko giminaičiai.

Taip, tai žinomas faktas, verčiantis svarstyti ir diskutuoti šia tema. Manau, kad prioritetinis tikslas turėtų būti kokybiška vaikų globa, jų ugdymas visavertėmis asmenybėmis ir savarankiškais valstybės piliečiais. Taip pat manau, kad tokius pat reikalavimus kaip rengiamiems globėjams reiktų kelti ir biologinėms šeimoms. Tada vaikai nemiegotų pripelijusiose skudurų krūvose, nematytų girtuoklysčių ir nepatirtų kitokio siaubo.

Kaip supratau, VTAT tarnyba daugiausiai darbo turi su rizikos židiniais.

Taip, ypač po virtinės nelaimių, apie kurias visi girdėjome. Tai pasekmės. Jeigu pasigilintume, pamatytume, kad "rizikingi" tėvai greičiausiai ir patys užaugo rizikos židiniuose. Viskas susiję.

Darbas visą gyvenimą

Lietuva dar tik pradeda deinstitualizaciją. Kokios globos paskatos yra priimtinos tarptautinės praktikos požiūriu, šalyse, kur globos namų jau seniai nebėra?

Remiantis tarptautine patirtimi, globoti apsisprendžiama iš altruizmo, dėl šeimos tradicijų iš kartos į kartą ir suprantant tai kaip darbą. Pirmieji du atvejai susiję su vertybėmis, trečias - tai vaiko gerovės komandos nariai, kurie yra kruopščiai atrenkami, parengiami ir jiems mokamas darbo užmokestis, suteikiamos socialinės garantijos, teikiama specialistų pagalba.

Kuris iš šių variantų gali būti realiausiai pritaikomas mūsų krašte?

Manau, jog tiems, kurie supranta globėjo darbo esmę, tai galėtų būti darbas. Darbas, kuris vyksta 24 valandas per parą, visus metus, be jokių atostogų ir visą gyvenimą.

Bet ar vaikai norėtų, kad į jų auginimą būtų žiūrima kaip į darbą?

Darbas yra dirbamas bet kurioje šeimoje, taip pat ir biologinėje: turiu galvoje sutuoktinių tarpusavio santykius, tėvų ir vaikų santykius ir pan. Globėjų, auginančių vaikus, patyrusius traumas (netekusius tėvų globos), turinčius papildomų poreikių, darbas yra dar sunkesnis. Jis reikalauja dar didesnės atsakomybės ir dar daugiau pastangų.

Tačiau atlygis, arba parama, už šį darbą pas mus laikoma amoraliu dalyku.

Tokio požiūrio esama.

Ar savo praktikoje esate susidūrusi su globėjais, kurie siektų globoti vaikus dėl piniginės naudos?

Kad imtų globoti giminystės ryšiais nenusietus vaikus dėl pinigų? Nepasitaikė. Žmonės suvokia, kad 152 eurų nepakanka patenkinti vaiko poreikius.

Jeigu nepakanka, tai gal įvaikina/globoja tik labai turtingi žmonės?

Tai mitas. Įvaikina ir globoja nebūtinai turtingi žmonės.

Ar pasitaiko, kad globėjai kaip nors piktnaudžiautų valstybės parama?

Dirbant su globėjais man neteko to matyti. Tokio pobūdžio informacija gali būti Vaiko teisėse, jei jie tikrindami globos kokybę pamato arba jiems kas praneša. Dalyvaujant tarpinstituciniuose pasitarimuose dėl problemų globėjų šeimose kartais paaugliai pasiskundžia, kad globėjai jiems kažko nenuperka ar riboja kišenpinigius. Vaikams trūksta informacijos apie šeimos patiriamas išlaidas, kartais globėjai kišenpinigius riboja dėl sudrausminimo.

Skirtingi požiūriai

Ar Klaipėdos rajono valdžia realiai prisideda prie globos šeimose skatinimo? Paminėkite konkrečius darbus.

2015 metais Klaipėdos rajono taryba skyrė vienkartinę 380 EUR išmoką už kiekvieną globojamą vaiką. Kol kas tik tiek.

Prasidėjus globos pertvarkai, skirtingos šalies savivaldybės pasuko kiek skirtingais keliais. Pavyzdžiui Telšiai, Alytus metė pajėgas į šeimų paiešką ir paramą, o Klaipėdos rajono savivaldybė pasirinko institucinės globos perkėlimą į mažytes institucijas - perka butus. Ar butas - tai jau ne "institucinė globa"?

Butai, nameliai yra daug geriau nei dideli globos namai, jie artimesni šeimos atmosferai, tačiau, žinoma, ten nėra tėvų, ten steigiami etatai, dirba darbuotojai.

Keistas dalykas. Jeigu vaikai auga bute su etatiniais darbuotojais, kurie už darbą gauna algą, - tai priimtina, bet jeigu globėjas dirba augindamas vaikus šeimoje, tai atlygis jam, kai kurių valdininkų požiūriu, lyg ir kažkoks amoralus.

Kaip ir sakiau, man tas požiūris, kad auginti be tėvų globos likusius vaikus pirmiausiai yra darbas, visiškai priimtinas.

Konferencijoje buvo konstatuota, kad Klaipėdos rajone situacija nejuda iš vietos. Kalbėdama su Telšių rajono tarybos nare, Alytaus rajono meru, išgirdau, kad jų parama globėjams rodo aiškius teigiamus poslinkius. Kas, Jūsų manymu, turi imtis iniciatyvos ir "pajudinti" Klaipėdos rajono valdžią?

Į jūsų klausimą norisi atsakyti klausimu: o kas formuoja socialinę politiką? Gerų rezultatų galima tikėtis, jeigu "teorija" ir "praktika" yra kartu. Ir jeigu valdžios atstovai žino globėjų/įtėvių rūpesčius ir palaiko jų pasiūlymus.