Kaip užauginti tikrą patriotą

„Vakaro žinios“ neseniai rašė apie Lukiškių aikštėje vykusią pilietinę akciją, kurioje buvo reikalauta čia statyti Vyčio paminklą. Į akcijos pradžią spėję dalyviai tarp visuomenininkų galėjo pamatyti ir dvi auklėtojas, atsivedusias darželinukus. Tai - Vilniaus vaikų darželio „Mėnulio vaikai“ auklėtiniai. Pasirodo, dalyvavimas patriotiškuose renginiuose šiems vaikams - garbės reikalas.

Tai tas pats vaikų darželis, kuris dalyvavo renginiuose balandžio 25-ąją, minint Lietuvos trispalvės šimtmetį. Tą kartą jie išdidžiai žygiavo patys pirmi prieš 50 renginio dalyvius, Gedimino prospektu nešančius 50 metrų ilgio Lietuvos trispalvę.

- Dalyvaujate tokiuose pilietiškuose renginiuose, kur dažnai net valdžios atstovai nepasirodo. Kodėl? - „Vakaro žinios“ paklausė vaikų darželio „Mėnulio vaikai“ auklėtojos, direktoriaus pavaduotojos Jurgos Babraitytės-Ščanovičienės.

- Mes visuomet skatiname vaikų domėjimąsi šalimi, kurioje jie gyvena. Mes netgi turime auklėtinių, kurie gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Vaikams puoselėjame meilę ir pagarbą savo šaliai. Tai šalis, kuri juos ugdo, augina ir maitina. Lietuva - tai visų mūsų namai. O su valstybingumu ir svarbiomis Lietuvos istorijos datomis susiję renginiai leidžia mums pajusti, kad esame ne vieni, kad mūsų yra daug.

Dalyvavimas tokiuose renginiuose vaikams labai svarbus. Būdami dar maži jie labai nori prisidėti prie eisenų, renginių, kuriuose dalyvauja suaugę žmonės. Jie pasijunta kažko didingo dalimi. Tai įsimintinos jų patirtys. Vaikai pajunta pakylėjimą, įkvėpimą, jiems gera prisidėti prie kažko svarbaus ir reikšmingo, suprasti, kad yra to bendrumo jausmo dalimi. Todėl kiek tik galime, stengiamės dalyvauti minėjimuose, valstybinių švenčių renginiuose. Net jeigu sudalyvauti nepavyksta, tuomet mažą šventę surengiame patys. Pavyzdžiui, savo kieme iškeliame vėliavą, sugiedame himną. Mums tai atrodo savaime suprantamas dalykas, dėl kurio nereikia stebėtis.

- Kartais suaugusiems žmonėms sunku suprasti, kodėl dar ir šiandien reikia ginti nacionalines vertybes, o Kovo 11-osios nepaversti paprastu laisvadieniu. Su vaikais apie tai kalbėti dar sunkiau?

- Kartais mes manome, kad valstybingumo temoms vaikai per maži. Tačiau iš tiesų taip nėra. Viskas priklauso nuo to, kaip kalbėsi su vaiku. Mes labai daug įdirbio padarome patys. Pavyzdžiui, artėjant Kovo 11-ajai, visą savaitę apie tai kalbame. Primename, kodėl šiandien mums visiems svarbu švęsti šią dieną, žiūrime filmukus, darome darbelius, skaitome vaikams adaptuotus straipsnelius, einame į žygius. Visa tai reikia daryti vaikui suprantama kalba. Kiekvieną kartą. Žinoma, gal pasakoti apie Sausio 13-osios įvykius nėra paprasta. Tačiau kalbamės ir apie tai. Surandame kelią.

Džiaugiamės, kad labai daug darbo padaro ir vaikų tėveliai. Visi jie yra labai pilietiški, palaiko mūsų aktyvumą dalyvaujant tokiuose renginiuose. Be to, juntame ir grįžtamąjį ryšį. Po laisvadienių grįžę vaikai noriai pasakoja, kad tėvai juos nuvedė pažiūrėti vėliavos pakėlimo, kad apie Sausio 13-ąją papasakojo močiutė, kuri stovėjo prie Televizijos bokšto.

- Ar tiesa, kad visi jūsų įstaigos auklėtiniai mokomi giedoti „Tautišką giesmę“?

- Taip, himnas mūsų darželyje yra labai svarbus. Stengiamės, kad jį mokėtų visi čia augantys vaikai. Žinoma, patys mažiausieji dar negali jo išmokti mintinai, bet vyresni visuomet noriai gieda himną valstybinių švenčių metu, keliant vėliavą. Jiems tai didžiulė šventė. Gera matyti, kaip jų akytės tas kelias minutes žiba. Net jei ir pasimiršta kelios eilutės, užtenka pamatyti, kaip jie stovi prispaudę rankutes prie krūtinės, kad suprastum, kaip jie stengiasi. Kartais net paprastomis dienomis girdi, kaip žaisdamas vienas ar kitas vaikas kartoja himno žodžius.

Mes daug kalbame apie savo valstybę, nes jeigu vaikai nežinos savo šalies istorijos, kokiomis asmenybėmis jie užaugs? Juk tai, kad jie yra mūsų ateitis, nėra tik skambi frazė, tai - realybė. Galbūt tarp jų tikrai auga būsimi prezidentai ar Seimo nariai. Mes esame atsakingi už tai, kokios vertybės užgims jų širdyse. Turiu omenyje ne tik mus, pedagogus, tėvus, bet ir kiekvieną visuomenės narį. Niekas kitas už mus šalies ateities nesukurs. Turime padaryti patys.

Todėl sakome vaikams, kad kiekvienas save gerbiantis pilietis turi žinoti savo šalies istoriją, nes tai yra jo istorija. Kartais pasirenkamas lengviausias kelias vaikams apie tai nepasakoti, nes esą jiems neįdomu. Žinoma, jei mes tik pakalbėsime apie tai, tai ir liks tik kalbos. Vaikams reikia rodyti pavyzdį. Jeigu mes pasakojame apie Vilniaus istoriją, tai užlipkime visi kartu į Trijų Kryžių kalną ar pakilkime paliesti Gedimino bokšto sienų. Tokia patirtis vaikų atmintyje paliks neišdildomą įspūdį. Nenorėkime, kad vaikai savaime imtų domėtis tokiomis temomis, jeigu mes patys apie jas kalbėsime žiovaudami.

- Ar žvelgiant į tai, koks šiandien yra gyvenimas Lietuvoje, skauda dėl ko nors širdį?

- Skauda. Ypač dėl nutautėjimo. Jaučiame, kad visuomenėje šiuo metu vyrauja neigiamos nuotaikos. Į mūsų Lietuvą žiūrima kitaip nei anksčiau, šiandien ji nuvertinama, o į pirmą vietą statomos kitos šalys. Nors Lietuva - yra nuostabi šalis. Manau, kiekvienas iš mūsų turime prisidėti prie to, kad keistųsi požiūris į Lietuvą.

Patriotais negimėme nė vienas iš mūsų. Patriotu tampama. Dažniausiai tai įskiepija šeima ir ugdymo įstaigos. Jei tėvai vaiką ugdys patriotiškai, rodys pilietiško elgesio pavyzdį, vaikas ir į darželį ateis su tokiomis nuostatomis. Jeigu mes darželyje išlaikysime tą liniją, į mokyklas jie iškeliaus dar stipriau mylintys savo šalį. Mes esame atsakingi už tai, kad šio gražaus jausmo neužgesintume.

- Iš Vakarų į Lietuvą jau atkeliauja požiūris, ne tik nacionalines, bet ir tradicines vertybes verčiantis atgyvena...

- Mes propaguojame tradicines vertybes ir tradicinės šeimos sampratą, bet labai intymių temų ugdymo procese stengiamės negvildenti. Esame įsikūrę sostinės centre, tad būna, kad vaikai pamato gatve einančias dvi mamas ar tėčius, tada jiems kyla klausimų. Į juos mes visuomet atsakome, tačiau tokias temas dažniausiai paliekame tėveliams. Buvo susirinkimas su tėveliais, kurio metu tarėmės, ar mums, kaip pedagogėms, reikėtų pradėti nagrinėti su vaikais lytiškumo temas, dėl kurių šiandien daug diskutuojama viešojoje erdvėje. Tačiau tėveliai vienbalsiai išreiškė norą tokiomis temomis su vaikais kalbėtis patys, namuose. Manome, kad taip ir turėtų būti.

Visi turi teisę turėti savo nuomonę, todėl lytiškumo temos pirmiausia neturėtų būti prievarta brukamos ugdymo procese. Tai labai asmeniška, todėl geriausia, jei visa tai prasideda šeimoje. Aš ir pati auginu sūnų, todėl nenorėčiau, kad apie tai su juo kažkas kalbėtų be mano žinios.