Tarp gyvenimo ir mirties
Labdaros ir paramos fondo reabilitacijos centre „Nugalėtojų akademija“ šiuo metu gyvena 21 asmuo. Keturi iš jų bando atsisveikinti su priklausomybe nuo alkoholio, kiti - buvę narkomanai. Gyvenimo sąlygos, reabilitacijos metodai, bausmės už prasižengimus čia vienodos ir prabangoje anksčiau besimaudžiusiems amerikiečiams, ir vietos nakvynės namų ar įkalinimo įstaigų senbuviams. Nes tikslas visų tas pats - įveikti vidinius demonus ir suteikti sau dar vieną galimybę sveikam gyvenimui.
Lietuvoje veikia 18 nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų žmonių psichosocialinės reabilitacijos centrų, šeši iš jų įsikūrė pernai. Artimiausiu metu naujų bendruomenių neturėtų atsirasti.
„Dabar visose įstaigose gydosi apie 400 žmonių, trečdalis jų - nuo alkoholio. Pagal tai, kiek žmonių kreipiasi pagalbos, gydymosi poreikis yra visiškai patenkinamas. Nebūna, kad kam nors neatsirastų vietos ar reikėtų jos laukti. Taip, priklausomų asmenų yra kur kas daugiau. Bet dauguma neturi motyvacijos nei patys, nei jų artima aplinka. Tai pasakytina ir apie kaimą, ir apie tuos žmones, kurie vaikšto su kaklaraiščiais“, - atskleidė Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos vadovas Valdas Šiškus.
Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad tokių įstaigų kontingentas - žmogaus pavidalą praradę valkatos, o gydyklas juosia aukštos tvoros, spygliuotos vielos, atsidūręs „Nugalėtojų akademijoje“ liks priblokštas. Kadaise šiose valdose greta Bučeliškės kaimo Molėtų rajone buvo įsikūrusi girininkija, veikė poilsio bazė, o po ja - karo atvejui įrengta slėptuvė keturių metrų storio gelžbetonio sienomis. Ir dabar miško ir dviejų ežerų juosiamas objektas labiau primena gerai įrengtą vasarnamį. Jame yra sporto salė, židinio ir poilsio kambarys, pirtis, sauna - viskas, ko reikia ilgoms lepioms atostogoms.
Realybė pasitinka peržengus slenkstį. Vienoje koridoriaus pusėje išklijuoti „Nugalėtojų akademiją“ jau palikusių vyrų ir moterų diplomai - jų nusipelno tie, kuriems pavyko įveikti visą 14 mėnesių trukmės kursą ir atsikračius priklausomybės grįžti į visuomenę. Ant priešingos sienos kabo reabilitacijos nebaigusiųjų sertifikatai, nemaža dalis jų paženklinti juoda juostele. Tiesos čia niekas neslepia: tenka rinktis tarp gyvenimo ir mirties. Trečio kelio paprasčiausiai nėra.
Rojus virto pragaru
Domas po „Nugalėtojų akademijoje“ praleistų septynių mėnesių tvirtino tai jau supratęs. Anksčiau jis vis bandydavo apgauti save, derindamas sveikimą ir ankstesnį gyvenimo būdą, bet kaskart po trumpo prašviesėjimo vėl atsidurdavo dugne - kur kas arčiau mirties nei gyvenimo.
Sutikęs papasakoti savo istoriją, vyras prisistato išgalvotu vardu, visa kita - visiškai tikra, kad ir kaip sunku tuo patikėti. Domui - 35-eri, jis - amerikietis, daugiau nei pusę gyvenimo praleidęs Majamyje, Floridoje. Kiaurus metus šviečianti saulė, niekada nesibaigiančios pramogos - apie Floridą kalbama kaip apie rojų žemėje. Bet Domo jau nebetraukia nei smėlėti Majamio paplūdimiai, nei svajonių šalimi vadinama Amerika. Ten jis pražudė trečdalį savo gyvenimo, intensyviai vartodamas alkoholį ir narkotikus, nesėkmingai bandydamas atsikratyti priklausomybės.
Domas kalba su anglišku akcentu ir šiek tiek žemaičiuodamas. Jis nedaug ką prisimena iš savo vaikystės miestelio Žemaitijoje. Prieš 20 metų, emigruodami į Jungtines Valstijas, Domo tėvai siekė suteikti savo vienturčiui viską, kas geriausia.
„Iki 21 metų buvau pavyzdingas vaikas. Alkoholio net nebuvau ragavęs. Bet vieną dieną, norėdamas pritapti prie man imponavusios kompanijos, gražių merginų, nėriau į pramogas stačia galva. Ir prasidėjo baliai-festivaliai su išgėrimais, žolės parūkymais. Nuo 25-erių pradėjau vartoti ir stipresnius narkotikus - kokainą, heroiną“, - dėstė Domas.
Į blizgantį gyvenimą įsisukęs lietuvis įtikėjo esąs laimės kūdikis. Jis pritapo prie milijonierių, mėgavosi jų draugija ir pinigais. Dirbdamas vieno iš jų padėjėju, rūpinosi jo namais, jachtomis, buvo atsakingas už jo verslo partnerių pramogas, merginų ir narkotikų parūpinimą.
„Tarkim, tarp mano nuolatinių klientų buvo du vieni garsiausių Niujorko advokatų. Jie žiemas leisdavo Floridoje, atsipalaiduodavo čia iš širdies. Maždaug kas antrą dieną leisdavau kartu su jais. Valgau, geriu veltui, už linksmybes ir narkotikus irgi nieko nemoku, o gale savaitės dar ir pinigų už darbą gaunu. 250 dolerių už dieną! Buvau įtikėjęs, kad atsidūriau rojuje“, - „auksines“ dienas prisiminė vyras.
Kai tik potraukis kvaišalams nugalėjo, milijonierių draugija labai greitai jam užsivėrė. Paskesnius septynerius savo gyvenimo metus Domas norėtų užmiršti: prarado darbą, namą, pinigų heroinui prasimanydavo vogdamas, gyveno nuo dozės iki dozės. Atsipeikėjo tik tada, kai prarado ir automobilį, kuriame nakvodavo. Tai jį supurtė.
„Paskambinau mamai, sakau: gelbėk. Kai atvažiavau čia, svėriau 74 kilogramus, dabar - 106. Narkotikai suvalgo žmogų, subjauroja išvaizdą, išsiurbia jėgas, norą gyventi. Atima draugus - niekas nenori su tavimi bendrauti, žino, kad tu nieko gero nepasakysi, tik prašysi pinigų dozei“, - atvirai kalbėjo vyras. Dabar jis vėl demonstruoja modelio išvaizdą, raumeningą kūną, nors dar prieš pusmetį buvo panašus į sveikatą praradusį valkatą.
Šis bandymas atsikratyti priklausomybės Domui - ne pirmas. Amerikoje jis išėjo du mėnesio trukmės gydymo kursus, kainavusius labai brangiai, bet nieko nepakeitusius. Manė, kad gali padėti ilgalaikis gydymas, bet Amerikoje tokio nėra. Prieš porą metų Domas jau buvo atsidūręs ir „Nugalėtojų akademijoje“. Tada reabilitacijos nebaigė.
Jis žino, kad jei nepakils dabar, nebepakils niekada. Nes už gydymą Lietuvoje sumokėję tėvai, atsisveikindami prie lėktuvo Majamyje, pasakė, kad šis kartas - paskutinis, kai jie tiesia pagalbos ranką.
Ar jis pats tiki, kad šis gydymosi kursas bus sėkmingas? Energingai linksėdamas galva Domas neleido tuo suabejoti. Čia, Bučeliškės kaime, jis atrado paprasto gyvenimo skonį, apie kurį net neįtarė maudydamasis Majamio prabangoje. Čia jis kasdien kepa pyragus, verda uogienes, raugia kopūstus, sūdo lašinius. Amerikiečiui net patikėta rūpintis maisto sandėliu, organizuoti centro gyventojų maitinimą. Tai teikia džiaugsmo, moko naujų įgūdžių, kurių prireiks normaliame gyvenime.
Amerika neištraukė
Bėdos prispaustus tautiečius į Lietuvą traukia ne tik metodika, pagrįsta ilgalaikiu gydymu, ir - ką čia slėpti - kur kas mažesnės nei Amerikoje kainos. Gimtojoje šalyje padeda net sienos.
Apie tai kalbėjo ir 36-erių Raimonda. Nors pastaruosius 11 metų moteris praleido Niujorke, ji taip pat prisistato išgalvotu vardu. Juk tikriausiai dar yra nemažai ją gimtajame Dzūkijos mieste prisimenančių žmonių.
Į Jungtines Valstijas Raimonda išvyko pagal studentų programą „Dirbk ir keliauk Amerikoje“. Po kelių ten praleistų mėnesių grįžti į Lietuvą nepanoro, nors laukė nebaigtos lituanistikos studijos Vilniaus universitete. Svetur jai sekėsi: baigusi specialius kursus, įsitvirtino socialinės rūpybos srityje, po dvejų metų ištekėjo.
„Alkoholis atsirado pamažu. Jo buvo vis daugiau. Bet sugebėdavau išlaviruoti taip, kad darbui tai netrukdė. Tik jaučiau, kad prarandu jėgas, norėdavosi tiesiog sėdėti ir tingėti. Priklausomybė didėjo - dvylika puslitrių alaus per dieną tapo norma. Pradėjo šlyti sveikata. Tada nusprendžiau: reikia gydytis, antraip prarasiu viską. Išsigandau, kad mano gyvenimas sustojo, kad aš daugiau netobulėju, nebenoriu mokytis kalbų, nors, kol buvau blaivi, labai tuo džiaugiausi“, - savo nuopuolio istoriją dėliojo moteris.
Po devynių mėnesių programos, organizuojamos taip, kad pacientas penkias savaitės dienas turi lankytis paskaitose, bendrauti su psichologais, psichiatrais, dirbti grupėje, lietuvė gavo specialų sertifikatą. Tačiau stiprybės atsispirti pagundai jis suteikė tik kiek daugiau nei metams. Raimonda palūžo praradusi artimą žmogų. Bėgo mėnesiai, ir ji vis labiau klimpo į priklausomybės liūną.
„Amerikoje labai daug įvairių reabilitacijų. Bet nutariau grįžti į Lietuvą, nes čia yra mano šeima, mano šalis. Draugai niujorkiečiai irgi įkalbinėjo rinktis Lietuvą. Jau žinau, kad pasielgiau teisingai. Atvažiavau visai prastos būklės, labai nusilpusi, net sunkiai paeidavau. Tikiu, kad šįkart man pavyks“, - kalbėjo Raimonda.
Ji jau nekantrauja grįžti į Niujorką, pas jos sėkme tikinčius draugus, vėl imtis kalbų mokymosi, darbo, kurį mėgo ir kuris sekėsi.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Gyvenimas"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą