Klastingas Europos eksportas

Visuomenininkai, tėvai, dvasininkai, nenorintys, kad Lietuvoje šalia biologinės atsirastų ir socialinė lytis, priešinasi Konvencijai dėl smurto prieš moteris. Ne tik jai, bet ir kitoms Lietuvai peršamoms vakarietiškoms vertybėms. Pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis kunigas Robertas GRIGAS atkreipia dėmesį, kad kova už žmogaus laisves ir teises Europoje virto klastinga instinkto ideologija.

- Per jėgą brukamai Stambulo konvencijai nepritaria net 113 nevyriausybinių organizacijų ir per 100 mokyklų bei darželių, tačiau ji vis tiek buvo pasirašyta. Beliko ratifikuoti. Kiek dar liko demokratijos Lietuvoje, jei tautos nuomonė jau neberūpi?

- Iš to, kas vyksta Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse, galima daryti tam tikras, faktais pagrįstas išvadas. Turbūt ir mano, ir daugelio krikščioniškas, tradicines vertybes pripažįstančių nuomone, visa tai yra susiję su tam tikra ES įsigalinčia ideologija.

Ji transformavosi nuo pirminio socializmo, įgijo naujas formas, tačiau reiškiasi panašiai. Skelbiama, kad yra atstovaujama daugumos nuomonei, žmonijos pažangai, o iš tiesų... Jau matėme, kaip Prancūzijos valdžia reagavo į masinį tautos protestą prieš tos pačios lyties asmenų santuokas. Atrodo, kad bandoma įteisinti siauro, fanatiškai savo teisumu įsitikinusio ratelio interesus. Tą ideologiją bandoma primesti daugeliui tautų. Net tiems, kurie mąsto ir akivaizdžiai norėtų gyventi kitaip.

Teigiama, kad yra kovojama su dogmatizmu, ypač su krikščionių skelbiamomis tiesomis. O iš tiesų savo ideologizuotas nuomones bandoma paversti visiems privalomomis tiesomis. Paradoksalu: tarsi kovojama už žmonių laisvę ir įvairovę, tačiau kitaip mąstančių nuomonės jau imtos vadinti erezijomis. Prisidengiant pažangos lozungais, jos užsipuolamos, vadinamos nepriimtinomis, neteisingomis, tamsuoliškomis. Tai graudus, žmonijos istorijoje pasikartojantis paradoksas. Kovotojai su dogmatizmu patys tampa sustabarėję. Primityvūs savo tiesų skiepytojai, deja, patys imasi psichologinio smurto ir primeta savo valią.

- Nejau šiuolaikinėje Europoje krikščionys tampa radikalais?

- Tas visiškai akivaizdu. Mes, Vidurio ir Rytų Europos piliečiai, ypač jautriai visa tai išgyvename. Visai neseniai mes išgyvenome labai panašų laikotarpį, kai krikščioniškas, tradicines vertybes išpažįstantys žmonės buvo viešai persekiojami, ribojami. Ir dabar grįžtame į tą pačią būseną, tik per liberalią, pliuralistinę pasaulėžiūrą. Lygiaverčio nuomonių reiškimo jau nėra. Žmonėms, ginantiems savo nuomonę, reikia grįžti prie tokių pačių priemonių, kokias pogrindyje naudojo Lietuvos katalikai, leisdami Bažnyčios kroniką, kurdami savo teisių gynimo komitetus. Kitos išeities apginti savo priešingą įsitikinimą turbūt jau nėra.

- Senajame žemyne ir kartu Lietuvoje vyksta gana arši kova už tariamas žmogaus teises: teisę atimti ką tik pradėto vaiko gyvybę, vienalyčių porų teisę į įsivaikinimą, teisę į laisvą lyties pasirinkimą, galiausiai į lyties keitimo operacijas... Kur puolame bandydami įteisinti visišką išsilaisvinimą iš moralinių pančių?

- Nueisime ten, kur žmonija jau ne kartą yra buvusi. Jei nusiimsime ideologinius akinius ir įstengsime pažvelgti į tariamų teisių gynėjų dėmesio sutelkimo centrą, paaiškės, kad nebėra svarbesnės problemos, didesnės vertybės nei iškreiptas lyčių gyvenimo įteisinimas. Atrodo, kad pagrindinis išsilavinusių, pažangių europiečių, elito rūpestis yra užtikrinti vyrui teisę santykiauti su vyru.

Be šito, atrodo, Europos šalys savęs jau negali laikyti nei pažangiomis, nei civilizuotomis, nei liberaliomis. Šalių išsivystymo lygis jau imtas vertinti pagal šitų laisvių užtikrinimą. Tam netgi rengiamas milžiniškos propagandinės kampanijos, paradai Europos miestuose, gatvėse... Jei pažiūrėtume į žmonijos vystymąsi iš šalies, suprastume, kad ta kova - nei laisvė, nei teisė, nei socialinės raiškos galimybė.

Istorija jau ne kartą parodė, kur veda degradavimo laisvė. Civilizacijos, pasiekusios visiško išsilaisvinimo lygį, pabaigdavo savo gyvenimą ir būdavo priverstos viską pradėti iš naujo. Tiek Romos, tiek Graikijos.

Yra tam tikri elementarūs, amžini dalykai: žmogus, vyras ir moteris, jų ryšys, iš kurio pratęsiama žmonija, santuoka. Tol, kol šios amžinosios vertybės buvo gerbiamos, tol kultūros klestėdavo. Tą rodo ne tik krikščioniškų kultūrų patirtis.

O krikščioniškos kultūros paskelbimas tamsuoliškumu, raganų medžiokle, vienpusiškas ideologizuotas puolimas niekur mūsų neveda... Tos civilizacijos degradavo, kuriose imta aukštinti neribota laisvė be įsipareigojimų. Kitaip sakant, visų savo instinktų, moralinių, psichofiziologinių nukrypimų tenkinimas.

Viso šito galime nematyti, jei perdėtai tikėsime šia visiško išsilaisvinimo, instinktų ideologija. Kai viskas yra be tabu ir tai vadinama vertybėmis, mes sugrįžtame į pirmykščių žmonių gyvenimo būseną.

- Vadinamosiose moderniose šalyse - pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje - politikai jau diskutuoja dėl incesto (kraujomaišos) legalizavimo. Kanados Parlamente buvo įsiplieskusi diskusija dėl pedofilijos paskelbimo „seksualine orientacija“. Šiandien tai atrodo tarsi kraštutinumai, bet gal tik šiandien?

- Jei tokia yra modernios Europos ir žmonijos ateitis - tai ateitis be šviesos. Tam nereikia jokio įrodinėjimo. Mums, pripažįstantiems dvasinį pasaulio pradą, išlieka viltis, kad neprieisime šitokios degradacijos, išsigimimo ribos, po kurios civilizacija griūva. Žinoma, tai nereiškia, kad turime sėdėti sudėję rankas ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Mūsų pareiga priešintis. Matėme, kaip Prancūzijoje žmonės priešinasi.

O mūsų Lietuvoje, kuri yra peikiama kaip per daug atsilikusi, tradicinis požiūris yra vis dar vyraujantis.

Ar sąmoningai, ar nesąmoningai, šiandien jaučiamas siekimas visus užtempti ant vieno kurpalio. Tačiau žmonės, tautos ir valstybės yra tokios, kokios jos yra. Dėl to mes jų negalime nei nuvertinti, nei peikti. Labai norėčiau palinkėti mūsų politikams, Lietuvos pareigūnams turėti tvirtesnį stuburą ir gebėti mandagiai atsispirti bandymams daryti tvarką mūsų kieme.

Žinoma, ne visada mūsų elitas, bajorai tą egzaminą išlaikė. Ir tuo metu, kai mes lenkėjome, ir kai mums grėsė rusifikacija. O dabar mūsų visuomenei brukama europizacija.

Profesorius Vytautas Landsbergis ir mano geras bičiulis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra ne kartą sakę, kad pačiai Vakarų Europai padarytume daug gero, neskubėdami tapti tokie patys, kokie yra jie. Neskubėdami suniveliuoti savo kultūros, dvasios pagal vyraujančias nuostatas, standartus, o išlikdami šiek tiek kitokie, gebantys pasakyti ir apginti savo nuomonę. Tai būtų mūsų didžiausia dovana Europai.