Jis ne prieš Europą, ne prieš lenkus, bet prieš politiką, kuri kiršina tautas ir kerta jų šaknis. Liūdesį Vidmantui kelia svetimų kultūrų žmonių brukimasis į Senąjį žemyną ir besąlygiškas jų priėmimas. Anot V.Bubino, Europos Sąjunga nėra tik Vokietija. Jeigu esame tame pačiame katile, mokame savo įnašą, reikėtų ir su mumis tartis. Dar blogiau, jei būtų įvesta tvarka, pagal kurią didėjant bėglių skaičiui automatiškai didėtų į Lietuvą siunčiamų skaičius. Tokiu atveju ne Vilnius, bet Briuselis spręstų, kas gyvens Lietuvoje.
- Juokaujate, afrikiečiai kaimui negresia, o lenkai jau rimtai gresia. Jie čia aria ir šienauja apie pusę palenkės žemių. Argi lietuviams patiems savo žemės nereikia? - teiraujamės Vidmanto BUBINO.
- Suprantu žmones, kurie nuomoja žemes lenkams. Jiems 70-80 metų, patys nebeišgali, vaikai išvažiavo. Deklaruoja ir gauna išmokas, o lenkai - naudą. Kokią - tokią, bet jiems gerai, nes savo žemių neužtenka. Mūsų ir jų žemės - panašios. Nenašios, bet jie gauna geras išmokas. Aš gaunu už hektarą 400 litų (115 eurų) išmoką, o lenkas gauna apie 300 eurų. Sėdime viename vežime, bet konkurencinės sąlygos - skirtingos. Aš turiu 140 hektarų, tūlas lenkas - 50 hektarų. Jeigu turėtume po lygiai, jis mane nušluotų. Dėl to, kad žemė nederlinga, lenkai gauna didesnes išmokas, o mes neturime jokių išimčių, nes pas mus niekas neatliko žemės tyrimų. Kas buvo užrašyta sovietiniuose popieriuose, tą ir perkėlė į skaitmenas. Mūsų skurdžių žemių balas dabar toks kaip Marijampolėje, Vilkaviškyje, Šakiuose, kur žemė kaip sviestas. Aš turiu ekologinį ūkį, auginu rugius, lubinus, todėl skriaudos jaučiu mažiau. Derlius nėra didelis, bet gaunu didesnes pajamas už ekologiją. Viską parduodu Vokietijai. Kai buvau mažiau patyręs, bandžiau tręšti, galvojau padidinsiąs derlingumą. Seni žmonės patarė: nieko nepeši, čia tokios žemės. Ir buvo teisūs. Duotų pasieniui didesnes išmokas, paimtų vietiniai tas žemes. Vienas kaimynas norėjo išnuomoti žemę. Pasiūliau pažįstamam iš Kalvarijos. Atvažiavo, pažiūrėjo ir išvažiavo. Jam tikrai reikia žemės, bet čia nuomotis neapsimoka. Paprasti mūsų žmonės yra labai ramūs, jiems nemoka, bet jie vis tiek dirba, jiems į kraują įaugęs darbas, nors naudos jokios. Pažiūrėkite, mūsiškiai už pieną gauna 12 centų, o vos už kilometro, Lenkijoje, - 25 centus. Pas mus pienas parduotuvėje 90 centų, Lenkijoje - 50 centų. Ar tai normalus santykis? Mes per maži suprasti.
- Gal tie, kurie yra dideli ir gali spręsti, tiesiog ne viską žino?
- Nejuokinkit. Ar iš nežinojimo žmonės, kurie sėdi savivaldybėse, ministerijose, aukštuosius mokslus baigia? Jie protingi, išsilavinę, tik nieko nedaro. Nieko nedarai, pinigus gauni ir dar visi rankas bučiuoja, galvas lenkia. Ar gali būti patogiau? Visi jie priklausomi nuo partijų, nuo centro. Ką jiems liepia, tą daro. Jie nuolankūs, nuolankūs tarnai. Bet ne paprasto žmogaus.
- Kur tai veda?
- Niekur. Supirks lenkai tas mūsų žemes. Aš turėdamas beveik 150 hektarų gal atsilaikysiu, bet tas, kuris turi 20 hektarų, paims ir parduos. Jau dabar parduoda. Tyliai, svetimais vardais. Naujieji savininkai dar tylūs, mandagūs, o kai nusipirks, pasijus šeimininkais. Ne paprasti kaimiečiai važinėja pasienio keliais su savo galinga technika, o traktoriai su lenkiškais numeriais. Lietuvių pravažiuoja vienas, lenkų - 5-6 traktoriai. Paviršutiniškai svarstant, kas čia blogo, kad lenkai dirba mūsų žemę. Bet kai atsuki laiko ratą, plaukai šiaušiasi. Dar išlikę senelio žemėlapiai, kur Augustavas ir Suvalkai buvo lietuvių kraštas. Turiu sūnų paauglį. Žada likti, bet kai užaugs, pamatysim. Pragyventi iš žemės, jeigu jos turi daugiau, galima. Dirbau žemę iš pradžių senais traktoriais, bijojau paskolų, paramų. Kiekvienas nori geresnio, bet baisu, kad neišsimokėsi ir liksi be nieko. Vienas pažįstamas prieš krizę pasiėmė didelę paskolą, žemės turėjo savo, daug nuomojosi. Atėjo krizė, kai už grūdų toną mokėjo 200 litų, ir - bankrotas. Bankas nelaukia. Prarado žmogus senelio ūkį. Man žemę dirbti patinka. Jaučiu didelį malonumą važinėdamas po laukus ir rudenį, kai darbų nebelieka, kai apsiariu žemę. Reikia mylėti, ką darai, ir daryti, ką myli. Aš dėl to žemės pirkau, kad mano seneliams žemė buvo viskas. Žemės aš niekada neparduosiu, bet jeigu ateis diena ir mano vaikai nenorės jos dirbti, tegul bent parduoda lietuviui, ne lenkui.
- Primena nostalgiją, patriotizmą. Kiek jo dar yra mūsų Lietuvoje?
- Nedaug. O jeigu ir yra, jis apsimestinis, iškeliamas per šventes, kaip vėliava. Patriotizmas turi prasidėti ne nuo eilinio kaimiečio, kuklaus ūkininko, o nuo seniūno, mero, premjero. Seniūnas neturėtų savo žemių nuomoti lenkams. Geriau vietiniams, kad ir už mažiau. Didžiausi Tėvynės patriotai yra senosios kartos žmonės, gimę iki karo. Sako, jie buvę partiniai, bet turbūt ne tokie jau ir dideli, jei ideologija nesunaikino Lietuvos jų galvose. Parodykite man patriotą savivaldybėje. Nors nuo ten viskas turėtų prasidėti. Prieš kelerius metus aš ir dar pora ūkininkų surinkome vietos žemdirbių parašus tikėdamiesi, kad savivaldybė užsakys žemės naudingumo tyrimus. Nuėjome pas tuometį vicemerą, o išėję supratome, kad jis mums smegenis plovė iš bendro išsilavinimo, nieko nežinodamas ir nenorėdamas žinoti. Prieš tai mes jau buvome kalbėję su Žemės ūkio ministerijos specialistais ir kur kas daugiau supratome už tą vadinamąjį politiką. Gėda tokiam turėtų būti. Juk ne pinigų atėjome kaulyti. To tyrimo žmonės prašo jau mažiausiai 10 metų, bet kaimiečiai niekam nerūpi. Aš mąstau į priekį. Jeigu lenkai čia dirba žemę, vėliau nusipirks kokį 100 hektarų, pasistatys namą. Nebus jau lietuviškos vėliavos prie to namo. Nebus.
- Juk lenkai taip pat gali pykti ant mūsų, kad važiuojame pas juos pigesnio sviesto, mėsos?
- Sviestas ne to svorio prekė kaip žemė. Mūsų protėviai galvas guldė už žemę. Ar čia bus Lietuva, jeigu ispanas, italas, lenkas mūsų žemę nusipirks? Nebus Lietuvos. Tyliai, ramiai, tarp kitko, lyg nėra kam dirbti, mūsų žemės nuomojamos, paskui bus nupirktos. Tie, kas sėdi valdžioje ir mato, kas čia vyksta, tikrai nėra neišprusę, nesupranta. Jie tą daro tyčia. Jeigu matai, kad pasienis, kad lenkai veržiasi, daryk ką nors. Juk užtektų tiek nedaug, nustatyti realią žemės naudą, padidinti išmokas, ir važiuotų ūkininkai mūsų žemių nuomotis, pirktų. Lietuva šiandien užkariaujama ne ginklu, o tušinuku ir popieriumi.
- Kaip jums atrodo tas milijonų migrantų tempimas į Europą. Kaip tai atsilieps mums?
- Aš manau, kad tai yra tautų maišymas, ką darė rusai. Jie kėlė į čia saviškius, vertė išvažiuoti mūsiškius, viliojo į statybas, plėšinius, kad tik jie asimiliuotųsi, silptų tautiškumas. Tyliai, ramiai, regis, be prievartos. Tas pats ir dabar. Jeigu tie tamsiaodžiai svetimšaliai maišysis su mūsiškiais, bus blogai. Tų, kurie čia ateina, kraujas yra stipresnis, jis permuš mūsų genus. Ką turėsime? Tikrai ne lietuvį. Jie vaikų gimdo daug. Moteris jiems - niekas. Mūsiškiui žmogui, kuris dirbo čia 40 metų, duoda 200 eurų pensijos, o migrantui - 600 eurų pašalpos. Ar ne pažeminimas Tautos. Jie nedirbs žemės ir, manau, jie nieko nedirbs. Ne dirbti atvažiuoja, o geresnio gyvenimo. Aš čia gimiau, čia gyvenu ir man ne vis vien, kas mūsų žemę dirbs ir kas čia gyvens.
- Ar lietuviai tuo klausimu gali turėti savo balsą?
- Kiekviena valstybė gali. Privalo. Kas gali tautą priversti priimti tūkstančius svetimtaučių, jeigu ji pati to nenorės. Kitas dalykas, kad tautai tas pats, nes ji jau yra nusilpusi kaip tauta. Įstrigo Berlyne matytas vaizdas. Antra valanda po pietų, o sėdi prie kavinės ant suolo būrys tamsaus gymio vyrų, kauliukus varinėja. Galvoju, juk čia Vokietija, kaip gali vidury dienos būrys jaunų vyrų nieko neveikti. Ir tada padariau išvadą, kad dirba tik balti žmonės, o jie ne balti ir todėl juos turime užjausti, priimti, pamaitinti. Tų, kurie tikrai bėga nuo karo, yra keli procentai. Tenka girdėti, kad didžioji jų dalis atvažiuoja pasus pametę, bet kažkodėl nepametė televizoriaus dydžio išmanaus telefono. Jie nepametė, specialiai sunaikino. Ir tu nieko negali žinoti, kas jis per vienas, kam dirba, ko iš jo tikėtis. Kaip tas povandeninis laivas gali tūnoti tyliai dugne, stebėti, o išlįs tada, kai reikės. Viena laimė, kad jie pas mus nenorės. Palyginti su Vokietija, Olandija, Švedija, mes jiems skurdukai. Bet tiems, kurie nori likti nepastebėti, tokios valstybės kaip mes gali labai tikti. Jie čia bus, o važinės ten, kur reikės. Gyvens arba iš pašalpų, arba, kaip Vokietijoje, iš „pirk-parduok“. Koks tikslas Europai įsileisti tokį antplūdį? Mes čia dirbame, mokame mokesčius ir staiga - išdalijame be garantijų, kad kada nors iš to bus naudos. Sako, mūsiškius Europa priėmė, įdarbino. Bet nė vienam nepaklojo patalo, neišmokė kalbos, netikrino sveikatos, neįteikė maisto paketo. Mūsiškiai bet kada gali sugrįžti, čia jų žemė. O tie, kurie pas mus bus atvežti, savo žemės nenori, jie nori rojaus, kurį sukūrė svetimi.
- Gal aš klystu, bet migrantų stumdymas „iš viršaus“ tarsi susišaukia su žemės užsieniečiams pardavimu. Juk varovai tie patys...
- Viskas buvo daroma, kad referendumas neįvyktų. Žmonės buvo „apdorojami“ aukščiausių politikų, referendumo data paskirta tam, kad jis būtų pasmerktas sužlugti. Padarė tyčia. Tiesa visada paaiškėja, bet traukinys jau būna nuvažiavęs. Nesu euroskeptikas. Europos Sąjunga mums gerai, nes gyvename greta neprognozuojamo kaimyno - Rusijos, bet stojant į Sąjungą reikėjo žiūrėti, už ką pasirašai. Valstybė, o ne ūkininkas iš Reketijos kaimo sprendžia, kokias sudaryti sąlygas, kad lietuviai neparduotų savo žemių lenkams. Ir tada žmonės jaus pareigą neparduoti. Tuo labiau kad ne ką už tą žemę gauna. Čia pat, už sienos, hektaras žemės kainuoja iki 10 tūkst. eurų, mūsų krašte - penkis kartus pigiau. Jeigu žemdirbiai gautų tokias išmokas kaip lenkai, pakiltų žemės kaina, gal ir lenkui mūsų žemė taptų neįperkama. Žemės pardavimo saugikliai yra tik formalumas, jie nėra svarbūs. Tarkime, pirkčiau jūsų žemę. Siunčia laiškus dviem kaimynams, atsiklausia, ar jiems nereikia. Kuris kaimynas stos skersai kelio žinodamas, kad jau esu sutaręs. Kaip ir su medžiokle. Priėmė įstatymą iššaudyti šernus ir gąsdina: jeigu neiššaudysite, atimsime iš klubo licenciją. Ir kas? Medžiotojai gali prirašyti kokius tik nori skaičius. Popierius pakenčia. Tas pats ir su žeme - reikės, ir saugikliai niekada neiššaus.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą