Kunigo patirtis Anglijoje: lietuviai jaučiasi išvaryti

Kunigo patirtis Anglijoje: lietuviai jaučiasi išvaryti

Kelmės rajono Už­ven­čio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Do­na­tas Kli­ma­šaus­kas be­veik tre­jus me­tus dir­bo vi­du­rio Ang­li­jos lie­tu­vių ka­pe­lio­nu. Lan­kė lie­tu­vius ka­lė­ji­muo­se.

Gy­ven­da­mas Bir­min­ge­no mies­te dir­bo ir ang­lų ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jos vi­ka­ru bei di­džiau­sios Eu­ro­po­je li­go­ni­nės ka­pe­lio­nu. Au­ko­ti mi­šių va­žiuo­da­vo net ir po 600 ki­lo­met­rų, o kar­tais tek­da­vo skris­ti lėk­tu­vu.

Apei­gas at­lik­da­vo lie­tu­vių, ru­sų ir ang­lų kal­bo­mis. Su­ti­ko ir gy­ve­ni­mu be­si­džiau­gian­čių, ir skurs­tan­čių lie­tu­vių. Jie grįž­tų į Tė­vy­nę, jei­gu čia bū­tų dar­bo ir gau­tų de­ra­mą at­ly­gį.

Su­ti­ko daug ge­rų žmo­nių

– Tre­jus pir­muo­sius me­tus po įšven­ti­ni­mo dir­bo­te vi­ka­ru Kel­mės pa­ra­pi­jo­je. Pir­mo­ji jū­sų, kaip kle­bo­no, pa­ra­pi­ja Ang­li­jo­je. Kaip se­kė­si?

– Pir­mie­ji me­tai bu­vo sun­ko­ki. Jo­kių ry­šių. Truk­dė kal­bos bar­je­ras. Pla­čio­je te­ri­to­ri­jo­je pa­čiam te­ko ieš­ko­ti lie­tu­vių sa­le­lių, kur ga­lė­čiau au­ko­ti mi­šias ir at­lik­ti ki­tas apei­gas. Ten gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams bu­vo nau­jie­na, kad at­si­ra­do lie­tu­vis ku­ni­gas ne Lon­do­ne. Mi­šias au­ko­da­vau ang­lų ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jų baž­ny­tė­lė­se. Iš pra­džių rink­da­vo­si daug lie­tu­vių. Ta­čiau į tre­čias, ket­vir­tas mi­šias atei­da­vo vis ma­žiau ir ma­žiau.

11 mė­ne­sių dir­bau Man­čes­te­ry­je. Glau­džiau­si pas vie­tos ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jos kle­bo­ną, nes tar­na­vau vi­ka­ru ir ang­liš­ko­je pa­ra­pi­jo­je.

Apei­gas tek­da­vo at­lik­ti tri­mis kal­bo­mis. Ang­li­jos ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jo­je ang­liš­kai, lie­tu­viš­ko­se pa­ra­pi­jo­se – lie­tu­viš­kai, ki­tų ru­sa­kal­bių ka­ta­li­kų – lat­vių, ru­sų bend­ruo­me­nėms – ru­siš­kai.

Kai iš­si­kė­liau į Bir­min­ge­ną, dar pri­si­dė­jo ir vie­nos di­džiau­sių Eu­ro­po­je li­go­ni­nės ka­pe­lio­no pa­rei­gos. Vien rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je šio­je li­go­ni­nė­je gu­lė­da­vo po 400 pa­cien­tų. Vi­so­je li­go­ni­nė­je gy­dy­da­vo­si po 3000 žmo­nių kas­dien.

Tek­da­vo bu­dė­ti nak­ti­mis, teik­ti pa­sku­ti­nius pa­te­pi­mus, klau­sy­ti iš­pa­žin­čių.

Au­ko­ti mi­šių lie­tu­vių bend­ruo­me­nėms tek­da­vo va­žiuo­ti po 200 – 600 ki­lo­met­rų. Į Ško­ti­ją skris­da­vau lėk­tu­vu.

Ačiū Aukš­čiau­sia­jam, kad su­ti­kau daug ge­rų žmo­nių. Ang­lų ka­ta­li­kų ku­ni­gai ma­ne kant­riai mo­kė kal­bė­ti tos vie­to­vės tar­me, tin­ka­mai at­lik­ti jų apei­gas, nie­kuo­met ne­lei­do net pa­jaus­ti, kad esu emig­ran­tas.

Vie­nas prieš še­šias­de­šimt me­tų į Ang­li­ją emig­ra­vęs lie­tu­vis nu­pir­ko au­to­mo­bi­lį, kad tu­rė­čiau kuo va­ži­nė­ti au­ko­ti mi­šių. Iš­vyk­da­mas tą au­to­mo­bi­lį pa­li­kau Lon­do­no lie­tu­vių pa­ra­pi­jai.

Pas tau­tie­čius į ka­lė­ji­mą

– Lan­ky­da­vo­te lie­tu­vius, at­lie­kan­čius baus­mes ka­lė­ji­muo­se. Ar daug nu­teis­tų? Už ką? Kas pa­stu­mia nu­si­kals­ti?

– Pa­gal ka­lin­čių­jų sve­tim­ša­lių skai­čių lie­tu­viai tre­ti po ru­mu­nų ir len­kų. Bet tu­rint ome­ny­je gy­ven­to­jų to­se ša­ly­se ge­ro­kai di­des­nį skai­čių mes kaip ir pir­mau­ja­me.

Dau­giau­sia lie­tu­vių nu­teis­ta už va­gys­tes ir už muš­ty­nes. Ang­lai la­bai jaut­riai rea­guo­ja į smur­tą. Už žmo­gaus su­mu­ši­mą lais­vės ga­li ne­tek­ti net še­še­riems me­tams. Nu­si­kal­ti­mus daž­niau­sia iš­pro­vo­kuo­ja al­ko­ho­lis ir leng­vai priei­na­mi nar­ko­ti­kai.

Są­ly­gos ka­lė­ji­muo­se to­li gra­žu ne­pri­me­na vieš­bu­čių. Yra ir to­kių, ku­rie ne ką te­sis­ki­ria nuo Lu­kiš­kių. Ka­lė­ji­muo­se nu­teis­tuo­sius mo­ko ama­tų ir kal­bos.

Dau­giau kaip pu­sei me­tų nu­teis­ti lie­tu­viai at­li­kę baus­mę de­por­tuo­ja­mi iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos. Ta­čiau dau­gu­ma su­grįž­ta at­gal. Įva­žiuo­ja ne­pa­tik­rin­ti mik­roau­to­bu­sais. Ar­ba nu­skren­da į Ai­ri­ją, o iš ten – į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę.

Šio­je ša­ly­je iš­gy­ven­ti žy­miai pa­pras­čiau ne­gu Lie­tu­vo­je.

Jau­čia­si iš­va­ry­ti iš Tė­vy­nės

– Kaip sve­tur ver­čia­si at­sa­kin­giau į gy­ve­ni­mą žiū­rin­tys lie­tu­viai?

– Dau­gu­ma ne­blo­gai. Ta­čiau su­ti­kau ir la­bai skurs­tan­čių. Pa­vyz­džiui, šei­ma, au­gi­nan­ti ma­žus vai­kus, tik va­lan­dą ry­te ir va­lan­dą va­ka­re įsi­jun­gia šil­dy­mą. Tau­po, nes di­džio­ji da­lis pa­ja­mų ten išei­na būs­tui ir ener­gi­jai.

Dau­gu­ma jų grįž­tų į Lie­tu­vą, jei­gu sa­vo Tė­vy­nė­je ga­lė­tų ras­ti nor­ma­liai ap­mo­ka­mą dar­bą. Žmo­nės jau­čia­si iš­va­ry­ti iš Tė­vy­nės. Kai ku­rie la­bai pik­ti ant Lie­tu­vos.

Su sa­vo vai­kais lie­tu­viai emig­ran­tai jau kal­ba ang­liš­kai. Tė­vai tar­pu­sa­vy­je – lie­tu­viš­kai, o su vai­kais – ang­liš­kai. Sa­ko, jog taip vai­kai ge­riau iš­moks ang­lų kal­bą. Kai ku­rie la­bai at­sai­niai žiū­ri ir į lie­tu­viš­kas mo­kyk­lė­les. Sa­ko: „Kam jiems tos lie­tu­vių kal­bos? Ką man ta Lie­tu­va da­vė?“

Ki­ti ve­da vai­kus į šeš­ta­die­ni­nes lie­tu­vių mo­kyk­lė­les. Bet vis tiek ten au­gan­tys vai­kai lie­tu­viš­kai jau kal­ba su ang­liš­ku ak­cen­tu.

Tie­sa, tra­di­ci­jų te­nykš­čiai lie­tu­viai dar lin­kę lai­ky­tis. Vai­kus krikš­ty­da­vo Ang­li­jo­je. Pap­ras­čiau bū­da­vo ne skris­ti į Lie­tu­vą pa­tiems, o at­si­skrai­din­ti se­ne­lius.

Ta­čiau tuok­tis baž­ny­čio­je be­veik vi­si va­žiuo­da­vo į Lie­tu­vą. Per tre­jus me­tus Ang­li­jo­je su­tuo­kiau tik dvi po­ras.

Iš­va­žiuo­ja dirb­ti ir už­dirb­ti

– Ar lie­tu­vai­čiai kuo nors ski­ria­si nuo ki­tų emig­ran­tų?

– Lie­tu­viai iš ki­tų emig­ran­tų iš­si­ski­ria tuo, kad dau­gu­ma jų at­va­žiuo­ja dirb­ti ir už­si­dirb­ti.

O iš mu­sul­mo­niš­kų ša­lių žmo­nės at­va­žiuo­ja gy­ven­ti iš pa­šal­pų. At­si­ve­ža po 12 vai­kų. Tie vai­kai kar­tais bū­na ne jų pa­čių, o pa­vyz­džiui ir bro­lio. Tik ta pa­čia pa­var­de. Dirb­ti nei­na. Tei­si­na­si, kad ne­mo­ka kal­bos. „Ap­si­for­mi­na“ pa­šal­pas. Pas­kui sve­ti­mus vai­kus grą­ži­na į tė­vy­nę, o pa­tys nau­do­ja­si jų pi­ni­gais.

Apsk­ri­tai, mo­kyk­lo­se tik treč­da­lis vai­kų bri­tai. Du treč­da­liai emig­ran­tų. Ypač daug mu­sul­mo­nų. Jie Bri­ta­ni­jo­je sta­to pra­ban­gias me­če­tes. Įdo­mu į jas nuei­ti. Pa­ma­tai, kaip di­džiu­lė ma­sė vy­rų, su­sto­ję pe­tys pe­tin, tuo pa­čiu me­tu sa­vo re­li­gi­ne se­ną­ja ara­bų kal­ba šau­kia „Ala­chas – di­dis!“. Ga­li pa­jus­ti net ir ag­re­si­ją.

Im­por­tuo­ja­mi ku­ni­gai

– Emig­ran­tai, ma­tyt, le­mia ir re­li­gi­jų įvai­ro­vę? Ar daug ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mo žmo­nių?

– Re­li­gi­jų įvai­ro­vė la­bai di­de­lė. Ne­ma­žai mu­sul­mo­nų ir bu­dis­tų. Ka­ta­li­kai su­da­ro tik apie de­šim­ta­da­lį Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos gy­ven­to­jų.

Do­mi­nuo­ja ang­li­ko­nų ti­kė­ji­mas. Ang­li­ko­nų baž­ny­čios – pra­ban­gios. Ka­ta­li­kų baž­ny­tė­lės – kuk­lios, šiuo­lai­ki­nės sta­ty­bos, nes se­ną­sias nu­sa­vi­no ang­li­ko­nai. Bet jos iš­si­dės­čiu­sios daž­nai kas ke­lios my­lios.

Ang­li­ko­nų ku­ni­gai gau­na iš vals­ty­bės al­gas, nes jie pri­ly­gi­na­mi vals­ty­bės tar­nau­to­jams. Jie tar­nau­ja Ka­ra­lie­nei, ku­ri lai­ko­ma vals­ty­bės ir ang­li­ko­nų baž­ny­čios gal­va.

– Ar ku­ni­go sta­tu­sas pa­trauk­lus bri­tų jau­ni­mui?

– Ne. Ten hi­per­sek­sua­li­zuo­ta vi­suo­me­nė. Jau­ni­mas ne­mėgs­ta jo­kių su­var­žy­mų.

Be to, ka­ta­li­kų ku­ni­gas ne­tu­ri už­tik­rin­tos fi­nan­si­nės pa­dė­ties. Ka­ta­li­kų baž­ny­čio­se rink­lia­vos – gan kuk­lios. Per sek­ma­die­nio mi­šias mal­di­nin­kai baž­ny­čiai paau­ko­ja po 5 sva­rus. Tiek pat au­ko­ja ir tuo­met, kai už­sa­ko mi­šias už mi­ru­sį­jį. Tik lie­tu­viai – šiek tiek dos­nes­ni. Jie už mi­šias paau­ko­ja po 10 – 20 sva­rų, nors lie­tu­viš­kos rink­lia­vos dar men­kes­nės už ang­lų – vi­dur­kis, apie 2 sva­rai nuo žmo­gaus.

Dėl to­kios si­tua­ci­jos Ang­li­jo­je la­bai daug im­por­tuo­tų ku­ni­gų. Maž­daug pu­sė vi­sų dva­si­nin­kų. Ten įpras­ta ma­ty­ti ku­ni­gą fi­li­pi­nie­tį, viet­na­mie­tį. Daug ku­ni­gų im­por­tuo­ja­ma iš Len­ki­jos, Ni­ge­ri­jos, Ai­ri­jos.

Nors di­džiau­sia kliū­tis tap­ti ka­ta­li­kų ku­ni­gu – ce­li­ba­tas, be­veik pu­sė ang­lų ka­ta­li­kų ku­ni­gų – ve­dę. Prieš tai jie iš­pa­ži­no ang­li­ko­nų ti­kė­ji­mą. Su­kū­rė šei­mas. Pas­kui nu­spren­dė tap­ti ka­ta­li­kų ku­ni­gais. Bet šei­mų ne­rei­kė­jo ar­dy­ti.

Gy­ve­ni­mas areš­tuo­to­je kle­bo­ni­jo­je

– Grį­žo­te į Lie­tu­vą. Vys­ku­pas pa­sky­rė jus dirb­ti Už­ven­čio kle­bo­nu. Kaip su­ti­ko vie­tos bend­ruo­me­nė?

– Už­ven­čio pa­ra­pi­ja la­bai ne­to­li nuo ma­no na­mų. Aš krikš­ty­tas Už­ven­čio baž­ny­čio­je. Daug pa­žįs­ta­mų žmo­nių. Dau­ge­liui aš pa­pras­čiau­siai Do­na­tas, ne kle­bo­nas. Jiems sun­ku su­si­tai­ky­ti su ki­to­kiu ma­no sta­tu­su.

Be to, anks­čiau čia dir­bo ki­tas kle­bo­nas. Per 15 dar­bo me­tų įlei­do šak­nis. To­dėl da­lis pa­ra­pi­jie­čių ne­no­ri su­si­tai­ky­ti, kad jis iš­kel­tas, o jo vie­tą užė­miau aš. Yra dar pa­kurs­tan­čių ti­kin­čių­jų su­si­prie­ši­ni­mą.

Pa­vyz­džiui, sklei­džia­mos kal­bos dėl pa­ra­pi­jos tu­rė­tų sko­lų. Dis­ku­tuo­ja­ma, ko­dėl vis dar areš­tuo­ta kle­bo­ni­ja. Sklei­džia­ma ne­tei­sin­ga in­for­ma­ci­ja, jog tai ma­no kal­tė. Tai vi­siš­kas ab­sur­das. Aš pra­dė­jau dirb­ti tik šie­met, nuo lie­pos pir­mo­sios. O kle­bo­ni­ja areš­tuo­ta 2012 me­tų spa­lio 26 -ąją.

2008 me­tais bu­vo at­lik­ta Už­ven­čio baž­ny­čios re­mon­to ga­li­my­bių stu­di­ja. Ti­kė­ta­si Nor­ve­gi­jos fon­dų pa­ra­mos me­di­nės baž­ny­čios, kaip kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to re­mon­tui. Už stu­di­ją su­mo­kė­ti ža­dė­jo ir pa­ra­pi­ja, ir Sa­vi­val­dy­bė. Ta­čiau tai bu­vo tik žo­di­nis pa­ža­das, ku­rio pa­sta­ro­ji ne­te­sė­jo. O gal ne­tu­rė­jo lė­šų su­mo­kė­ti? Ne­gau­ta ir pa­ra­mos.

Bend­ro­vė, at­li­ku­si ga­li­my­bių stu­di­ją, krei­pė­si į tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas. Pa­ra­pi­jos tur­tui kle­bo­ni­jai už­dė­tas areš­tas, pri­teis­tos ne­te­sy­bos.

Sa­vi­val­dy­bė pa­sta­ruo­ju me­tu vis dėl­to sky­rė lė­šų da­liai sko­los pa­deng­ti. Da­lį pa­den­gė pa­ra­pi­ja. Da­bar jau ne­sa­me nie­kam sko­lin­gi. Krei­pė­mės į teis­mą, kad pa­nai­kin­tų kle­bo­ni­jos areš­tą, lau­kiam pa­lan­kaus spren­di­mo.

Kle­bo­nas tu­ri pa­si­kur­ti kros­nį

– Kiek ži­nau, kle­bo­ni­ja ne tik, kad areš­tuo­ta, bet ir ge­ro­mis są­ly­go­mis ne­le­pi­na ku­ni­gų. Ką kei­si­te?

– Pa­ly­gin­ti su gy­ve­ni­mo są­ly­go­mis Bir­men­ge­ne, kur vie­nas tu­rė­jau dvie­jų aukš­tų na­mą su vi­di­niu kie­me­liu, Už­ven­ty­je są­ly­gos tik­rai kuk­lios. Sug­rį­žęs va­ka­re tu­riu pa­si­kur­ti kros­nį. Šiek tiek tvar­kiau kle­bo­ni­ją. Kei­čia­me lan­gus, kle­bo­ni­ja pri­jung­ta prie mies­to van­den­tie­kio ir ka­na­li­za­ci­jos tink­lų.

Ta­čiau di­des­nis gal­vos skaus­mas – baž­ny­čia. Tai kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas, me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­dys. Baž­ny­čią prieš 300 me­tų sta­tė šve­dų be­lais­viai. Rąs­tai jau su­pu­vę. Šven­to­vė net pa­svi­ru­si į vie­ną pu­sę. Ma­tyt, dėl su­pu­vu­sių rąs­tų. Var­go­nai „mi­rę“. Per Mi­šias gro­ja­me elekt­ri­niais. Už­ven­tis tam­pa vis pa­trauk­les­nis. Tvar­ko­ma ap­lin­ka. O pa­grin­di­nis mies­te­lio ak­cen­tas baž­ny­čia – la­bai ap­leis­ta.

Ki­toks ku­ni­gas

– Jūs de­monst­ruo­ja­te vi­siš­kai ki­to­kį dva­si­nin­ko ir ti­kin­čių­jų bend­ra­vi­mo sti­lių. Kai ką šo­ki­ruo­ja, kad kiek­vie­ną žmo­gų iš­lei­džia­te, pa­kal­bi­na­te. Kai kas ste­bi­si ne­tra­di­ci­niais jū­sų pa­moks­lais. Ar tai iš už­sie­nio par­si­vež­ta pa­tir­tis?

– Ga­li­ma sa­ky­ti ir taip. Gal ne vi­siems pa­ra­pi­jie­čiams priim­ti­nas be­si­šyp­san­tis kle­bo­nas... Bet ma­nau, jog bū­ti­nas glau­des­nis ku­ni­go ir ti­kin­čio­jo san­ty­kis. Ti­kin­ty­sis ne­tu­ri veng­ti ku­ni­go.

O pa­moks­lų tik­rai ne­si­ra­šau. Kal­bu tai, ką tuo me­tu įkve­pia Die­vas. Ma­nau, jog gy­vas žo­dis la­biau pa­lie­čia žmo­gų. Man ne­pa­tin­ka kal­ba nuo pul­to. Ne­tu­riu ne­šio­ja­mo mik­ro­fo­no, ta­čiau daž­no­kai vaikš­tau po baž­ny­čią sa­ky­da­mas ho­mi­li­ją.

Tai gal la­biau pri­me­na ne pa­moks­lą, o dės­ty­mą. Bet dės­ty­ti, švies­ti žmo­gų jam su­pran­ta­ma kal­ba, pri­vers­ti jį mąs­ty­ti, da­ry­tis dva­sin­ges­nį – ir yra ku­ni­go mi­si­ja.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder