Kai už durų - gir­ta mo­ti­na

Žvar­bų ry­tą su­si­tin­ka­me su Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro dar­buo­to­jo­mis. Jos rū­pi­na­si so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­mis. Tą die­ną są­ra­še bu­vo 208 šei­mos. Jo­se au­ga 390 vai­kų. Vargs­tan­čios, skurs­tan­čios, mu­ša­mos šių šei­mų mo­te­rys nu­si­ra­mi­ni­mo ieš­ko al­ko­ho­ly­je, kvai­ša­luo­se ir vis ki­to vy­ro glė­by­je.

Už du­rų – ty­la ar­ba šuns lo­ji­mas

Sė­da­me į au­to­mo­bi­lį su so­cia­li­nė­mis dar­buo­to­jo­mis Vi­ta­li­ja Mi­la­šie­ne, Auš­ra Mar­mo­kie­ne, Do­vi­le Sa­vic­kie­ne ir Vio­le­ta Ale­jū­nie­ne. Su­ži­nau, kad so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos daž­nai mig­ruo­ja iš vie­no ra­jo­no į ki­tą. Ieš­ko ge­res­nio gy­ve­ni­mo, o kar­tais no­ri pa­bėg­ti nuo so­cia­li­nių dar­buo­to­jų kont­ro­lės.

Nu­va­žiuo­ja­me pas vie­ną šei­mą. Ne­di­de­lia­me ūki­nį pa­sta­tą pri­me­nan­čia­me na­me­ly­je du­rų nie­kas nea­ti­da­ro, už jų ska­li­ja šuo. Nuo prie­bu­ty­je sto­vin­čio ba­lio­no dvo­kia du­jo­mis. „Ne­no­ri įsi­leis­ti“, – spė­ja V. Ale­jū­nie­nė.

Čia gy­ve­na šei­ma, au­gi­nan­ti 12 me­tų ber­niu­ką. Kar­tą vai­kas bu­vo din­gęs, ta­čiau ma­ma jo ieš­ko­ti ne­sku­bė­jo tris pa­ras. „Mes rū­pi­no­mės, jau­di­no­mės, o ma­ma aiš­ki­na, kad po­li­ci­ja vis tiek tik po tri­jų pa­rų pra­de­da ieš­ko­ti, to­dėl ir ne­si­krei­pė“, – pa­sa­ko­ja so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Ki­tas su­sto­ji­mas – dau­gia­bu­tis Zo­kiuo­se. Čia du­rų taip pat nie­kas neat­ve­ria. „Ma­ma be mo­ty­va­ci­jos, vai­kas li­go­tas, bet jai vis rei­kia pri­min­ti ar net pri­vers­ti nu­ves­ti jį pas gy­dy­to­jus“, – trum­pai api­bū­di­na už šių du­rų gy­ve­nan­čią šei­mą D. Sa­vic­kie­nė.

Ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą

Pa­su­ka­me į ki­tą gat­vę. Čia gy­ve­na ne vie­na so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­ma. Pras­ti na­me­liai, me­di­niai ir ap­tin­kuo­ti, ap­tver­ti se­niai da­žų ne­ma­čiu­sio­mis me­di­nė­mis su­kry­pu­sio­mis tvo­ro­mis.

Į vie­ną na­me­lį ap­ša­lu­siais lan­gais pri­si­bels­ti taip pat ne­pa­si­se­ka. Čia gy­ve­na jau­na mo­te­ris. Trys jos vai­kai au­ga su tė­čiais. Du – pas bu­vu­sį vy­rą, vie­nas – pas bu­vu­sį su­gy­ven­ti­nį. Mo­te­ris vėl lau­kia­si, bet nuo­lat gir­tau­ja.

Ne­to­lie­se to­je pa­čio­je gat­vė­je gy­ve­na ki­ta jau­na ma­ma su tri­mis vai­kais. Kie­me – ke­li vai­kiš­ki žais­lai, įša­lę į le­dą. Prie­bu­ty­je per sto­gą ma­to­si dan­gus, pa­sie­ny­je su­krau­tos mal­kos, sto­vi šal­dy­tu­vas. Pa­si­bel­džia­me į du­ris. Už jų gir­di­si vai­ko verks­mas. Šį­kart du­rys at­si­ve­ria. Jau­nu­tė mo­te­ris nu­sku­ba už­da­ry­ti kam­ba­ry­je šuns.

Įžen­gia­me į vir­tu­vė­lę. Ža­li sie­nų da­žai at­si­lu­pę, kros­nis ap­griu­vu­si. Ant vi­ryk­lės sto­vi pa­juo­dę se­ni puo­dai. Mo­te­ris pa­si­skun­džia, kad nors ir kū­re­na, bet vamz­džiai se­ni, ši­lu­mos ma­žai te­pa­ten­ka į kam­ba­rius.

Kam­ba­rė­lis ma­žy­tis. Virš du­rų pri­kal­ta sto­ra užuo­lai­da ar lo­va­tie­sė sau­go nuo šal­čio iš vir­tu­vės. So­fa, vai­ko lo­vy­tė, spin­ta, spin­te­lė su te­le­vi­zo­riu­mi, prie sie­nos ant džio­vyk­los džiūs­ta skal­bi­niai. Kam­ba­ry­je vos ga­li­ma ap­si­suk­ti. Nors ir skur­du, bet ga­na tvar­kin­ga. Ma­žy­lis, su­gu­žė­jus „te­toms“ į kam­ba­rį, ne­tru­kus liau­ja­si verk­ti ir smal­siai iš už ma­mos ko­jų ste­bi.

D. Sa­vic­kie­nė mo­te­riai pa­duo­da kor­te­lę. Pu­sė so­cia­li­nės pa­ra­mos lė­šų per­ve­da­ma į šią kor­te­lę. Jas gau­na dau­gu­ma so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų. Jos su kor­te­le ga­li pirk­ti „Ma­xi­ma“ par­duo­tu­vė­se. Jei­gu so­cia­li­nės dar­buo­to­jos ma­to, kad šei­ma ne­su­sit­var­ko su gry­nai­siais pi­ni­gais, ta­da dar di­des­nė jų da­lis pa­ten­ka į kor­te­lę.

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­klau­sia mo­ters, ar nė­ra ži­nių iš vy­ro, ku­ris, gi­mus tre­čiam vai­kui, pa­bė­go. Dar pa­ta­ria dėl do­ku­men­tų so­cia­li­niam būs­tui gau­ti.

Vė­liau so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­si­džiaugs, kad ši jau­na mo­te­ris la­bai sten­gia­si, vyk­do vi­sus so­cia­li­nių dar­buo­to­jų nu­ro­dy­mus. Įt­rau­kus ją į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą, mo­te­riai ne­rei­kia mo­kė­ti už dar­že­lį. Tuo ji la­bai džiau­gia­si ir stro­piai ve­da vy­res­niuo­sius į dar­že­lį.

Vy­ras dir­ba, mo­te­ris ge­ria

Kai­my­nys­tė­je gy­ve­na ki­ta šei­ma. Au­ga trys vai­kai. Šios šei­mos bu­tas ge­res­nis, erd­ves­nis. Vir­tu­vė­je, į ku­rią įžen­gia­me tie­siai iš prie­bu­čio, šal­ta. Ant spin­te­lės sto­vi du du­be­nė­liai. Vie­nas su far­šu, ki­tas – su varš­ke. „Py­ra­gė­liams“, – vė­liau paaiš­kins ke­tu­rias­de­šimt­me­tė šei­mi­nin­kė.

Kros­nis sto­vi kam­ba­ry­je, jau­kiai sprag­si ug­ne­lė, grei­čiau­siai ne­se­niai įkur­ta, nes kam­ba­rys dar ne­spė­jęs ge­rai pri­šil­ti. Maž­daug 8 me­tų mer­gai­tė čium­pa į glė­bį šu­niu­ką, kad šis neuž­pul­tų mū­sų. Čia ga­na jau­ku ir tvar­kin­ga, ant sta­lo sto­vi va­za su sau­sai­niais, o sek­ci­jos len­ty­no­je – pra­plėš­tas pa­ke­lis šu­nų ėda­lo. Mais­to, aki­vaiz­du, šio­je šei­mo­je ne­trūks­ta.

V. Mi­la­šie­nė iš kar­to pa­ste­bi, kad mo­te­ris iš­gė­ru­si. Iš pra­džių ši gi­na­si, vė­liau pri­si­pa­žįs­ta, kad va­kar bu­vo sve­čių.

Na­muo­se ne tik duk­ra, bet ir ma­žiau­sias sū­nus. Pak­laus­ta, ko­dėl vai­kai ne mo­kyk­lo­je ir dar­že­ly­je, ma­ma aiš­ki­na, kad ry­te bu­vę be­veik 20 laips­nių šal­čio. Kai V. Mi­la­šie­nė pa­sa­ko, kad bu­vo 17–18 laips­nių šal­čio, mo­te­ris su­ran­da ki­tų ar­gu­men­tų: ve­sian­ti duk­rą pas dan­tis­tę, dar rei­kia sū­nui aki­nu­kus paim­ti iš op­ti­kos ir nuei­ti į So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių.

Kai išei­na­me iš šių na­mų. V. Mi­la­šie­nė pa­pa­sa­ko­ja, kad vy­ras ir vai­kų tė­vas – tvar­kin­gas, dir­ba, ne­gir­tuok­liau­ja, ta­čiau lė­tas, žmo­na tuo nau­do­ja­si, pri­si­ve­da drau­gų ir ge­ria.

Aist­ros ženk­lai

Pa­lie­ka­me tro­be­lių kvar­ta­lą. Sus­to­ja­me prie pen­kiaaukš­čio dau­gia­bu­čio Zo­kniuo­se. Pas­ku­ti­nia­me aukš­te du­ris at­ve­ria aukš­ta stam­bi tris­de­šim­ties ne­tu­rin­ti mo­te­ris. Po di­džiu­lį švie­sų ir šil­tą kam­ba­rį bė­gi­nė­ja dvi švie­siap­lau­kės mer­gy­tės, vie­nai kiek dau­giau nei me­tu­kai, ki­tai maž­daug tre­ji. Prie sie­nos sto­vin­čio­je lo­vy­tė­je mie­ga pa­ti ma­žiau­sia, ke­lių mė­ne­sių, mer­gy­tė.

Tai ne vie­nin­te­liai mo­ters vai­kai. Dar yra trys vy­res­ni. Du au­gi­na se­ne­liai, vie­nas įvai­kin­tas.

D. Sa­vic­kie­nė mo­te­rį ra­gi­na su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus dėl ali­men­tų.

„Da­bar la­bai šal­ta, kai at­šils orai, ta­da ei­siu. Ne­tu­riu, kam vai­kų pa­lik­ti“, – sa­ko mo­te­ris. Be­si­kal­bant su dau­gia­vai­ke ma­ma so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­ma­to aist­rin­go bu­či­nio žy­mę ant mo­ters kak­lo. „Kas čia ta­ve taip pa­ženk­li­no?“ – klau­sia. „Ai, tu­riu drau­gą. Tai čia jis taip, kad bu­vęs drau­gas ži­no­tų, kad aš su ki­tu, ir ne­lįs­tų prie ma­nęs“, – ki­ke­na mo­te­ris.

Vė­liau so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­sa­ko­jo, kad aist­ra – vie­nin­te­lė sri­tis, ku­rio­je šių šei­mų mo­te­rys ne­jau­čia sto­kos. Vos šei­mą pa­lie­ka vie­nas vy­ras ar su­gy­ven­ti­nis, jo vie­tą ne­del­siant uži­ma ki­tas. „Jos mums kur­sus ga­lė­tų ves­ti, kaip su­si­ras­ti ant­rą pu­sę“, – juo­kau­ja mo­te­rys.

„Mums vis­ko už­ten­ka“

Ki­tas su­sto­ji­mas vėl Zo­kniuo­se. Ankš­ta­me dvie­jų kam­ba­rių bend­ra­bu­čio bu­te gy­ve­na mo­te­ris su su­gy­ven­ti­niu ir trys vai­kai. Už vie­no kam­ba­rio du­rų vis su­kos­ti ber­niu­kas. Ki­ta­me kam­ba­ry­je prie­šais te­le­vi­zo­rių ant so­fos įsi­tai­sęs vy­riš­kis. Prie sta­lo sė­di gal aš­tuo­ne­rių mer­gai­tė. Ji ne mo­kyk­lo­je. Ma­ma aiš­ki­na, kad bu­vo la­bai šal­ta.

Ant bal­ta stal­tie­se už­ties­to sta­lo ga­ruo­ja puo­de­lis ka­ka­vos, sto­vi lėkš­tė, pil­na su­muš­ti­nių su vir­ta deš­ra.

V. Ale­jū­nie­nė su na­mų šei­mi­nin­ke ap­ta­ria įvai­rius klau­si­mus. Ga­liau­siai priei­na­ma prie opiau­sios šiai šei­mai te­mos – Dar­bo bir­žos. Abu su­gy­ven­ti­niai su­tar­ti­nai šau­kia, kad į Dar­bo bir­žą neis. „O kam? Kad kaip dur­nę va­ri­nė­tų po vi­są mies­tą? Nuei­ni dėl dar­bo, o ten švie­siai tie­siai pa­sa­ko, kad ta­vo snu­kis ne­pa­tin­ka“, – už­si­plies­kia maž­daug ke­tu­rias­de­šim­ties mo­te­ris.

„Už­si­re­gist­ruo­tu­mė­te Dar­bo bir­žo­je, pa­šal­pą gau­tu­mė­te, kom­pen­sa­ci­ją už šil­dy­mą. Iš ko jūs da­bar gy­ve­nat?“ – neat­lyž­ta jau pen­ke­rius me­tus šei­mą pri­žiū­rin­ti V. Ale­jū­nie­nė.

Ant so­fos sė­din­tis vy­ras uži­ma gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją – su­kry­žiuo­ja ran­kas bei ko­jas ir ima at­si­mu­ši­nė­ti žo­džiais: „Va­giu. Ne­mo­ky­kit čia mū­sų. Dur­nas ga­li pa­lik­ti.“

Gy­ve­ni­mo drau­gui pri­ta­ria ir mo­te­ris: „Mums vis­ko už­ten­ka: pa­val­gę, ap­si­ren­gę, vai­kai į vi­sas eks­kur­si­jas su kla­se va­žiuo­ja.“

V. Ale­jū­nie­nė, jau sto­vė­da­ma ant du­rų slenks­čio, ne­pra­ran­da vil­ties įkal­bė­ti mo­te­rį, kaž­ka­da dir­bu­sią mez­gė­ja, už­si­re­gist­ruo­ti Dar­bo bir­žo­je. Pa­ta­ria pra­šy­ti va­ly­to­jos dar­bo: „Tau gi rei­kia vai­kus užau­gin­ti.“ „Oho, čia gi pres­ti­ži­nis dar­bas. O vai­kai ir taip au­ga“, – iš­ly­di mus mo­te­ris.

Kuo ga­li pa­dė­ti so­cia­li­nis dar­buo­to­jas?

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro So­cia­li­nės prie­žiū­ros so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­moms tar­ny­bos dar­buo­to­jų pa­rei­ga – at­kur­ti nor­ma­lų šei­mos gy­ve­ni­mą.

So­cia­li­nės dar­buo­to­jos lan­ko šei­mas, bend­rau­ja su jo­mis te­le­fo­nu, kvie­čia­si į cent­rą, tar­pi­nin­kau­ja ir at­sto­vau­ja tvar­kant do­ku­men­tus dėl pa­šal­pų, so­cia­li­nio būs­to, kom­pen­sa­ci­jų už šil­dy­mą, ali­men­tų vai­kų iš­lai­ky­mui ir t. t.

Tar­ny­bo­je psi­cho­lo­gė ve­da po­zi­ty­vios tė­vys­tės įgū­džių ug­dy­mo kur­sus. Juos lan­ko 8–9 šei­mos.

Per praei­tus me­tus 40 so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų bu­vo su­teik­ta tei­si­nė pa­gal­ba, tar­pi­nin­kau­jant so­cia­li­niams dar­buo­to­jams. 76 as­me­nys įsi­re­gist­ra­vo dar­bo bir­žo­je. Tai di­de­lis pa­sie­ki­mas, nes dau­ge­liui šių žmo­nių dar­bo bir­ža ke­lia siau­bą.

37 ga­vo nuo­la­ti­nį dar­bą. 3 šei­mos ga­vo so­cia­li­nį būs­tą. 12 vai­kų bu­vo su­grą­žin­ta į bio­lo­gi­nes šei­mas.

Vie­nos šei­mos, iš ku­rių pai­ma­mi vai­kai, ap­si­pran­ta gy­ven­ti be jų, ki­tos – puo­la vyk­dy­ti vi­sus nu­ro­dy­mus, kad kuo grei­čiau su­si­grą­žin­tų vai­kus.

Vie­nai so­cia­li­nei dar­buo­to­jai, dir­ban­čiai So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­re, ten­ka 17, kar­tais dau­giau, so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų. Tai reiš­kia, kad vie­na dar­buo­to­ja dir­ba su maž­daug 30 vai­kų ir ant­ra tiek suau­gu­sių­jų (ma­mų ir vy­rų bei su­gy­ven­ti­nių). Pas­lau­gos yra tei­kia­mos vi­siems šei­mos na­riams.

Ri­zi­kos šei­mo­se vy­rau­ja skur­das, smur­tas, pri­klau­so­my­bės nuo al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų, tė­vai sto­ko­ja so­cia­li­nių įgū­džių. Ne­dar­bas – be­ne opiau­sia pro­ble­ma, dėl ko šei­mos ima ei­ti klyst­ke­liais. Ki­ta prie­žas­tis – pri­klau­so­my­bės.

Di­džią­ją da­lį so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų su­da­ro vie­ni­šos ma­mos su vai­kais. Vie­ni­šos, bet ne vie­nos, ne­re­tai gy­ve­nan­čios su smur­tau­jan­čiais, gir­tau­jan­čiais su­gy­ven­ti­niais. Su­si­tuo­ku­sių šei­mų yra tik apie 15 pro­cen­tų.

Per me­tus iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šo dėl to, kad pa­si­tai­sė, iš­brau­kia­mos vos ke­lios šei­mos.

Ri­zi­kos šei­moms yra daug ga­li­my­bių pa­dė­ti, ta­čiau la­bai trūks­ta jų pa­čių mo­ty­va­ci­jos, ge­ra­no­riš­ku­mo.